Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar...

Jeigu ieškote knygos maloniam pasiskaitymui - tai tikrai ne ši knyga ir galite ramiai ją padėti atgal į lentyną bibliotekoje. Tačiau jei norisi bent trumpam sulėtinti gyvenimo tempą ir ramiai perskaityti skyrių, o po to dar apie tai pamąstyti - tuomet radote tai, ko ieškojote.

Knyga, parašyta laiškų forma, yra atvira ir nieko neslepianti. Vėžiu serganti akademikė ponia Curren šiuos laiškus skiria savo dukrai, gyvenančiai JAV. Pats rašymo procesas - ir terapija, ir galimybė išsakyti dukrai viską, apie ką tiesiogiai pakalbėti galimybės ji neturinti (pokalbiai telefonu apsiriboja tiesiog fatine - bendravimo dėl paties bendravimo - funkcija).

Pasakojimo fonas - Keiptaunas (Afrika), kuriame vyksta įvairūs neramumai: vaikai jungiasi prie kovotojų, nešiojasi ginklus, nejaučia pagarbos net vyresniam žmogui. O ypač - baltaodžiui. Tai geležiniai vaikai, tai jų amžius (age of iron - geležies amžius).

Su tokiais dviem vaikais ponia Curren ir susiduria: pirmasis - jos namų šeimininkės Florence sūnus, Bheki, antrasis - jo draugas. Bheki žūtis neramumų krečiamame gretimame kaimelyje seną moterį sukrečia iki sielos gelmių, tačiau antrojo vaiko, kuris slepiasi jos namuose ir ten policijos ir ginkluotųjų pajėgų yra nukaunamas suardo jos gyvenimo pusiausvyrą - namai, prieš tai išniekinti vagių, tampa apskritai svetimi, o dar sutepti ir jauno vaikino mirtimi.

Apskritai, susidaro įspūdis, jog moterį iš vidaus naikinantis vėžys sugeba signalizuoti visiems aplinkui esantiems, jog sociumo atžvilgiu - ji jau prarastas žmogus: į jos namus pradeda ateidinėti benamis alkoholikas su šunimi, visiškai nebodamas, jog braunasi į svetimą teritoriją. Moteris jo nebaido, atvirkščiai, pasitiki ir patiki jam savo priešmirtinius laiškus, paversdama jį laikškanešiu. Tik toks neramumų kupinas laikmetis gali leisti susidaryti tokiai keistai sąjungai.

Pasakojimo tempas yra lėtas, skubėti į priekį neleidžia pats tekstas - anglų kalba, šios knygos atveju, kartais pareikalauja į rankas paimti ir žodyną, nes tikrai ne visi žodžiai yra įprasti vartosenoje (vis dėlto turime reikalą su pagyvenusia moterimi ir jos pasaulėžiūrą išreiškiančiu žodynu). Stebina tai, kaip vyras autorius gali pavaizduoti moters vidinį pasaulį - ir ne bet kokį, o mirštantį, vystantį, suvokiantį savo baigtinumą, bandantį apsispręsti, ar savižudybė nebūtų pati geriausia išeitis iš šio tik kančias tesuteikiančio kūno.

"Age of iron" - nėra euforija alsuojanti knyga, atvirkščiai, tai gana sunkus tekstas. Tačiau galima pamatyti, jog seno žmogaus mentalitetas, kad ir gyvenančio Afrikoje, ne per daugiausiai skiriasi nuo gyvenančio Lietuvoje ir tai šiuos du gana skirtingus kultūrinius klodus suartina.