Labai sunku kalbėti apie šią knygą. Man ji - šedevras! Knyga, sujaukianti protą ir mintis.
Tai distopija, kurią skaitant kyla dviprasmiškos mintys ir emocijos:
* viena vertus, negali patikėti, kad galima sukurti tokią...

Labai sunku kalbėti apie šią knygą. Man ji - šedevras! Knyga, sujaukianti protą ir mintis.
Tai distopija, kurią skaitant kyla dviprasmiškos mintys ir emocijos:
* viena vertus, negali patikėti, kad galima sukurti tokią bejėgę ir baime bei smegenų plovimu (arba programavimu, - kaip patogiau) "Didžiojo brolio" valdomą visuomenę, kurios kiekvienas žingsnis, judesys ir mimika yra nuolat stebimi teleekranų; kurioje egzistuoja "Minčių policija" už "blogmintes" suimanti ir paneigianti žmogų ir "Meilės ministerija", kurioje vykdomos tokios veiklos, kurių joks sveiko proto žmogus nesutapatintų su meile (išskyrus meile "Didžiajam broliui");
* antra vertus, norom nenorom imi galvoti apie egzistuojančią visuomenę, propagandines žinias, ne kartą aprašytus "aukštesniųjų" vykdomus žmonių stebėjimus, pasiklausymus...
...ir tuomet Orwello atradimai nebeatrodo tokie jau visai nerealūs. Kyla baimė. Begalė klausymų, į kuriuos nėra atsakymų. Tai mano jausmai. 😳
Tai nėra lengva knyga. Greičiau slogi, gąsdinanti, bet tuo pačiu kelianti didžiulio smalsumą.
Nors tai kūrinys "į ateitį" (buvo parašyta 1947-aisiais), tačiau skaitant ir jau žinant istoriją, imi nejučiomis tapatinti "Didįjį brolį" su Stalinu, "naujakalbe" su žodžio nelaisve, žmonių pradanginimą su trėmimais, įkalinimais, o miniu programavimą su tuo pačiu smegenų plovimu.
Stipri knyga ir, nors pabaiga dviprasmiška, leidžia skaitytojui pačiam interpretuoti ir nuspręsti, kokia gi ta pabaiga.

Knyga man labai patiko! Galima sakyti, nuo jos prasidėjo mano pažintis su G. Orwell. Fantastiškos įžvalgos, siužetas, veikėjai. Tik bėda ta, ir čia jau mano pačios kaltė, kad negaliu neigiamų, jei taip būtų tikslinga...

Knyga man labai patiko! Galima sakyti, nuo jos prasidėjo mano pažintis su G. Orwell. Fantastiškos įžvalgos, siužetas, veikėjai. Tik bėda ta, ir čia jau mano pačios kaltė, kad negaliu neigiamų, jei taip būtų tikslinga įvardyti, knygos personažų tapatinti su realiomis, gyvenusiomis asmenybėmis.

Skaitant tokias knygas visada susimąstai, galvoji apie tai, kas buvo, kas vyksta ir kas gali nutikti. Kaip mes buvome arti tokios tvarkos ir kiek dar trūksta iki jos. Ar mes kaip ir Vinstonas Smitas dirbsime nereikšmingą darbą ir...

Skaitant tokias knygas visada susimąstai, galvoji apie tai, kas buvo, kas vyksta ir kas gali nutikti. Kaip mes buvome arti tokios tvarkos ir kiek dar trūksta iki jos. Ar mes kaip ir Vinstonas Smitas dirbsime nereikšmingą darbą ir keisime faktus, kad valdžia būtų stipri, nenuginčijama? Kiek peržengs mūsų patriotizmas, jog nematysime ribų tarp fanatizmo, melo, viską priimsime už tiesą, nors dar vakar vienas faktas buvo vienos, o šiandien jau kitoks? Ar tikėsime propaganda, kuris skleidžiama? Kiek mes esame akli ir tikime viskuo, ką mums pateikia media? Daug minčių, kuriuos veda į aplinkos stebėjimą, vertinimą, o ne aklą tikėjimą, netapti akla avinu mase. Stipru ir niekada nepraras savo vertės.

Politikoje vienas svarbiausių elementų yra galia. Pastarąją turėti reiškia, kad galėsi pasitelkti šį elementą ir daryti įtaką paprastiems mirtingiesiems žmonėms. Valdžios galia gali būti neribota, tačiau konsoliduotoje...

Politikoje vienas svarbiausių elementų yra galia. Pastarąją turėti reiškia, kad galėsi pasitelkti šį elementą ir daryti įtaką paprastiems mirtingiesiems žmonėms. Valdžios galia gali būti neribota, tačiau konsoliduotoje demokratinėje visuomenėje didelę reikšmę turės ir interesų grupės, kurių nepasitenkinimas valdžia gali pakenkti valdantiesiems. Kita vertus, nedemokratinėje, totalitarinėje aplinkoje vieno žmogaus, vado, kultas gali būti toks stiprus, kad prieš visą tiesą ir neteisybę užmerkiamos akys. Propaganda čia yra ginklas, kuriuo mulkinami žmonės. O su kitaip mąstančiais, kuriuos demokratinėje visuomenėje įvardintų kaip kritiškai mąstančiuosius, o totalitarinėje - priešais ir grėsme visuomenei, būtina susidoroti ir pasmerkti ilgoms kančioms.
1984-ieji - kūrinys, kuriame vaizduojama ideali totalitarinė valstybė. Žmones stebi teleekranai,
kurie kontroliuoja gyvenimą. Pagrindinis herojus Vinstonas Smitas dirba Tiesos ministerijoje. Jis pastebi, jog jo mintys yra kitokios ir jis nekenčia gyvenimo, kuris yra sukurtas partijos. Jis supranta, kad žmonių smegenys yra "pudrinamos". Praeitis keičiama kiekvieną dieną ta linkme, kuri yra tinkama partijai. Kasdien keičiasi valstybės priešai. Tėvų vaikai tampa ištikimais partijos sekliais. Vaikai išduoda tėvus dėl menkiausio netinkamo judesio.
Tačiau tokioje visuomenėje baimė visus kausto. Jos atvirai niekas neparodo, bet ji uždengiama žiaurumo "kauke". Pyktis valdo visus. O meilė yra draudžiama. Malonumai - taip pat. Partija suseks kiekvieną, jei matys, jog jis myli ir rado mylimą žmogų. Taip atsitiko ir Vinstonui. Jis ir jo mylimoji Džiulija, kad ir kaip besislapstydami tampa partijos priešais. Okeanijoje meilės ir taikos nėra. Čia tik egzistuoja karas ir išdavystės.
George Orwell'as pavaizdavo desperatišką totalitarinį pasaulį. Tikroji tiesa yra slepiama, o žmonių smegenys lyg kompiuteriai, kuriuos lengva perpogramuoti. Aukštai "sėdi" tie, kurie kontroliuoja visus. Vienintelis klausimas kyla, kada visa tai sprogs, kada viskas žlugs?

Nors knyga tikrai nėra stora, ją skaičiau LABAI ilgai. Stengiausi įsiskaityti į kiekvieną sakinį, nepamesti minties. Bet ji buvo verta ilgo skaitymo. Galiu pasakyti, kad labai labai patiko. Pats keisčiausias jausmas, kad...

Nors knyga tikrai nėra stora, ją skaičiau LABAI ilgai. Stengiausi įsiskaityti į kiekvieną sakinį, nepamesti minties. Bet ji buvo verta ilgo skaitymo. Galiu pasakyti, kad labai labai patiko. Pats keisčiausias jausmas, kad autorius rašo apie ateitį, o mums, šiuolaikiniams skaitytojams, tai jau tolima praeitis. Kartais tekdavo sau tai priminti. :)
Rekomenduoju visiems, o ypatingai - besidomintiems politika.

Ilgai galvojau, kokį komentarą parašyti, kad būtų tikslus ir trumpas. Nepavyko. Vienintelė mintis, kuri šmėkščioja mano galvoje yra: "Imkti tą knygą ir skaitykit neklausinėję".
Mano santykį su ja turbūt puikiai...

Ilgai galvojau, kokį komentarą parašyti, kad būtų tikslus ir trumpas. Nepavyko. Vienintelė mintis, kuri šmėkščioja mano galvoje yra: "Imkti tą knygą ir skaitykit neklausinėję".
Mano santykį su ja turbūt puikiai atskleidžia tai, kad vos užvertus paskutinį puslapį žinojau, greit aš ją vėl skaitysiu. Mano akys ir širdis vis krypsta ir krypsta į jos pusę, bet žinau, reikia pabaigti tai, ką dabar skaitau ir tada vėl susitiksim, Vinstonai Smitai.

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios...

"1984-ieji" man tarsi "Gyvulių ūkio" antroji dalis. "Gyvulių ūkyje" Orvelas pavaizdavo kaip mes jau gyvenome, o "1984-uosiuose" spėjo kaip galime gyventi ateityje.

Pasaulyje yra 3 supervalstybės, nuolat kariaujančios tarpusavyje: Okeanija, Eurazija, Rytazija. Pagrindinis herojus - Vinstonas Smitas, dirbantis Okeanijos Teisybės ministerijoje. Jo darbas yra keisti visus įrašus apie praeitį, kad atrodytų, jog viskas visada buvo taip pat kaip yra dabar. Jei šiandien Okeanijos priešas yra Rytazija, vadinasi, taip buvo visą laiką, o visi įrašai apie karus praeityje su Eurazija turi būti pakeisti. Valstybės galva - Didysis Brolis - niekada neklysta, jeigu vakarykštis jo pasisakymas neatitinka šios dienos realybės, jis pakeičiamas, kad atrodytų, jog viskas yra taip, kaip Didysis Brolis sakė. Bet Smitas nelojalus valdžiai, jis domisi gandais apie pasipriešinimą, o tai labai pavojinga, nes žmonės stebimi ir pasiklausomi per visur iškabinėtus teleekranus. Dėl vienintelio neatsargaus žodžio ar netinkamos veido išraiškos žmogus gali tiesiog išnykti lyg jis niekada nė neegzistavo.

Orvelas labai įtaigiai pavaizdavo visą pasaulio modelį. Amžinas karas vyksta ne dėl pergalės, o tam, kad palaikyti esamą visuomenės struktūrą. Hierarchinė visuomenė įmanoma tik ant skurdo ir tamsumo pagrindo, nes apsišvietusios masės greit suprastų, kad valdžia neatlieka jokios funkcijos ir atsikratytų ja, todėl karas sunaikina perteklinę produkciją, kuri galėtų pakelti pragyvenimo lygį ir padarytų mases per daug apsišvietusias. Genialu!

Dar vienas labai įdomus dalykas yra naujakalbė - kalba, kuriama tam, kad žmonėms kiltų kuo mažiau valdžiai pavojingų minčių. Paliekami arba sukuriami žodžiai, turintys kuo siauresnę prasmę, visų kitų tiesiog atsisakoma.

Orvelo įžvalgos stebina ir šiurpina, skaitant įdomu ieškoti paralelių tarp romano ir mūsų dabarties. Masės nuzombintos panašiai ir romane, ir dabartinėje mūsų realybėje. Romane visi džiūgauja, išgirdę, kad metų antrojo ketvirčio batų raištelių gamybos planas viršytas 98 procentais, mūsų realybėje alpsta, perskaitę, kad Lietuvos ekonomika auga sparčiausiai visoje ES antrus metus iš eilės. Liaudis laukia gražių pasakų ir puola ant kelių prieš valdžią, skelbiančią tokias nesąmones.

Knygos nereikėtų skaityti tiems, kurie gyvena fantazijomis, kad valdžia dirba žmonėms. Tokie Orvelo tikrai nesupras.
Nes, pasak jo: "Valdžios esmė - kelti skausmą ir žeminti. Jeigu žmogus nekentės, tai iš kur žinosi, kad jis paklūsta tavo valiai, o ne savo?". Arba: "Jei norit ateities paveikslo, įsivaizduokit batą, lipantį ant žmogaus veido - ir taip bus per amžius." - Argi ne dabartinė mūsų realybė?



Išleido: Jotema, 2015 m., 255 psl.

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį...

Daug kur šnekama, kad G. Orwell sukurta utopija, pavadinta "1984-ieji", pavėlavusi gerais 40 metų, atėjo. Iš dalies sutinku - informacijos technologijų galimybės rinkti informaciją bei sekti kiekvieną piliečių žingsnį pasiekė sunkiai įsivaizduojamą lygį, o spauda ir televizija kasdien formuoja bendrą nuomonę (nebūtinai teisingą), kuria seka ir besąlygiškai tiki minios. Iš kitos pusės labai noriu tikėti, kad mums dar toli iki vaizduojamos sistemos ir visiško žmogiškumo, savarankiško mąstymo sunaikinimo.

1948-aisias parašyta istorija nukelia mus į 1984-uosius. Pasaulį valdo trys supervalstybės: Okeanija, Rytazija ir Eurazija. Visos valstybės nuolat kariauja tarpusavyje bei įgyvendina teroru pagrįstą vidaus politiką. Šios politikos siekis tik vienas - dar didesnė valdžia. Jos siekiama įmanomais ir, atrodytų, neįmanomais būdais. Šiame pasaulyje naikinama praeitis (didžiulis mechanizmas kasdieną falsikuoja istorinius faktus, nes valdžia juk negali klysti), kalba ir kultūra (sukurta nauja kalba taip susiaurina žodyną, kad nebelieka kaip išsakyti kitokios nei valdžia pageidauja minties), draudžiama laisva mintis (minčių policija gaudo kiekvieną galvojantį kitaip nei varoma propaganda, ar bandantį suvokti, koks gi iš tikrųjų valdžios siekis. Mažiausias krustelėjimas ir susimastęs žvilgsnis gali būti pavojingas, juk šioje tikrovėje netgi vaikai seka savo tėvus). Šiame pasaulyje nebelieka vietos jausmams (išskyrus neapykantą, ugdomą neapykantos seansų metu, ir besąlygišką meilę, skiriamą Didžiajam broliui) ir žmogiškumui. Po truputį sukasi krumpliaračiai naikindami visa kas tikra, galutinai ir visiškai palauždami, priversdami tikėti bet kuo.

Ir šioje baimės visuomenėje atsiranda žmogus, išdrįstantis galvoti savaip ir netgi mylėti. Nors jo kova pasmerkta iš anksto, ji prasminga. Tik kovodamas už tai, kuo tiki, tik mylėdamas ir nepamiršdamas didžiųjų moralinių vertybių bei turėdamas tikslą, žmogus išlieka žmogumi. Toks paprastas tikslas pasirodo besąs labai sunkiai pasiekiamas. Kaip išlikti žmogumi, laikantis žeminančių valdžios taisyklių ir įsakymų? Kaip išlikti žmogumi, jei aplinkiniai seniai tokiais būti? Ir, galiausiai, ar įmanoma netekti žmogiškumo?..

Knyga sužavėjo tiek psichologine gelme, tiek įtaigiai pavaizduota totalitarine santvarka, tiek istorinėmis paralelėmis ir nepaprasta rašytojo įžvalga. Knyga ir šiurpina daugiausia dėl to, kad supranti, kokia ji teisinga ir tikra. Ir tai suprasdamas vis vien tikiesi, kad aprašyta didžiąsias žmonijos vertybes griaunantis ateitis paliks tik šiurpia utopija, vaizduojama viename geriausių XX amžiaus kūrinių...

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė....

Perskaičius šį kūrinį, nejučia jį ėmiau lyginti su senokai skaityta knyga "Skrydis virš gegutės lizdo". Beprasmė vienišo žmogaus kova prieš sistemą, kuri baigiasi pralaimėjimu. Autoriaus vaizduotė tikai beribė. Kūrinyje jis vaizdavo ateities įvykius, kurie visiškai kitokie negu kad juos aprašo šiandieniniai rašytojai. Pasaulis pamažu ritasi bedugnės link, tačiau jį žudo ne robotai, mašinos, ligos ar ateiviai, o žmogiškumo mirtis. Orwello ateityje žmogus negali laisvai gyventi, reikšti savo minčių, mylėti, jis tiesiog egzistuoja pagal sistemos nustatytas taisykles. Negalima užvaldyti ir palaužti žmogaus minčių, - mąsto pagrindinis romano veikėjas Vinstonas. Tačiau jis klysta...

Knyga įtraukia nuo pirmo puslapio. Pabaiga nors ir tikėtina, bet savita. Knyga patiko, nors kartais ir sunkoka buvo skaityti.

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o...

Taip taip,nebuvau aš dar skaičiusi šios knygos :)...dėlto ir čiupau ją pirmai progai pasitaikius.Knyga mane /turbūt ne tik mane/ sužavėjo, įtraukė, įvėlė į yvykių sūkūrį, užkerėjo,nukautavo :D. Paliko neabejingą, o manau tai tikrai svarbu skaitytojui :).

Romanas apie tai kaip Dydysis brolis valdo pasaulį, žmogaus sąmonę, jausmus.. čia negalima netik mąstyti, norėti, /net tarkim popieriaus lapas,pieštukas, ar tiesiog skani pupelių kava, juoda arbata su pienu-tabu/ čia negali būti jokios iniciatyvos..jei bandysi-būsi ištrintas iš visuomenės,be jokios abejonės.

Herojas šio romano prieštaraujantis šiai visuomenei, jaučiantis, mylintis, svajojantis ir svarbiausia galvojantis-mąstantis..suprantantis ir atrandantis bendraminčių... norintis pakeisti tai,bet... tai tik kova , beviltiška kova prieš sistemą...

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti,...

Romanas "1984-ieji" vadintas vienu ryškiausių XX a. kūrinių, savo aktualumu nesitraukia ir iš XXI a. Tiesą sakant, argi klasika išvis gali kadanors pasitraukti iš mūsų akiračio.

Nepasigilinus, gali pasirodyti, kad George'as Orwell'as parašė sausą skaitalą apie jo laikų politiką, valdžios šešėlius ir visa, kas lieka už antrų durų. Jau įveikusi kone ketvirtadalį knygos, buvau kiek sunerimusi, kad man, tokiai karštai politikos reikalų gerbėjai nepavyks perkąsti dar vieno klasikos perliuko. Tačiau, patirtis rodo: kantrybė - aukso dorybė, greit įsitikinau, kad tai puikus romanas, nestokojantis meilės, moralinių vertybių, aktualijų, pirmose vietose bestovinčių ir šiandien.

Plačiai mąstoma, jog iš žmogaus galima atimti beveik viską: materialinius turtus, artimus žmones, laisvę, tačiau dvasinių, moralinių vertybių bei tikėjimo niekas nėra pajėgus išplėšti. Ši knyga visiškai sužlugdo šį įsitikinimą. Mes tik manome, kad mūsų vidun įsibrauti niekas neturi galios. Tikime, kad dvasinis skausmas kur kas sunkiau pakeliamas nei fizinis. Tačiau geriau pagalvojus, dvasinės kančios mus baugina savo bejėgiškumu ir nežinomybe, savo laiku, kuris nežinia kiek truks. Fizinis skausmas turi galią, akimirkos jėgą, kuri anksčiau ar vėliau išsekina ir palaužia kiekvieną žmogų.

Nedrąsu net mąstyti, kuo gi ypatinga žmogaus egzistencija, jei dvasia tiek pat trapi kaip ir jos kūnas.

Tiesiog šauni knyga, ypač rekomenduoju tiems, kurie karštai įsitikinę primetinėti kitiems savo įsitikinimus ir gyvenimo normas. Nemanykite, kad kad kiti nepajėgūs priversti patikėti savo tiesa. Net jums nenorint.

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus...

Pakalbenkime.

Bepigu dabar, 2013 metais, sakyti "neišsipildė tas", "prašauta ir čia", "o šitai įvyko daug anksčiau". Šiuo atžvilgiu nedėkinga ta apie ateitį rašančiųjų dalia.

Kita vertus, juk tai ne Nostradamus pranašysčių knyga. Ir apskritai ne apie ateitį, o apie "dabartį", t.y. 1948-uosius, kada ir buvo rašoma šis romanas. O ir pats G. Orwell iš pradžių planavo ją pavadinti "1948-ieji", vėliau, matyt, paprasčiausiai sukeitė skaitmenis.

O dabartis (t.y. praeitis) nebuvo pats šviesiausias žmonijos etapas. Nors vienas karas jau baigėsi, prasidėjo šaltasis. TSRS vedina vado džiaugiasi (ar bent privalo džiaugtis) socializmo laimėjimais. Romane vaizduojamos šalies Okeanijos paralelės su TSRS akivaizdžios, net veikėjai kaip Didysis Brolis ar Goldšteinas turi savo atitikmenis. Bet esmė bendra ir bet kokiam totalitarizmui, kur žmogus sumažinamas iki dulkelės.

Gražu žiūrėti (skaityti) kaip puikiai veikia sistema - kruopščiai, nepaliekant pėdsakų, falsfikuojami istoriniai faktai, minčių policija, vaikų auklėjimas tinkama dvasia, neapykantos seansai, vizualinė ūsuotojo Didžiojo Brolio (na patys galit įsivaizduoti, kas tai) reklama ant kiekvieno kampo. Net atskira kalba - naujakalbė - kuriama, kuria negalima išreikšti neteisingų minčių. Nesunku įsivaizduoti, kad taip praplovus smegenis, praradus bet kokį objektyviai teisingą atskaitos tašką (net dėl datos negali būti tikraS), galima patikėti bet kuo.

Ak, tiesa, dar yra šiek tiek meilės. Na bet meilė partijos uždrausta, jos būti negali (o jei negali, tai ir nėra), todėl aišku, kad tai laikina, ir geruoju nesibaigs.

Ką ir bepridurti - klasika.



Elkitės gražiai ir skaitykite knygas, Didysis Brolis stebi jus.

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį...

Reikia būti alkanam knygų. Savo alkį pradėjau malšinti suleidusi dantis į G. Orwell knygą "1984-ieji". Skaitant knygą kilo įvairių minčių ir jausmų. Mąsčiau apie tą totalitarinį režimą, ir taip pat apie pagrindinį veikėją Vinstoną.

Pats totalitarinis rėžimas, veikėjai aprašyti labai tikroviškai. Sukurti labai stiprūs ir įtaigūs veikėjų charakteriai. Knygoje atsiskleidžia, ką gali padaryti valdžia eiliniam piliečiui. Ji gali kontroliuoti ne tik veiksmus, bet ir mintis. Gali priversti mąstyti, kad 2+2=5. Skaitant apie Vinstono kankinimus iškyla ryškus paveikslas, kaip valdžia visomis įmanomomis priemonėmis siekia palaužti žmogų. Ji siekia, kad eiliniai piliečiai taptų savarankiškai nemąstančia, kvaila avinų banda, kurią galėtų lengvai kontroliuoti. Žmonės turi tapti lyg zombiais, neturėti savo nuomonės, tam tikslui ji pradėjo kurti naujakalbę. Naujakalbės tikslas - naikinti kalbą. Valdžia ima kurti naujus žodžius, kad žmogus neturėtų kuo juos pakeisti, kad siauras mąstymas atsispindėtų skurdžioje kalboje. Žodžių naikinimas, kalbos naikinimas, literatūros naikinimas - tai priemonės, kad žmogus kuo mažiau savarankiškai mąstytų. Žmogaus mąstymas turi tilpti į to meto, angsoco režimą. Turi vyrauti vienas mąstymas, kuris neprieštarautų jų ideologijai. Žmogus privalo mąstyti siaurai, neišeinant už savo mąstymo dėžutės ribų. Jaučiasi, kaip valdžia mėgaujasi savo darbu, nes ji nori įgyti dar daugiau valdžios. Ne tik palaužti fiziškai, bet ir morališkai. Valdžia neturi jokių vertybių, jos siekis - dar didesnė, dar brutalesnė valdžia.

Valdžia valdo ne tik žmogų, jo mintis, bet taip pat ji gali valdyti ne tik dabartį, bet ir praeitį. "Kas valdo praeitį, valdo ateitį, kas valdo dabartį, valdo praeitį".

"Žinoti ir nežinoti, suvokti absoliučią tiesą, o sakyti kruopščiai sumontuotus melus, vienu metu turėti dvi vieną kitą paneigiančias nuomones, žinoti jas esant prieštaringas ir abiem tikėti, naudoti logiką prieš logiką, atsižadėti moralės ir kartu kliautis ja, tikėti, kad demokratija neįmanoma ir kad partija yra jos sargas, pamiršti tai, ką reikia pamiršti, o paskui, atėjus reikalingam momentui, ištraukti visą tai iš atminties ir greitai vėl pamiršti, o svarbiausia - taikyti šį procesą pačiam procesui. Tai ir yra aukščiausia subtilybė: sąmoningai skatinti nesąmoningumą ir drauge nesuvokti to hipnozės akto, kurį pats sau atlieki. Netgi norint suprasti tą žodį "dvejamintė", reikia pasitelkti dvejamintę.

"Lojalumas - tai ne mąstymas, tai - nebuvimas būtinybės mąstyti. Lojalumas - nesąmoningas"

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi...

Ši knyga jau seniai gulėjo mano lentynoje, bet tik šįmet atsivertusi nebeužverčiau jos iki pat pabaigos. Prisipažįstu, bijojau pernelyg politizuoto veikalo, nors ir laikiau ją viena iš tų knygų, kurias būtinai turi perskaityti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Iš tiesų, G. Orwello "1984-ieji" nepraranda savo aktualumo ir XXI a., o vien faktas, jog autorius knygą parašė dar 1949 m., tiesiog užima kvapą. Nuostabi įžvalga, istorinių, politinių faktų suvokimas ir interpretacija... Knyga išties nepaprastai įdomi istoriniu požiūriu - verta ieškoti paralelių, lyginti ir t. t.

Tačiau man ši knyga buvo įdomi kitu aspektu - kaip žmogus išsaugo žmogiškumą visuomenėje, kurioje jis visomis priemonėmis naikinamas. Mane ne itin domino politiniai ir istoriniai knygos siužeto elementai, o individualybės atskleidimas. Kas vyksta su žmogumi ten, kur politinė santvarka naikina bet kokias individo autentiškumo, individualumo apraiškas? Džiugu, kad knyga nenuvylė ir radau tai, ko tikėjausi. Tai, kaip tokį procesą įsivaizduoja Orwellas, nėra labai netikėta. Kiekvienas bando kovoti savaip: vienas, saugodamasis nuo savižudybės, pradeda rašyti skausmingą dienoraštį, kitas - naivi jauna mergina - visomis išgalėmis demonstruoja palaikanti santvarką, dalyvauja visoje partijos veikloje, nes "laikydamasi smulkiųjų, galės laužyti didžiąsias" (taisykles)... Knygoje atskleidžiama, kaip neįmanoma likti žmogumi būnant partijos, santvarkos, taisyklių vergu.

Man labai patiko, jog rašytojas įtaigiai atskleidė, kad žmonės net ir tokiomis pačiomis sąlygomis elgiasi skirtingai, kiekvienas kitaip ieško būdo išlikti. Pagrindinių veikėjų Vinstono ir Džulijos gyvenimas įgavo spalvų (ir prasmės) sutikus vienas kitą, nes išsipildė vienas iš žmogaus gyvenimo poreikių - papildyti kitą, taip atsiveriant ir nusimetant visas kaukes. Įdomu, kaip meilė skleidžiasi ir sužydi tokioje aplinkoje, kaip su laiku ji priverčia pamiršti budrumą ir nors lieka vieninteliu dalyku, dėl kurio verta kovoti, galiausiai ir ji prarandama.

Knygoje "1984-ieji" aiškiai ir pagrįstai įrodoma, jog vienas žmogus neturi jokios vilties būti žmogumi, nes žmogumi tampame tik žmonių visuomenėje. Perskaičius tokią knygą gera ją užversti, apsidairyti ir suvokti, kad jei ir seka mus minčių policija, nuostabu yra to nežinoti ir gyventi savo, o ne santvarkos gyvenimą.

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos...

Pirmoji mano knygų iššūkio 2013 knyga įveikta, tad noriu trumpai apie ją ir papasakoti.

Apie Orvelo knygą keistu pavadinimu 1984 sužinojau visai neseniai ir visiškai atsitiktinai, bendraudamas su klientu apie jo paieškos sistemą, kuri nerasdavo knygos pavadinimu "1984″. Buvau sunepatogintas, kai prisipažinau, kad apie šią knygą nesu net girdėjęs.. Pasirodo tai viena visų laikų perkamiausių knygų, nuo jos pasirodymo 1949 metais, buvo parduota daugiau nei 25 mln. knygos kopijų.

Apie ką ši knyga

1984 - distopija, kurią autorius parašė 1948-49 metais, prieš pat savo mirtį. Knygoje aprašyta politinė ir socialinė situacija, kuri, autoriaus įsivaizdavimu, pasaulyje susiklostys apie 1984 metus. Šioje knygoje autorius išreiškia savo kritiką imperializmui ir totalitarizmui, piešia netolimą ateitį, kuomet pasaulį valdys trys didžiosios valstybės - Okeanija (grubiai - abi Amerikos, Britanijos salos, Australija ir pietinė Afrika), Eurazija (Rusija ir vakarų Europa) ir Rytazija (tolimieji rytai).

Nors paviršutiniškai atrodytų, kad nieko panašaus, ką įsivaizdavo Orvelas, neįvyko, geriau pasižiūrėjus į demokratiją, kurią turime savo šalyje ar vakarų valstybėse, galim pastebėti daugybę atitikimų, ypač tarp prolių (taip naujakalbe buvo vadinami proletarai) ir žemesniosios klasės. Nors ir išoriškai žmonių laisvė nebuvo suvaržyta taip, kaip įsivaizdavo ir aprašė Orvelas, Zigmundo Froido atradimų ir Edvardo Berne pastangų dėka, žmonės buvo pavergti kur kas maloniau. Apie žiniasklaidos priemonių panaudojimą šiam tikslui knygos autorius užsiminė, bet tuo metu, manau, dar sunku buvo įsivaizduoti, kad tą bus galima padaryti taip, kad žmonės patys mokėtų pinigus už įrankius, skirtus jiems pavergti, o ne priimtu kančią kaip gyvenimo normą.

Tiesa, kapitalistai toli gražu nebuvo "nugalėti" ir kapitalas, mano supratimu, vis dar yra aukščiausioji valdžia, tačiau nežinant sunku pasakyti, kaip šis valdžios apratas iš tiesų funkcionuoja ir ar jis atitinka tai, ką įsivaizdavo Orvelas. Yra daugybė sąmosklo teorijų, apie daugumą jų pasiskaityti galite čia.

Tik nepamanykite kad čia sausa knyga apie politiką, anaiptol. Čia tikrų tikriausias romanas, su meilės istorija ir visais kitais elementais. Istorija tikrai įtraukianti, perskaičiau ją vos per kelis prisėdimus.

Vertimas

Knyga išversta 1991 metais, bet skaityti ją buvo tikras malonumas ir sunku net buvo įsivaizduoti, kad knyga originaliai parašyta ne Lietuvių kalba. Paskutiniu metu teko "paragauti" keletą ypač prastai išverstų knygų, tad šia prasme knyga buvo tikra atgaiva. Ačiū Virgilijui Čepliejui už tikrai puikų vertimą.

O užduotis čia buvo tikrai neeilinė, kadangi knyga parašyta ne šiaip anglų kalba, bet dar joje pilna ir naujakalbės terminų.

Naujakalbė

Tai vienas labiausiai man patikusių dalykų knygoje. Gilinimasis į žodžių kilmę (kas ypač sureikšminama Lotynų ar Hebrajų kalbose) man ilgą laiką buvo neaiškus reikalas. Ši knyga prasklaidė rūką, parodydama žodžių kilmės ir suvokiamos prasmės reikšmę.

Siekdama supaprastinti žmonių (ir praeities) valdymą, kaip vieną iš priemonių Partija pasirinko kalbos perrašymą į taip vadinamą Naujakalbę. Apie Naujakalbę yra net atskiras skyrius knygos pabaigoje, konceptas iš tiesų labai įdomus: įvedant naujus žodžius, panaikinant tam tikras žodžių prasmes ar visai atsisakant kai kurių žodžių buvo siekiama ne tik kuo tiksliau išreikšti anglų socializmo pasaulėžiūrą ir mąstymo būdą, bet ir padaryti neįmanomus kitus mąstymo būdus. Juk iš tiesų neįmanoma galvoti ar bendrauti apie kažką, kam išreikšti neturi jokių žodžių..

Reziumuojant, jei esi bent kiek politiškas (net jei ir visai mikroniškai, tik tiek kiek aš), labai rekomenduoju perskaityti šią knygą.

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos...

Nuo 1936 metų, savo kūryba, Džordžas Orvelas bandė kovoti su totalitarizmu ir ginti demokratinį socializmą. Ši knyga - ne išimtis.
1984m. visą pasaulį dalinosi 3 valstybės, kurios nuolat kovojo tarpusavyje. Okeanijos žmonės buvo dėkingi už tai savo vadui Didžiajam Broliui. Dauguma jų, dėl savo vado, galėjo padaryti viską ir jų visai neglumino tai, kad juos nuolat stebėdavo teleekranas, jų gyvenimas buvo visapusiškai kontroliuojamas, jie negalėdavo turėti ne masinės (nepaklūstančios partijai) nuomonės, kiekviename žingsnyje juos sekė minčių policija, o už menkiausią nusikaltimą, tokį kaip abejonė žvilgsnyje, ar įsimylėjimą, juos bausdavo nežmoniškais kankinimais ir mirtimi. Vinstonas Smitas, kartu su savo mylimaja, pabandė kovoti. Atsidavė meilėi,nors ir žinojo, kad tai ilgai netruks, kad galiausiai už tai bus nužudytas (tiksliau - ištrintas. Nes Okenaijoje žmonės nemirdavom, jie tiesiog dingdavo iš istorijos. Lyg jų niekada anksčiau nebūtų egzistavę). Kūniški kankinimai, mirtis jiems nebuvo baisi, nes labiausiai jie norėjo išlikti žmonėmis ir buvo įsitikinę, kad partija negali pakeisti jų jausmų, pavegti jų dvasios. Bet ar tikrai?
Perskaičius šią knygą, dar labiau pradėjau vertinti laisvę ir maištą prieš vegovę, individualų mąstymą, nepasidavimą masei. Atsirado noras kovoti už savo gerovę. Tai tikrai dvasią auginati knygą. Pradedi suprasti, kiek daug tu turi ir, kad būtina rizikuoti, kad gautum tai, ko norisi.