Ir vis dėlto teisingas posakis, kad negalima sręsti apie knygą iš jos viršelio ir šį kartą tas posakis labai tiesiogiai nusako mano pirmąsias mintis apie šią knygą. Anotacija irgi buvo nei šiokia nei tokia, viršelis,...

Ir vis dėlto teisingas posakis, kad negalima sręsti apie knygą iš jos viršelio ir šį kartą tas posakis labai tiesiogiai nusako mano pirmąsias mintis apie šią knygą. Anotacija irgi buvo nei šiokia nei tokia, viršelis, knygos pavadinimas sukūrė visai kitokį įspūdį ir nustebino knyga pačia geriausia prasme.

Net sunku pasakyti apie ką ši knyga. Ją sudaro dvi dalys. Pirmoji apie 1943m gruodį, kuomet Lietuvoje šeimininkauja vokiečiai. Knyga apie kaimą, jo žmones. Pradžia lyg paprasta kaimo diena, tačiau ji baigiasi labai liūdnai, kai iš mokyklos paimami ir į kalėjimą nuvežami kaimo vaikai, pradinukai, tardymui, įtariant juos bendraunat su miške, bunkeryje besislapstančiais partizanais. Visa pirma dalis ir sukasi apie tą įvykį, įpinant kaimo gyvenimo akimirkų, praeities nuoskaudų ir pan.

Antroji dalis nukelia maždaug 40m į priekį. Tarybų valdžia, kolūkiai, planai, pirmininkai ir šalia egzistuojantis paprastas žmogus. Kaimo žmogus. Kuris pirmoje knygos dalyje tebuvo trečią dešimtį įpusėjęs vaikinas. Šioje dalyje beskaitant išaiškėja ir kitų to kaimo buvusių gyventojų likimai ir tuo pačiu ryškėja labai liūdnas kaimo vaizdas, mirusio kaimo, kuomet jame grįžęs gyventi yra tik vienas gyventojas ir tas daugelyje situacijų nesuprastas, keistas, net savos dukros nuolat žeminamas.

Ir rodos nieko ypatingo daug nevyksta, veiksmo knygoje nedaug, kažkokios įtampos, laukimo irgi nėra, bet vis dėlto knyga labai įtraukianti ir neatrodo ištempta. Labai daug meilės žemei, daug bendrystės su kaimynais jausmo, net ir tuomet kai kaimo nebėra, kaimynų nebėra.