Knyga, kurią daugelis laiko viena reikšmingiausių laikmečio kūrinių. Ją verta perskaityti vien todėl, kad apie ją daug diskutuojama, kad vertinama ji skirtingai. Labai ryškūs romano veikėjai, detalūs aprašymai. Knygą...

Knyga, kurią daugelis laiko viena reikšmingiausių laikmečio kūrinių. Ją verta perskaityti vien todėl, kad apie ją daug diskutuojama, kad vertinama ji skirtingai. Labai ryškūs romano veikėjai, detalūs aprašymai. Knygą skaičiau kelis kartus, paauglystėje, kai buvo liepta ir dabar, kai pati panorau. Vertinimas skirtingas, dabar ji man labiau patiko, kai kuriuos aprašytus dalykus jau visai kitaip vertinu. Galima sakyti, kad ši knyga, pergyvena įvairius laikus ir tik labiau yra vertinama. Kažkada moteris dėl meilės aukojusi savo vaikus, vertinta labai griežtai neigiamai, o dabar daug kas tai jau pateisina... ir nesvarbu ar Tu smerki Aną, ar aukštini, ji vis tiek išlieka atmintyje... Tik tokios knygos ir vadinamos nemariomis.

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė...

Kadangi perskaičiau abi Anos Kareninos dalis, sunku parašyti pirmos dalies vertinimą, nevertinant viso kūrinio.. O, bet, tačiau, knyga tikrai labai puiki. Stiprūs charakteriai, skaitant kaip atrodo ir kaip elgiasi pagrindinė veikėja, kažkaip natūraliai norisi pasitempti, išsitiesti. Ana Karenina ypatingai stipri ir žavi moteris, puikaus takto, nuoširdi. Žinoma, kur visuomenei matoma praktiškai ideali moteris, atsiranda ir jos vertas vyras, atsiranda meilė, aistra ir džiaugsmas. Šalia "pagrindinės poros" autorius lyg tyčia sukuria mažiau sėkmingus personažus, kurie taip pat nori myleti, kurių keliai susiduria su Ana ir Vronskiu, lyg tam, kad knyga nebūtų tik teigiama, ir išsilaikytų kažkokia pusiausvyra. Kartais tie intarpai erzina ir norisi greičiau juos praversti, kad sužinotum kaip gi ten su Ana, o kartais galvoji gal ir gerai, negali taip būti viskas puikiai.. Pats autoriaus rašymo stilius įdomus, norom nenorom įsivaizduoji pūstas sukneles ir išpuoštus salionus. Dialogai įdomūs, nemažai apmąstymų, patys veikėjai vertina įvykius, juos analizuoja. Tik pabaigusi knygą, nieko nelaukdama ėmiau antrąją knygą.

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors...

Vargu ar atsirastų kas nors niekad negirdėjęs apie šią knygą ar, tiksliau, savotiškai tragišką jos pabaigą. Taigi pabaiga man toli gražu nebuvo staigmena, priešingai nei faktas, kaip labai man ši knygą patiko.

Nors veiksmas labiau sutelktas į Aną, artimiausią jai aplinką, asmenis, romane taip pat plėtojamos ir kelios kitos siužeto linijos. Verta paminėti, kad tai šiek tiek nukreipia skaitytojo dėmesį, kartais tampa nuobodoka ir tikrai ištempia skaitymo laiką, bet vis tiek gana įdomu susipažinti ir su kitais veikėjais iš arčiau.

Sunku trumpai nusakyti knygos siužetą, iškeliamus klausimus, vertybes, tačiau viena pagrindinių - Anos Kareninos neištikimybė. Skaitant susidaro įspūdis, kad to meto visuomenė, konkrečiau aukštesnieji jos sluoksniai, gyvena savotiška apgaule, apsimetinėjimu, tarsi nuolatine drama teatro scenoje (adaptacijoje pasirinkta forma). Nuolat pagaunamos užuominos, kad visi apgaudinėja savo sutuoktinius, visi mėgaujasi aukštuomenės gyvenimu, tačiau Ana Karenina, visų susižavėjimo, pagarbos objektas, viešai palieka savo vyrą, sūnų, ir iškeliauja su savo meilužiu Vronskiu.

Tai išties tragiška istorija. Ieškodama meilės, laimės Ana palieka šeimą, nors ir be proto myli savo sūnų, tačiau lieka viena konfrontacijoje su savo pavydu, baimėmis, kad Vronskis ją paliks, ir didėjančiu nevisavertiškumo jausmu (galbūt visą tai reikėtų suprasti kaip jos sąžinės balsą, gėdą dėl savo veiksmų, nepaisant ketinimų...). Nuo pat pradžių žavėjausi Anos personažu, tačiau kuo gylyn, tuo mažiau jis man patiko ir kėlė savotišką antipatiją, kokią tik gali kelti neracionalūs ir isteriški asmenys.

Puiki knyga verčianti susimąstyti apie įvairausius gyvenimo aspektus ir žmonių tarpusavio ryšius, nors galimas daiktas šiek tiek seksistinė, jei atsižvelgsim į faktą, kad daugumą veikėjų (daugiausia, žinoma, vyrai) buvo neištikimi ir turėjo galybę meilužių, tačiau ilgai ir laimingai gyveno (veikiausiai). Kai tuo tarpu Ana, paviešinusi savo santykius, sulaukia siaubingo galo (juk nebūtina jai buvo tampti sąžinės užgraužta isterike ir šokti puo tuo traukiniu). Bet čia, žinoma, kaip pažiūrėsi...

Perskaičiau ir antrąją dalį, nors galiu sakyti, jog pirmoji patiko net labiau. Patiko stiprios asmenybės, stripūs išgyvenimai, emocijos. Iš veikėjų labiausiai išsiskyrė Ana, Levinas ir Vronskis, man asmeniškai, ir dar Kiti,...

Perskaičiau ir antrąją dalį, nors galiu sakyti, jog pirmoji patiko net labiau. Patiko stiprios asmenybės, stripūs išgyvenimai, emocijos. Iš veikėjų labiausiai išsiskyrė Ana, Levinas ir Vronskis, man asmeniškai, ir dar Kiti, o kiti kažkaip susiliejo į vieną visumą, tarsi spektalio dekoracijos. Paskutiniuose skyriuose labai patiko Levino filosofavimai apie gyvenimo prasmę, kam viskas, kodėl, kas ir yra dar viena knygos tema. Kokia gyvenimo prasmė? Kokia prasmė be meilės? Ar ji gali visiškai sužlugdyti, ar jos nebuvimas taip pat žlugdo kaip ir buvimas?

Daugelis "Aną Kareniną" laiko pačiu tobuliausiu visų laikų romanu. Ar tai tiesa, ar ne, bet kuriuo atveju tai yra vienas puikiausių XIX a. psichologinio romano payzdžių. Motyvus Tolstojus analizuoja per personažų veiksmus ir...

Daugelis "Aną Kareniną" laiko pačiu tobuliausiu visų laikų romanu. Ar tai tiesa, ar ne, bet kuriuo atveju tai yra vienas puikiausių XIX a. psichologinio romano payzdžių. Motyvus Tolstojus analizuoja per personažų veiksmus ir be jokio moralinio vertinimo. Šalia turtingo pasakojimo Tolstojus dažnai įveda vidinį monologą, stilistinę romano formos naujovę, leidžiančią jam nepaprastai tiksliai perteikti personažų mintis ir jausmus.

maištingoji Ana Karenina pasiduoda šaunaus karininko, grafo Vronskio žavesiui, atsisako priverstinės santuokos ir pradeda aistringą bei galiausiai pasmerktą meilės nuotykį. Taip elgdamasi ji aukoja savo vaiką ir yra pasmerkiama Rusijos aukštuomenės. Tragiška Anos istorija persipina su Konstantino Levino ir Kitės Ščebarskajos meilikavimu bei vedybomis.

Šiame romanas labai realistiškas. Skaitant įsitraukiau į veikėjų gyvenimus, jų laimę, sielvartą, neapykantą ir meilę. Tolstojus puikiai atskelidžia to meto visuomenę, jos santvarką, identitetą. Tikrai verta kiekvienam (- ai) perskaityti šį puikų klasika tapusiu romaną.

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug,...

Nepaprasta kasdienė istorija

Visada mėgau, mėgstu, ir, ko gero, niekada neatsispirsiu klasikai. Visgi per 25-erius metus niekada nebuvo progos paskaityti Levo Tolstojaus "Anos Kareninos". Nors skaityti mėgstu, ir skaitau daug, turiu prisipažinti, kad tai geriausia kada nors skaityta knyga.

XIX a. (!!!) aštuntame dešimtmetyje rašytos knygos temos aktualios ir šiandien. Todėl galiu tik įsivaizduoti, kokį pasipiktinimą, diskusijas, priešpriešą visuomenėje (ir, žinoma, smalsumą paskaityti) tais laikais turėjo sukelti tokia knyga apie moterį, kuri dėl meilės ar meilužio (neapsisprendžiu, kurį žodį geriau vartoti) palieka teisėtą vyrą ir vaiką.

Skaitant sunku buvo patikėti, kad knyga rašyta ne moters, o vyro. Vidinės Anos Kareninos kančios, abejonės aprašytos taip detaliai ir tiksliai, kad nesuvokiama, jog vyras taip gerai gali įsivaizduoti moters vidinį pasaulį. Na bent jau aš iki šiol nesu sutikusi vyro, kuris taip gerai suprastų moteris...

Bet labiausiai knyga patiko dėl to, kad skaitydama ją radau labai daug panašaus į save. Vyro ir vaiko nepalikau, bet meilės ir aistrų bangos, kurias išgyveno Ana Karenina su Vronskiu man - tarsi veidrodis. Pavydo scenos, nepagrįsti įtarimai, niekinės situacijos suaštrinimas iki negalėjimo, tarsi sniego gniūžtė didėjančios ir besipučiančios mintys ir svarstymai, ką jis galvoja... ir viskas dažniausiai pro šalį! Siaubingai viskas pažįstama! Būtent todėl labai patiko skaityti tas scenas, kuriose į vidinius pamąstymus pasineria ne Ana, o Vronskis. Kai pagalvoji, keli šimtai metų: o moterų ir vyrų santykiuose niekas nepasikeitė J

Tiesa, iki galo neapsisprendžiau, ar man patiko knygos pabaiga. Vis dar tebesvarstau, ar autoriaus vietoje nebūčiau užbaigusi knygos tiesiog Anos Kareninos mirtimi. Man truputį per ilga pabaiga, kur Ana Karenina ir jos mirtis po traukinio ratais lieka lyg tarp kitko. Juo labiau, kad ir Vronskis paminimas tik iš šono: nebeaprašoma, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Kita vertus, galbūt autorius nori parodyti, kad nepaisant labai ugningai liepsnojusios ir tragiškai pasibaigusios meilės, gyvenimas tęsiasi... Tik jau ne ne ne, nieku gyvu nesutiksiu su nuomone, kad tokia istorijos pabaiga yra pamokanti: vat, kuo baigiasi svetimavimas ir paleistuvystė... Nemanau, kad L.Tolstojus tą turėjo galvoje, kurdamas šią istoriją.

Ana Karenina mane taip sužavėjo, kad nors jau praėjo beveik mėnuo, kai padėjau knygą, vis dar ja gyvenu. Žiūrėsiu ir filmus, kokius tik pavyks rasti, ir operas, ir spektaklius, gal net šokio spektaklyje apsilankysiu, nors tokių nemėgstu. O paskui eisiu skaityti "Karo ir Taikos".

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi...

Apie knygą - knyga patiko, tačiau antroji dalis skaitėsi itin nuobodžiai. Man apskritai labai patinka aprašomasis laikotarpis XIX a. Rusija. Tai yra nuostabus laikotarpis.

Prieš skaitydama Aną Kareniną aš jau buvau suradusi kaltuosius ir teisiuosius. Buvau nusprendusi, kad kokia bloga Karenina ir koks vargšas Kareninas, koks niekšas Vronskis. Ir kas būtų nutikę, jei jie visi būtų gyvenę dabartinių standartų pasaulyje? Tiesą sakant nelabai mano nuomonė ir pasikeitė. Žinoma, Anos gaila, tačiau kaip sakoma, kaip pasiklosi taip išsimiegosi. Turėjo moteris viską - na taip - gal ir nemylėjo savo vyro. Tačiau juos siejo sūnus, tai ir gyvenk kaip prikalta - šeimos židinį kūrenk. Iš tikrųjų šioje istorijoje labiausiai gaila Karenino - žmoną jis mylėjo, liko išduotas. Vietoje jo būčiau davus ištuoką Anai ir viso gero. Tačiau vėlgi. Ką žmonės pasakys. Juk jie visi dalyvavo Rusijos aukštuomenės gyvenime ir norėjo jame dalyvauti ir visiškai nenorėjo iš jo trauktis.(ypač Vronskis) Vronskis geras niekšas, tačiau knygos pabaigoje, galima suprasti, kad jis Ana iš tikrųjų mylėjo, tačiau galbūt nemokėjo to visuomet parodyti kai to reikėjo Anai.

Tarpais knygoje daug įdomesnė būdavo Levino ir Kiti meilės istorija.

Knygą įvertinčiau 8/10

Knyga labai patiko, net gaila kad tokia trumpa. Istorija apie koncentracijos stovykloje gyvenantį berniuką ir karininko sūnų, kuris nieko nesuprasdamas bendrauja su žydu. Vaikui kyla daug klausimų: kodėl jie kitokie? kodėl...

Knyga labai patiko, net gaila kad tokia trumpa. Istorija apie koncentracijos stovykloje gyvenantį berniuką ir karininko sūnų, kuris nieko nesuprasdamas bendrauja su žydu. Vaikui kyla daug klausimų: kodėl jie kitokie? kodėl negalima su jais žaisti? Likimo ironija: berniukai susitinka vienoj tvoros pusėj ir karininko, atsakingo už "kalėjimą", šeima jau niekada nebepamato savo sūnaus.

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai...

"Ana Karenina turi mylintį vyrą, sūnelį ir viską, ko tik galėtų norėti, bet gyvena jausdama tuštumą širdyje. Lemtinga pažintis su grafu Aleksejumi Vronskiu pakreipia jos likimą naujais bėgiais. Beatodairiškai įsimylėjusi, jausminga maištautoja atmeta priimtą normą slėpti neištikimybę ir paskelbia pasauliui apie savo meilę..."

Pradžia gal buvo kiek nuobodoka, nes manau, kaip ir daugumą knygų, reikia įsiskaityti, kad pajustum įdomumą. Bet kuo toliau skaičiau - tuo labiau supratau, kad knyga ne veltui vadinama klasika. Žinant apie kokius laikus rašė autorius, tai jausmai, moterų padėtis visuomenėje, šeimos santykiai, politika yra perteikiama puikiai. Nesusitelkiama vien tik į Aną ir Vronskį, tačiau aprašomi ir kitų gyvenimai, kuriuos palietė dviejų jaunų žmonių užgimę jausmai. Tačiau kiekvienas veikėjas pasižymi prieštaringumu. Ana, nes neapsisprendžia ko nori ir kaip to siekti. Vronskis, nes nors ir myli Aną, tačiau gailisi prarastos padėties visuomenėje, kariuomenėje. Kareninas, nes pritrūksta drąsos imtis ryžtingų veiksmų. Darja, nes nesugėbejo laiku pasitraukti nuo vyro, taip vis kaupdama apmaudą. Levinas, nes užuot dar kartą bandęs pasipiršti Kiti, dvejojo nežinia kiek laiko, pasinerdamas į vidines kančias. Kiti, nes dėl pažeminimo rinktis geruolės vaidmenį yra... na, negražu, žiūrint iš mano pusės. ir t.t Gaila buvo skaityti apie tai, kokiose kančiose kiekvienas veikėjas atsidurdavo, ką tekdavo iškentėti, bet žinant kad patys dėl to kalti, gailėtis ne visada norėdavosi. Pirma dalis tikrai įtraukia, užtat antra... Na, skaičiau su mažesniu susidomėjimu, galbūt dėlto, jog joje mažiau aprašomi Anos ir Vronskio jausmai, gyvenimas; labiau susitelkiama į aplinkinių žmonių problemas. Per greitai man baigėsi Anos gyvenimas (vieša paslaptis, jog ji šoka po traukiniu... net vaikystėje nežinodama apie ką knyga, buvau girdėjusi, kad moteris šoka po traukiniu...), ir tiesiog sukrėtė, koks baisus egoizmas buvo ją apėmęs, jog užuot bandžiusi kažką keisti (iš tiesų, reikėjo išsituokti su Kareninu, kol jis dar buvo tam pasiryžęs...), suprasti Vronskį, ji pasirinko tokią išeitį, kurios šešėlis seks Vronskį kad ir kur jis beeitų..iki mirties.

Iš esmės, suprantu, kad rašytojas turbūt ir siekė parodyti veikėjų vidines kančias, išgyvenimus, jausmus ir pan., bet kartais norėjosi papurtyti personažus už pečių ir pasakyti "Atsipeikėkit", eikite lengvesniu keliu, kam taip viską apsunkinti.

O šiaip, knyga verta dėmesio, rekuomenduotina visiems! 10/10.

Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai...

Tai istorija apie moters gyvenimą, meilę ir pražūtį. Ana - garsi aukštuomenės ponia, aktyviai dalyvaujanti visuomenės veikloje, turi, rodos, laimingą šeimą - vyrą ir sūnų. Visą jos gyvenimą apverčia netikėtai pasirodęs ir Aną įsimylėjęs vyrukas - Vronskis.

Istorija šiomis dienomis atrodo galbūt per daug dramatiška, nes šiais laikai jau nieko nebestebina besiskiriančios šeimos, moterys susiradusios kitus vyrus ir paliekančios šeimas, tačiau aprašomais laikais tai buvo retas ir skandalingas įvykis, ir dažnai taip pasielgę žmonės būdavo pasmerkiami visuomenės. Galbūt dėl to, kad Ana tiek daug paaukojo dėl savo meilės , galbūt dėl visuomenės reakcijos, ji negali džiaugtis savo atrasta meile ir pajusti laimę. Baimė, pavydas, paranoja tampa jos kompanionu ir griauna santykius su naujuoju mylimuoju.

Mano, kai šiuolaikinio žmogaus akimis, dažnai Anos veiksmai atrodo kvaili, nepateisinami ir per daug dramatizuoti, bet iš tiesų nežinau kaip aš jausčiausi ar reaguočiau, jeigu gyvenčiau tais laikais.



Pati knyga man patiko, įtraukė ir greitai perskaičiau, ne veltui romanas tapo klasika. Bet kokiu atveju, nesvarbu ar pritari heroju elgesiui ar ne, įdomu žiūrėti kur nuves juos gyvenimas

Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir...

Vienas garsiausių pasaulio romanų. Juo Tolstojus dar kartą įrodo, kad net ir gaivališkos, aistringos, pražūtingos meilės istoriją galima papasakoti dažnai kitų žmonių akimis, praleidžiant aistringas, artimas akimirkas ir koncentruojantis į tragediją bei abejones. Tai skausmingai realistiškas rusiškas romanas, subtiliai ir gražiai reprezentuojantis tą stiprių žmonių tautą.

Nesu labai artimai susipažinusi su rusų literatūra, bet tuos grandus Dostojevskį ir Tolstojų, kuriuos skaičiau, sieja kažkas bendro ir savito. Tas voratinklis iš daugybės siužetinių linijų, susipynusių vienoje didelėje šeimoje arba keliose artimai susijusiose, keistas ir kartu žavintis, nors man vis kažko ir pritrūksta. Be visa ko gana egzotiškai ir įdomiai skamba vardai, tėvavardžiai, net ir dialogai persmelkti kažko rusiško, kas jaučiama skaitant net ir verstą kūrinį. Visa tai sukuria ypatingą atmosferą, kurioje viskas susilieja į bendrą nepamirštamą romaną, stebinantį nepamirštamais veikėjais.

Tačiau veikėjų charakteriai ir buvo man keisčiausias viso romano dalykas. Jie tokie visapusiški ir netobuli, kad nėra kito žodžio jiems apibūdinti, kaip realistiški, netgi perdėm realistiški, nes literatūra paprastai viską pagražina, o šį kartą veikėjai pateikti be mažiausio "pudros " sluoksnio. Tikriausiai todėl nė vienas romano veikėjas man nepatiko. Kaip ir gyvenime, jie visi turi minusų ir įvairiausių dėmių, todėl visada yra kažkas, kas atbaido nuo jų. Tolstojus labai kruopščiai ir nuosekliai aprašinėja įvairius veikėjų apmąstymus ir jie dažnai pasirodo naivūs, nelogiški, nereikalingi. O juk iš tiesų mes taip ir galvojame, tik patys to dažnai nepastebime.

Na o pagrindinė romano veikėja - neeilinė, stipri moteris, kurios gyvenimas paženklintas kančios ir nepaprastai sunkių pasirinkimų. Dauguma to jos laimingo gyvenimo su mylimu žmogumi prabėgo tamsoje, stengiantis nesigilinti į problemas, prieš jas užsimerkti, kartais net tiesiogiai, ir leisti gyvenimo kelią nuspręsti kitiems, nes jai užteko vieno sprendimo, kuriuo ji kartu ir sugriovė savo gyvenimą, ir žengė į naują, užpildžiusį jos širdies tuštumą. Visgi, įdomi charakteristika mane aplankė kitoje, iš karto po šios paimtoje knygoje: "Ana Karenina, ne, tokios draugės nereikia jokiai moteriai." Vis dėlto, Ana Karenina mano sąmonėje atsistojo greta kitų stiprių ir nepamirštamų literatūros moterų, be kurių pati literatūra garantuotai būtų blankesnė.

Ir žinoma, meilė. Ji čia vaizduojama visapusiškai. Įdomiausias yra dviejų visiškai priešingų istorijų priešinimas, pasakojant dviejų nesuderinamų, bet amžinai įvairiais ryšiais susietų porų meilės istorijas. Anos ir Vronskio meilė aistringa, jokių rėmų nepaisanti, pasmerkta, visą laiką lydima pavydo ir nepakeliamos kančios. Kiti ir Levino meilė tyra, nedrąsi, visiems priimtina ir net šiek tiek naivi.

Neabejotinai vertas perskaityti, per įspūdingas pamiršti, per daug realistiškas pamilti - toks man pasirodė šis romanas.

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo...

"Visos laimingos šeimos panašios vienas į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip" - taip prasideda garsusi L.Tolstojaus romanas "Ana Karenina". Šiame romane aprašomos kelių šeimų laimingos ir sunkios gyvenimo akimirkos.

Romane, sakyčiau, yra du pragrindiniai veikėjai Ana Karenina ir Levinas. Tai žmonės, kurie ieškojo savo tikrosios meilės, tačiau jų paieškos baigėsi skirtingai... Ana Arkadijevna Karenina - aukštuomenės ponia, Konstantinas "Kostia" Dmitriječius Levinas - valdantis ūkį užmiestyje. Jie yra susitikę tik keletą kartų, tačiau jų likimas yra susietas, bet ne giminystės ryšiais (kokiais sužinosite perskaitę knygą).

Moterys vaizduojamos (bent jau man taip atrodo) kaip tuščios asmenybės, mąstymas labai banalus - joms svarbiausia, kad vyras visada būtų šalia, rodytų beribį dėmesį ir dėl tokios meilės yra atsisakoma net vaikų...

Apie Anos gyvenimą romane minima išties labai subtiliai ir ne tiek jau daug, kiek norėtųsi (juk romanas pavadintas jos vardu). Sakyčiau tai dviejų dalių romanas apie aukštam luomui priklausančius žmones, jų gyvenimą, koks jis išpuikęs ir egoistiškas. Žmonės romane aprašomi kaip egoistai, nes net ir šeimoje gyvenantiems pirmiausia galvojama apie save, nėra žodžio "mes", yra tik "aš". Ir ko tik nepadarysi, kad tik tau "pačiam" būtų gerai, kad tik viskas priklausytų tau ir tik tau...

Karenina vaizduojama kaip stipri moteris, juk ne kiekviena ryžtųsi palikti savo vyrą ir vaiką dėl meilužio, bet... iš tiesų ji yra silpna, juk "pakvaišusi" dėl meilės ryžtasi nutraukti savo gyvenimą.

Ir kas gi ta meilė yra, kad dėl jos galima paaukoti ne tik vaikus, bet ir savo gyvenimą????...

L.Tolstojaus "Ana Karenina" - tai knyga, kurią labai norėjau perskaityti ir turėti savo lentyje. Nesigailiu nei vienu perskaitytu puslapiu, gal po kelių metų šį romaną atsivertus pamatysiu visai kitokį vaizdą, nei jis susidarė šiuo metu :)

Manau, jog perskaičius šį romaną galima net ir pasimokyti tam tikrų dalykų, tad gero skaitymo ir mėgavimosi klasika!

Prieš pradėdama rašyti šį atsiliepimą apie Tolstojaus romaną "Anna Karenina" jaučiau tokį netvirtumą savyje: šį klasikinį kūrinį kritikai ir skaitytojai yra išnarstę iki kaulelio, taigi- ką naujo begaliu aš parašyti....

Prieš pradėdama rašyti šį atsiliepimą apie Tolstojaus romaną "Anna Karenina" jaučiau tokį netvirtumą savyje: šį klasikinį kūrinį kritikai ir skaitytojai yra išnarstę iki kaulelio, taigi- ką naujo begaliu aš parašyti. Betgi, remdamasi paties Tolstojaus perfrazuotu gyvenimo motto "Noriu- vadinasi egzistuoju", noriu ir aš pasidalinti savo įspūdžiais apie šią knygą.

Knygoje tiek visko daug, jog, rodos, nežinia nuo ko reikia pradėti. Jeigu tikėtume skaičiais, kuriuos pateikia statistikai, knygoje veikia virš 150 veikėjų (gerai, jog ne 500, kurie gyvena ir miršta "Kare ir taikoje"), visi jie turi savo gyvenimo linijas- trumpesnes ar ilgesnes, svarbesnes ar ne, tačiau knygos ašis- Anna ir Konstantinas Levinas. Anna? Taip- net romano pavadinimas kalba apie ją. Levinas? Kas jis? Tie, kurie skaitė knygą, pritars man, jog knyga tarsi padalinta į dvi dalis- dar daugiau, pačiai Annai ir jos meilės istorijai skirta tik trečdalis pasakojimo, ir ką bendro turi Anna su Levinu ?. Ir visgi ... tuomečių kritikų sukritikuotas pats Tolstojus atsakė, jog beprasmiška ieškoti atskirų minčių, bet būtina sutelkti dėmesį į vidinį ryšį, jungiantį visus veikėjus ir įvykius. Man pasirodė, jog pasitelkdamas kitus veikėjus, rašytojas ir atskleidžia tai, ką norėjo įkūnyti Annoje- meilę- meilę kaip žvakę-, kuri galiausiai "ėmė spragsėti, blėsti ir amžinai užgeso". Tačiau kuo man pasirodė įdomūs Tolstojaus veikėjai, jog nė vienas iš jų nebuvo uždarytas savo nelaimių ir problemų rate, čia ypač pasiteisina posakis- jei Dievas uždarė duris, atidarė langą. Kiekvienas tolstojiškas veikėjas rado savo langą, savo išėjimą gėrio ir savirealizacijos link: Levinas ieškojo palaikymo gamtoje, Doli gyvenimą praskaidrino jos vaikai, Aleksejus Aleksandrovičius rado paguodą magijoje ir religijoje .... Pratęsiant mintį "Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, kiekviena nelaiminga šeima yra nelaiminga savaip", ir kiekvienas laimingas savaip .

Anna Karenina turėjo savo tikrą prototipą, o sakoma, jog Levino lūpomis kalba pats Levas Tolstojus, tad nenuostabu, jog šio geraširdžio, kontraversiško, pragmatiško vyro vaidmuo toks ryškus, įdomus ir man labai patiko (Negana to, daug mano minčių sutapo) "Tu visuomet abejosi, amžinai būsi nepatenkintas savimi, veltui mėginsi pasitaisyti, ir vėl suklupsi, ir amžinai lauksi laimės, kuri tau nebuvo skirta ir kurios tu nepasieksi" ... o romano pabaigoje " visas mano gyvenimas, kad ir kas man atsitiktų, kiekviena jo minutė ne tik nėra beprasmiška, kaip buvo anksčiau, bet turi neabejojamą gėrio prasmę, kurią aš galiu suteikti!" Konstantinas Levinas taip pat rado savo langą... Net rašydamas apie tragiškus dalykus, Tolstojus sugeba uždegti optimizmo liepsną. Romanas baigiamas buities ir būties harmonija: kūdikio maudymo ritualas gali simbolizuoti naujo gyvenimo pradžią, kai visos negandos ir praeitis, iš kurios taip norėjo išsilaisvinti Kostia, nubėga kaip tas vanduo, danguje žibančių žvaigždžių stebėjimas sukuria paslaptį, kuri yra atskleista širdžiai, bet ne "protui ir žodžiais išreikšti". "Ne, nereikia sakyti,- pagalvojo jis, eidamas paskui ją.- Tai paslaptis, man vienam reikalinga, svarbi ir žodžiais neišreiškiama."

VISADA perskaičiusi įspūdingą klasikos kūrinį pagalvoju- na kaip žmonės sugeba sukurti tokius kūrinius, kurie būtų įdomūs visiems, visur ir visada. Ir aktualūs. Ką reikia turėti savyje, kad sugebėtum pasiekti tą tobulumą, o gal jo nereikia siekti, jis ateina pats. Pirmoji mano pažintis su šia knyga įvyko prieš gerus penkiolika metų. Jau tada ji man paliko neišdildomą įspūdį, bet tikrai ne tokį, kokį paliko dabar. Tikriausiai turi būti gyvenime kažką patyręs, kažką matęs, kad suprastum visą grožį, gėrį ir brandą, gludinčius šiame veikale. Pasak Tolstojaus, "žmogų įtikinti gali tik pats gyvenimas, bet ne įtikinėjimai", tad ir aš tikėdama savo patirtimi nirau į Annos, Vronskio, Levino, Kiti, Doli ir visų kitų gyvenimus. Akivaizdu, jog ir spalvingas, dalim tragiškas, įvairiapusis paties autoriaus gyvenimas įtikino ir įgalino jį sukurti šį kūrinį...... Esu dėkinga jam už malonias ir prasmingas skaitymo akimirkas, kurių gana dažnai pasigendu paėmusi į rankas knygą...

Jeigu tikėtume skaičiais, yra net 25 Annos Kareninos romano ekranizacijos. Skaitant man prieš akis tarsi mirguliavo Annos nėriniai ir tiuliai, galvoje skambėjo valso garsai, tad sumąsčiau patikrinti- kaipgi gali būti įsivaizduojama ši "miela, nuostabi ir pasigailėtina moteris". Išsirinkau kelias ekranizacijas, kurių geriausia man pasirodė 1935 m. filmas su Greta Garbo- sukrečia, pakylėja ir nuleidžia atgal žemėn- į realybę ....

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų...

Na kagi, pradėjau ir aš savo iššūkį. Viena iš priežasčių, paskatinusi pagaliau perskaityti "Aną Kareniną" buvo dar prieš mėnesį pastebėtos kostiuminio filmo reklamos (jau neminint, kad tai klasika, kurią reikėtų perskaityti, kad knyga guli porą metelių lentynoje ir vis sakau "tuoj tuoj" ir pan.). Be galo dievinu kostiuminius filmus :) O kadangi nežiūriu filmo, kol neperskaitau knygos ir nenusipiešiu visko savo vaizduotėje, tai čiupau į rankas klasiką. Ir... labai keista, labai gaila, bet knyga nuvylė.... Tikėjausi daug daugiau.

Prieš versdama pirmuosius puslapius iš atsiliepimų, nuogirdų ir mokyklos laikų buvau susidariusi romantiškos, naivios moters, dėl vienintelės gyvenimo meilės žūvančios po traukiniu, portretą ir laukiau nesulaukiau, kol pagaliau jį išvysiu. Tačiau jau pirmieji puslapiai nuteikė ne kaip, nes viskas atrodė, kaip kokios meksikietiškos muilo operos siužetas. Pirmos mintys: "pasirodo va, kur melodramų ištakos" :) Ir šis jausmas nebeapleido viso romano metu. Kai kurie veikėjai erzino naivumu, užsispyrimu, aklumu kitų jausmams, keršto troškimu lygiai taip kaip erzina serialų "Marijos" ir "Chuanai" su savo visažiniais artimaisiais. Skaitai ir žinai tolimesnį siužetą, nors apie daugelio romano veikėjų egzistavimą anksčiau nė neįtarei. Beprasmės kalbos besitęsiančios kelis puslapius tikros biurokratų, politikų blevyzgojimų, pilstymo iš tuščio į kiaurą sankaupos (tokios pat kaip ir šiomis dienomis, tik temos kitos) taip pat grožio nepridėjo. Ir galiausiai pati Ana Karenina. Iš pradžų tokia nuoširdi, morali gražuolė moteris, priimanti su nuolankumu savo likimą (nemylimą vyrą, kurį išmoko gerbti, nes santuokos su juo priedas buvo ir padėtis visuomenėje), virsta įspūdingai isteriška, egoistiška, pasimetusia, neturinčia ką veikti (kaip, tiesa, ir daugelis to meto aukšuotmenės), pamirštančia savo vaikus, paranojiška asmenybe. Vis klausiu savęs, ar tai tokia stipri tikroji meilė privertė taip pasikeisti, paaukoti visą save, net motiniškumą? Ar visuomenės, galiojančių moralės principų, privalomo gražaus išorinio gyvenimo demonstravimo normos, pasirinkimo laisvės nebuvimas? Tragiškas pasirinktas gyvenimas kitaip turbūt ir negalėjo baigtis.

Žinoma, kūrinys nebereikalo laikomas klasika. Autoriaus kuriami personažai tikriausiai todėl ir erzino, piktino, juokino, kad sukurti nepriekaištingai. Kiekvienas turintis savo ryškų charakterį, tačiau ir bendrus klasės bruožus. Taip pat vietomis iškylantys nuostabūs gamtos aprašymai, kai tiesiog jauti pievą pjaunančių vyrų jėgą, saulės karštį, matai gulančias pradalges, šlapias nugaras, nakties spindesį, girdi šieno šiugždėjimą po kūnu prigulus pogulio, besikaupiančius audros debesis ir pratrūkstančią liūtį, išvysti tamsoje jos merkiamas moteris, palinkusias virš kūdikio. O nuostabiausia, nuoširdžiausia ir jausmingiausia viso romano dalis man buvo apie gyvybės atėjimą. Apie vyro reakciją į vykstantį stebuklą, apie moters ramybę ir pasitikėjimą Dievu ir gamta pasitinkant jai skirtą būseną, apie gyvenimo kontrolės praradimą, apie leidimą įvykiams tekėti natūralia vaga, nes kitaip neįmanoma. Apie prigimtinį žinojimą, kad viskas bus gerai, ir laukimą, ilgą, nerimastingą laukimą stebuklo... :) Tiesiog, neapsakomai įtaigiai aprašyti visi jausmai ir "pojausmiai", užplūstantys vyrišką širdį (bent jau man atrodo, kad daugelis vyrų tai panašiai pergyvena).

Mano vertinimas 8/10.

Ar rekomenduosiu - taip, nes vistik tai klasika.

Ar skaitysiu daugiau autoriaus kūrybos - kol kas tikrai ne :)

P.S. Mano knyga buvo ne tokiu viršeliu, bet kadangi būtinai reikėjo įdėti kažkokį, nes kitaip nepublikavo atsiliepimo, tai bus gerai ir šitas :)