Šią knygą perskaičiau mokykloje, kai reikėjo ruoštis valstybiniam egzaminui. Tiek vilčių, kiek šiai knygai, nė karto neturėjau, nes dauguma žmonių, kuriuos gerbiu ir myliu, negailėjo liaupsių šiai lietuviškai klasikai....

Šią knygą perskaičiau mokykloje, kai reikėjo ruoštis valstybiniam egzaminui. Tiek vilčių, kiek šiai knygai, nė karto neturėjau, nes dauguma žmonių, kuriuos gerbiu ir myliu, negailėjo liaupsių šiai lietuviškai klasikai. Mama, kuri vadino šiltai tėvą Pavasarėliu, šios istorijos įkvėpta; didžiai gerbiama lietuvių kalbos mokytoja, perskaičiusi ne vieną knygą; netgi brolis, nepakenčiantis skaitymo, bet išklausęs šią knygą audio formatu, nes reikėjo, nebuvo abejingas. Tad lūkesčiai aukšti buvo ir nuoširdžiai vyliausi, kad jei ta knyga man ir nepatiks, vistiek rasiu joje protingų minčių ar bent jau mintį, kuri privers mane susimąstyti nors akimirką. Deja, svajos viena, o realybė visai kas kita. Nebe reikalo sakoma, kad neperšokęs griovio, nesakyk "op".

Pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris, raginamas tėvų, nusprendžia tapti kunigu, nors jo širdis linko prie kūrybos. Iš pat pradžių jis idealizuoja kunigo darbą: prieš akis jam iškyla ištikimo ir tyro patrioto, atsidavusio dievui, vaizdas, bet šis greitai sudužta, kai pamato, kad - o, labai didis siurprizas - kunigai yra tokie pat nuodėmingieji, kaip ir mes visi. Liudas susiduria su savo troškimais, pareigomis ir laimės paieškomis. Bent jau taip pasakytų šią knygą pamilusieji.

O ką aš pamačiau, tai ne gilią, priverčiančią susimąstyti istoriją, o kunigėlio šlapią sapną, kuris netikėtai išsipildė. Niekam neįdomus vaikinukas, pasirinkęs kunigo kelią, pasigaili, nes netikėtai atsiranda visas būrys moterų, einančių dėl jo iš proto. Ir kokių tik nori: aistringoji Baronienė, paslaptingoji Nepažįstamoji, supratingoji Auksė ir nenuspėjama Liucija. Žinoma, jos visos gražios, ką jau čia kalbėti. Ne kiekvienam vyrui nuskyla taip, kad tiek moterų dėl jo širdies pešasi. O ką jau pagalvoti apie tą, kuriam nevalia pradėti romano su moterimi. Ah, kaip visos jo geidžia, bet kaip jis negali jų geisti, nors yra susidomėjęs. Galiu tik įsivaizduoti kaip tais laikais bobutės skaitė susidomėjusios šią knygą - kaip romantiška, maištinga ir nuodėminga. Šiaip, pabaiga nuspėjama, bet nevalia jos sakyti, ypač tiems, kurie ketina šią knygą skaityti.

Kaip ten bebūtų, galiu suvokti, kodėl ši knyga tokia mylima. Tais laikais kalbėti tokiomis temomis, kaip kunigų aistros moterims, buvo nepriimtina. Kai ši knyga atsirado, sukėlė skandalą ir įpūtė naujų vėjų į lietuvių literatūros vandenis. Tai buvo drąsu, nauja, įdomu. Palyginus ir su šių laikų lietuvių kūriniais, šis romanas, mano nelaimei ir "Altorių Šešėly" gerbėjų laimei, vienas geriausių. Tačiau man, kaip XXI amžiaus skaitytojai, tai nepakankamai įdomus ar dėmesio vertas kūrinys. Ypač kai kunigų ir ko tik nori aistrų lydimos nuodėmės aprašomos detaliai bulvarinėje spaudoje ir švytuoja prieš nosį, kur tik pasisuksi parduotuvių ar kioskelių lentynose. Tikiu, kad jei būčiau šią knygą skaičiusi tais laikais, kai ji buvo išleista, būčiau ją įsimylėjusi kaip dauguma. Bet, matyt, man nebuvo lemta pamilti knygą šią.

Tai buvo pirmoji mano knyga, kuri turėjo daugiau nei 1000 puslapių. Ir labai stebėjausi, kad sugebėjau ją taip greitai perskaityti. Klasika yra klasika, o ši istorija kitokia. Neįmanoma įspėti jos pabaigos. Knyga, kuri užburia...

Tai buvo pirmoji mano knyga, kuri turėjo daugiau nei 1000 puslapių. Ir labai stebėjausi, kad sugebėjau ją taip greitai perskaityti. Klasika yra klasika, o ši istorija kitokia. Neįmanoma įspėti jos pabaigos. Knyga, kuri užburia daugelį.

Buvau labai skeptiška šios knygos atžvilgiu. Kūrinys didelės apimties, jome gausu religinio gyvenimo motyvų... Tikrai ne tai, ką norėčiau skaityti vasaros popietę. Maniau, jog bus labai sunku prisiversti skaityti, kaip ir...

Buvau labai skeptiška šios knygos atžvilgiu. Kūrinys didelės apimties, jome gausu religinio gyvenimo motyvų... Tikrai ne tai, ką norėčiau skaityti vasaros popietę. Maniau, jog bus labai sunku prisiversti skaityti, kaip ir daugelį kitų kūrinių iš privalomos literatūros sąrašo. Visiškai klydau. Nė nepastebėjau, kaip lekia laikas skaitant šią knygą. Mėgavausi pagrindinio veikėjo Liudo Vasario draugija. Knyga manyje sukėlė tikrą chaosą ir prikėlė visus neraminančius klausimus. Pradėjau gyventi šia knyga. Apimtis tapo visai nebaisi, supratau, kad ji yra būtina norint pajausti veikėjo gyvenimo peripetijas.

Skaitymas nėra kančia, tai yra malonumas. O šią knygą, man asmeniškai, buvo labai malonu skaityti, nesvarbu, kiek joje puslapių.

Knygos pradžia buvo labai nuobodi, buvo mintis padėti į šalį, tačiau prisiverčiau skaityti toliau. Iš tiesų kuo daugiau puslapių perskaičiau tuo įdomiau darėsi. Tikrai nebloga knyga, nepilstoma iš tuščio į kiaurą....

Knygos pradžia buvo labai nuobodi, buvo mintis padėti į šalį, tačiau prisiverčiau skaityti toliau. Iš tiesų kuo daugiau puslapių perskaičiau tuo įdomiau darėsi. Tikrai nebloga knyga, nepilstoma iš tuščio į kiaurą. Knyga su mintimi, priverčiantis pasukti galvą, ne laisvalaikio skaitalas.

Sia knyga reikejo skaityti mokyklai, tad teko daug pavarkti. Knyga suskirstyta i tris dideles dalis. Pirmoji dalis apie liudo vasario pradzia kunigu mokykloje jo potyrius kai buvo klierikas. antroje dalyje liudas vasaris jau yra kunigas...

Sia knyga reikejo skaityti mokyklai, tad teko daug pavarkti. Knyga suskirstyta i tris dideles dalis. Pirmoji dalis apie liudo vasario pradzia kunigu mokykloje jo potyrius kai buvo klierikas. antroje dalyje liudas vasaris jau yra kunigas yra paskiremas i kaima ar nedideli miesteli ir ten aprasomi jo isgyvenimai o recioje dalyje jis yra vis dar kunigu bet jau nebe uzsiima misiomis... knyga skaitosi labai letai nes pirma ir antra dalis yra kiek nuobodokos o trece dalis kiek idomesne bet veiksmo tai nulis.

Skaitant šią knygą mokykloje yra labai sunku susikaupti ir atkreipti dėmesį į reikalingas detales. Juolab kuomet šią knygą skaitai ne savo malonumui, bet tam, kad reikia praleidi puse knygos grožio. Tačiau galiu pasakyti...

Skaitant šią knygą mokykloje yra labai sunku susikaupti ir atkreipti dėmesį į reikalingas detales. Juolab kuomet šią knygą skaitai ne savo malonumui, bet tam, kad reikia praleidi puse knygos grožio. Tačiau galiu pasakyti drąsiai, kad knyga yra įdomi :)

Iš tikrųjų, džiagiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent dabar, o ne kažkada kai reikėjo mokykloje. Tas džiaugsmas dėl to, kad tuo metu skaitydama būčiau nesugebėjusi įvertinti knygos tam tikrų keliamų vidinių veikėjo...

Iš tikrųjų, džiagiuosi, kad šią knygą skaičiau būtent dabar, o ne kažkada kai reikėjo mokykloje. Tas džiaugsmas dėl to, kad tuo metu skaitydama būčiau nesugebėjusi įvertinti knygos tam tikrų keliamų vidinių veikėjo konfliktų (ar mano laimė suderinama su mano artimųjų laime, ar mano įsivaizduojamas gėris nėra pataikavimas turimoms ydoms ir paprasto malonumo siekimas ir kt.), teisingo kelio pasirinkimo gyvenime paieškos painumo (painumo, kuris visų pirma kyla ne iš ko kito, kaip iš paties savęs) ir to, kad tas "kelias" nėra tiesi linija, kurią kartą numačius nubrėžti ji tokia ir bus.

Skaitant knygą, ir didžiąją jos dalį, pagrindinis dalykas, ką jaučia tai nuolatinis pagrindinio veikėjo - Liudo Vasario - gailestis. Ne jo, kaip asmens, bet jo, kaip tokio, kokį jis pats save matė, kokius sunkumus ir nebūtas atsakomybes jis pats sau užsikrovė, kiek vidinių jėgų jis dėjo savo vidinių konfliktų narpliojimui, svajonėms, atgailavimui už svajones, galimų ir negalimų variantų svarstymui ir ginčams su savimi (tokiu, koks pats buvo, koks manė esąs, koks norėjo būti, koks tikėjo, kad gali būti, koks ištikrųjų galėjo, galų gale, tokiu, kokiu jį matė kiti, kokį ji kiti norėjo matyti). Tačiau skaitant kartu vis neapleido mintis, kad toks kentėjimas ir ieškojimas, kartais gal visai apgraibomis arba toje pačioje vietoje, vistiek yra geriau ir daugiau, nei neieiškojimas nieko, nejautimas nieko, abejingumas arba aklas prisitaikymas.

Tiems, kurie dar neskaitė šitos knygos: pasakojama apie jaunuolio iš kaimo patekimą į seminariją, dėl tėvų svjonės turėti sūnų kunigėlį. Pats Liudas, tiki Dievą, ir nenori nuvilti tėvų lūkesčių. Seminarijoje atrbunda poeto talentas. Būsimas kunigas ieško atsakymo, ar jis - poetas ir jis - kunigas, gali būti suderinama... Ir ritas istorija apie Liudo vasario gyvenimą, jo paieškas "teisingų" sprendimų, krikščioniškos ir poetiškos sielos dermę, vidinių polinkių grėsmę ir grožį. Istorija, kuri apima ir prisiminimus iš vaikystės, ir jaunystės atbudimus, ir brandos ieškojimus, ir gyvenimo atradimus ir praradimus. Ritas iki tol, kol bent vieną atsakymą Liudas Vasaris suranda. Beskaitydai, galbūt, kartu atsakymą atrasit ir Jūs (?) O gal atrasit, kad turit klausimą..?

Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly tikrai nėra lengva knyga skirta ramiam poolsiui ar šiaip paskaitynėjimui.Tai kyga apie sunkų vyro kelią į išsivadavimą.Pats romanas sudarytas iš 3 dalių.1-ojoje aptariamas jaunuolio...

Vinco Mykolaičio-Putino "Altorių šešėly tikrai nėra lengva knyga skirta ramiam poolsiui ar šiaip paskaitynėjimui.Tai kyga apie sunkų vyro kelią į išsivadavimą.Pats romanas sudarytas iš 3 dalių.1-ojoje aptariamas jaunuolio gyvenimas ,kaip pats dalies pavadinimas sako tai buvo tikros "bandymų dienos".Jaunuolis Liudas Vasaris išvyksti mokytis kunigavimo į kauno seminarija.Kurioje besimokant jis patiria įvairių pagundų kaip moters meilė ,vilionės ir panašiai.Jis svyruoja ar nepalikus seminarijos ,bet pamatęs kaip reaguoja tėvai į jo draugo išmėtimą jis aprimsta ir toliau lieka seminarijoje.Taip pat 1-ojoje dalyje jis baigia seminarija ir veda savo pirmąsias mišias,bei atranda savo talentą poezijų rašymą,tiesa jos kiek sukaustytos ,bt nepaisant to visų mėgstamos.

2-ojoje dalyje "eina gyvenimas" Liuadas Vasaris paskiriamas į Kalnynus vikaru.Ši dalis asmeniškai man buvo įdomesnė nei pirmoji todėl ,kad Liudas Vasaris susipažįsta su baroniene Rainaikiene.Kuri įkūnija fatališkos moters kultą.Nors ir ištekėjusi ,bet vis dar mylinti ir viliojanti svetimus vyrus baronienė Vasarį paskatiną rašyti atviriau ir nesivaržyti reikšti jausmų.2-oji dalis baigiasi 1-ojo pasaulinio karo pradžia, bei baronienės išvykimu.Tuoj pat po jos išvyksta ir Liudas,bet jis vyksta mokytis į europą.

3-ojoje dalyje išsivadavimas Liudas Vasaris jau dabar gržęs į lietuvą ir tapęs filosofijos profesoriumi,bei dalinai atsisakęs kunigavimo laisvoje lietuvoje net nesiekia būti kunigu kaip iš jo tikisi jo tėvai.Jis vietoj kunigavimo gauna katalikiškos gimnazijos direktoriaus pareigas.Taip pat dar iš seminarijos laikų sutinka seną draugęs Liucija kuri kažkada jam žadino aistrą,tiesa Liucija dabar tikra Kauno ponia kitokia nei anksčiau daugiau besidažanti bei pakeitusi savo manieras.Taip pat jis sutinka Auksę Gražulytę amerikoje praturtėjusio lietuvio dukrą kurią jis ir įsimyli.Knygos pabaigoje Lucija nusižudo, dėl mylimo sūnaus mirties ir kitų skaudžių likimo smūgių.O pats Liudas Vasaris kuris tebėra kunigas atsisako kunigavimo bei direktoriavimo mokykloje.

Asmeniškai man knyga nelabai patiko,nors kai kurios dalys buvo įdomios.Ma knyga skaitėsi apie 2 mėnesius nors laisvai įmanoma ir per mėnesį,ar net trumpiau.Labai atsiprašau jei rasite klaidų ar nepatiks maoji knygos aprašymo versija.