Nežinau, kaip jums būna skaitant įvairaus žanro knygas, bet bent jau man labai gerai jaučiasi skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos, bei ankstesnių laikų literatūros. Ši knyga kaip diena ir naktis lyginant su...

Nežinau, kaip jums būna skaitant įvairaus žanro knygas, bet bent jau man labai gerai jaučiasi skirtumas tarp šiuolaikinės literatūros ir klasikos, bei ankstesnių laikų literatūros. Ši knyga kaip diena ir naktis lyginant su šių laikų romanais. Skaitant ją, atrodė, kad anksčiau skaičiau paprasčiausio turinio, lengviausių žodžių knygas :) Tokie pat jausmai tvyrojo skaitant ir Marquez "Šimtas metų vienatvės" ar netgi tą pačią "Čiauškutę". Manau, kas skaitė panašių autorių knygas supras mane, ką noriu pasakyti :) "Ana Karenina" tikrai mane pavergė savo turiniu, savo žodžių turtingumu, iškalbingumu, kiekvienos smulkmenos aprašymu, situacijos nagrinėjimu, na viskuo. Tikrai pripažinsiu, kai kurios vietos leido pažiovauti, bet tai vis tiek niekaip neleido man nuvertinti šios knygos. Ir iš tikrųjų mano simpatijas pavergė ne Anos ir Vronskio meilės istorija, o Levino ir Kiti istorija :) vis laukdavau, na kada gi rašys apie juos, kaip bus toliau.. Būtent Levino, kaip vyro personažas, mane labai sužavėjo, kartu toks vyriškas, ir toks jausmingas iš vidaus.
Pasižadėjau, kad būtinai šiais metais rašysiu ir kas nepatiko knygoje, ar kokių minusų joje radau būtent aš. Tai šios knygos minusas, kad jos negalėjau perskaityti greitai. Turėjau skaityti susikaupusi, perskaitydama kiekvieną žodį ir įsijausdama į istoriją, nes kitu atveju būčiau net neprisiminus ką rašo po pusės knygos.

Jau seniai planavau perskaityti šią knygą. Pagaliau prisiruošiau. Gal dabar būtų tinkamesnis metas kokiai lengvai knygai, kuri padėtų atitrūkti nuo pastovaus lėkimo, bet pasiėmiau šią. Tikėjausi, kad bus nebloga, bet knyga...

Jau seniai planavau perskaityti šią knygą. Pagaliau prisiruošiau. Gal dabar būtų tinkamesnis metas kokiai lengvai knygai, kuri padėtų atitrūkti nuo pastovaus lėkimo, bet pasiėmiau šią. Tikėjausi, kad bus nebloga, bet knyga pranoko mano lūkesčius. Siužetas įtraukė iškart. Tik dar kartais turiu pagalvoti, kuris gi čia tas veikėjas, nes tie rusiški vardai su tėvavardžiais kartais mane paklaidina. Bet gal tiesiog nuovargis kartais įveikia. Pati knyga patinka, susidomėjusi seku veikėjų gyvenimo vingius. Kartais visiškai juos palaikau, kartais nepritariu. Pirmos knygos pabaigoje dalis sprendimų jau yra priimti, net nenustebčiau, jei čia ir būtų pabaiga. Na o dabar metas antrai daliai.
Kartais pagalvoju, gal vis tik reikėjo skaityti originalo kalba. Būtų ir pasipraktikavimas, o ir skaitytum tiksliai taip, kaip parašė autorius, o ne kaip išvertė vertėjas. Na bet knyga jau perskaityta, o skubiai ieškoti antros dalis rusiškai jau gal ir nebeverta.