"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną....

"Tada jį užplūsdavo ypatingas jausmas, tarsi sąmonė būtų atsiskyrusi nuo kūno, ir jis nebegalėdavo atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda pramanas." [41 psl.] Taip Tengo jaučiasi rašydamas savo romaną. Įdomu, gal kartais taip jaučiasi ir pats Haruki Murakami? Nes skaitytojai tikrai taip pasijaučia, kai įsitraukia į jo knygas, jo sukurtus pasaulius.

Trečioji Haruki Murakami trilogijos "1Q84" dalis įneša šiek tiek pokyčių į pasakojimo stilių. Iki jos įvykiai buvo pateikiami Aomamės ir Tengo akimis. Dabar atsiranda trečias požiūris į įvykius - Ušikavos. Ušikava nėra pats maloniausias tipas ir tikrai neužsiima geriausiais darbeliais. Ir šis trečias požiūris daro knygą labai dinamišką.

Aomamė ir Tengo vis artėja vienas prie kito, atrodo, kad jau tuoj tuoj jie susitiks, bet vis prasilenkia. Tačiau jiems ant kulnų mina ir smalsusis, vietoje nenustygstantis Ušikava. Kas ras Amomamę pirmasis? Jos mylimasis Tengo ar Sakigake nusamdytas seklys Ušikava?

Tai buvo tikrai įdomi trilogijos pabaiga. Ir nors permetus akimis turinį buvo galima nuspėti jos baigtį, bet iki pat pabaigos turėjau jaudintis, ar mano pamėgtiems veikėjams pasiseks.

Pabaigai pasidalinsiu citata, kuri mane prajuokino taip, kad juokiausi net balsu, pabandžiusi įsivaizduoti tokį vaizdą (Tengo susitinka su savo leidėju Komacu): "Įprastiniai jo apdarai. Visi kokybiški, skoningi ir gerokai nudėvėti. Jis atrodė suaugęs su tais drabužiais. Tengo nėra regėjęs Komacu, vilkinčio iš pažiūros naujais drabužiais. Gal nusipirkęs naujų Komacu su jais miega ar vartosi ant grindų. Gal keliskart išskalbia ir pavėsyje išdžiovina. O paskui, kai drabužiai pakankamai apsitrina ir pablunka, pasirodo su jais žmonėms. Nutaisęs žmogaus, neva niekada gyvenime nesirūpinančio kažkokiais rūbais, miną." [205 psl.]

Lenkiu galvą prieš H. Murakami ir dar vieną jo nuostabią knygą. Į geriausių jo romanų lentyną 1Q84 trilogijos nedėčiau, tačiau pradėjus skaityti šias knygas nebaigti jų tiesiog neįmanoma.

Trečioji dalis, kaip ir...

Lenkiu galvą prieš H. Murakami ir dar vieną jo nuostabią knygą. Į geriausių jo romanų lentyną 1Q84 trilogijos nedėčiau, tačiau pradėjus skaityti šias knygas nebaigti jų tiesiog neįmanoma.

Trečioji dalis, kaip ir pirmosios dvi turi visus "murakamiškus" bruožus: įdomūs ne visai laimingi veikėjai, gyvenantys uždarame savo pasaulėlyje, neaiškią ribą, tarp to kas realu ir ne, daug maisto gaminimo, knygų ir muzikos (mano nuomone, šios detalės jo knygoms suteikia malonų prieskonį), truputėlį erotikos, truputėlį žiaurumo ir bendrą melancholišką gal net lengvai depresyvią nuotaiką. Šiek tiek netikėta knygoje buvo romantinė siužeto dalis - o tai tik dar vienas didelis pliusas. H. Murakami knygos mane traukia ir dėl stiprių antraeilių veikėjų. Be galo patiko Fukaeri, Tamaru ir trijų seselių paveikslai.

Vis dėl to vien girti knygos negalima. Kai kurios vietos, mano manymu, neišbaigtos. Nors naivu tikėtis, kad bus atsakyta į visus klausimus, tačiau čia kabliukų palikta pakankamai daug ir tai mažumėlę erzina.

O galiausiai, norėčiau pasvajoti, kad parduotuvių lentynoje kada išvysiu "Oro lėliukę", kurią iš karto pirkčiau, skaityčiau ir labai labai džiaugčiausi.