Knygą skaičiau, nes reikėjo perskaityti studijų metu. Nelabai supratai aš jos, gal nelabai ir gilinausi tuo metu.. Tačiau filmas man tarsi atvėrė akis ir visą knygos prasmę, todėl rekomenduoju ir knygą perskaityti, ir...

Knygą skaičiau, nes reikėjo perskaityti studijų metu. Nelabai supratai aš jos, gal nelabai ir gilinausi tuo metu.. Tačiau filmas man tarsi atvėrė akis ir visą knygos prasmę, todėl rekomenduoju ir knygą perskaityti, ir pažiūrėti filmą, nes ekranizacijoje viskas tarsi stoja į savo vietas. Tikiu, kad ir knygoje yra tie kodai, kurių nepajutau ir nesuvokiau, todėl kada nors skaitysiu knygą iš naujo ir tikiuosi ji man atsivers labiau.

Šitos knygos skaitymą atidėliojau kelerius metus iš eilės, bet paskutiniu metu ji vis buvo mano galvoje. Traukė galbūt dar ir dėl to, kad yra įtraukta į garsiausių XX amžiaus pabaigos knygų sąrašą. Šį romaną...

Šitos knygos skaitymą atidėliojau kelerius metus iš eilės, bet paskutiniu metu ji vis buvo mano galvoje. Traukė galbūt dar ir dėl to, kad yra įtraukta į garsiausių XX amžiaus pabaigos knygų sąrašą. Šį romaną pavadinčiau savitu, subtiliu bei originaliu. Jame keistai dera iš pažiūros nesuderinami du dalykai: nykus išorinis pasaulis ir gilūs vidiniai išgyvenimai. Knygos pradžia tikrai mane įtraukė ir galvojau, kad kūrinys tikrai bus nepriekaištingas, tačiau man vis trūko įtraukiančio pasakojimo, kuris su kiekvienu knygos puslapiu tik blanko. Pliusas tik tas, kad knygoje kuriami meniški vaizdai, turbūt kurių dėka ir buvo pastatytas filmas. Tikiuosi jį peržiūrėti ir palyginti su knyga :)

Išsirinkau šitą knygą visai atsitiktinai - tiesiog pasirodė labai girdėtas pavadinimas. Paskui pasidomėjęs supratau, jog neveltui, kadangi pagal knygą yra susuktas Holivudo filmas. Bet aš ne apie tai.

"Anglas Ligonis"...

Išsirinkau šitą knygą visai atsitiktinai - tiesiog pasirodė labai girdėtas pavadinimas. Paskui pasidomėjęs supratau, jog neveltui, kadangi pagal knygą yra susuktas Holivudo filmas. Bet aš ne apie tai.

"Anglas Ligonis" patiktų tikrai ne visiems. Turbūt daugelis šį kūrinį pavadintų nuobodžiu, neįtraukiančiu, be veiksmo ir t.t. Bet man patiko ir nepaisant didelės knygos apimties, ji buvo gana greitai "sukramtyta".

Romanas pilnas įvairių keistų nutikimų, dialogų, meilės isotirijų. Intriguoja tai, kaip turėtų atrodyti apleisti rūmai, kuriuose apsigyvena tokia skirtinga kompanija - ligonis, nebeturintis vilties išgyti ir pristatantis save anglu, jaunutė moteris, jau turinti daug gyvenimiškos patirties, netikėtai pasirodęs jos dėdė ir karo metu bombų nukenksminimu pasižymėjęs musulmonas. Visi jie velniškai skirtingi, tačiau su kiekviena diena atranda ir kažką bendro.

Skaitant atėjo keista mintis - ar įmanoma meilės be sekso? Kalbu ne apie savaitės, o daug didesnį laikotarpį? Knygą pateikia abu variantus - ir įmanoma ir neįmanoma. O kaip manote jūs?

Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius....

Ko gero, meilė ir karas yra dvi neišsemiamos temos literatūroje. Apie šiuos du neatskiriamus dalykus (juk net legendos pasakoja, kad visi karai tik dėl moterų) jau šimtus metų rašo ir dar šimtus rašys ne vienas autorius. Rašyti apie tai yra viena, o rašyti apie šiuos dalykus nebanaliai - visai kas kita. Mano manymu, Michael Ondaatje knyga "Anglas ligonis" yra pavyzdys, kad tai įmanoma.

Meilės knygoje, mano manymu, šiek tiek daugiau negu karo, nes veiksmas vyksta jau po Antrojo pasaulinio karo, tačiau būtent karas suvedė visus knygos herojus, kurie kitomis aplinkybėmis niekada nebūtų susitikę. Būtent karas iš esmės pakeitė jų jausmus ir likimus. Meilės kūrinyje yra pačių įvairiausių rūšių: tarp paslaptingo, neatžįstamai apdegusio anglo ligonio ir slaugės Hanos - platoniška, tarp anglo ligonio ir jo mylimosios Keterinos - fatališka, tarp Hanos ir šnipu tapusio vagies Karavadžo - tėviška/dukteriška ,tarp Hanos ir britų armijos kareivio Kipo - naujai ir netikėtai užgimusi, nesavanaudiška, tarp Kipo ir Karavadžo - bičiuliška.

"Anglas ligonis" - kūrinys apie meilę, tačiau skaitomas tikrai nelengvai. Pradžioje sunku buvo "įsivažiuoti", paskui - sustoti. Rašymo stilius ganėtinai sudėtingas. Momentais poetiškas, momentais nenuoseklus. Skaitydama kelis kartus net tikrinau ar tik nepraleidau kokio puslapio. Turbūt taip yra dėl to, kad kūrinyje labai smarkiai persipinusi herojų tikrovė su jų jausmais ir išgyvenimais.

Įvertinimui, galėčiau pasakyti, kad knyga "Anglas ligonis" manęs nenuvilė, bet kad joje kažko pritrūko ir kad tikėjausi iš jos daugiau, taip pat neneigiu.



Žydrūnė

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų...

Šitą knygą jau buvau pradėjusi skaityti gal prieš kokius dešimt metų. Nebepamenu, kiek puslapių įveikiau, bet žinau, kad nedaug. Tada nuleidusi galvą tyliai grąžinau ją į biblioteką. Buvo gėda, kad tokia visų išliaupsinta tobulybė (o kur dar filmas su devyniais oskarais) man tiesiog nepatiko.
Šįkart užsispyriau įveikti, nes man norisi patikrinti tuos dalykus, kurie, atrodo, sukelia masinę beprotybę. Na, arba bent jau daug kalbų ir pozityvių komentarų iš humanitarinių mokslų studentų su mąslia išraiška.

Siužetas lyg ir paprastas (karo pabaiga, apleista vila Italijoje, kurioje susitinka baisiai apdegęs ligonis, jaunutė seselė, jos tėvo draugas ir indas išminuotojas), tačiau tarsi karštas dykumos smėlis čia visur skverbiasi prisiminimų nuotrupos ir meilė, meilė, o gal geismas, sunku atskirti, kai karas visus taip suluošino (ne tik fiziškai). Hana-Karavadžas, Hana-Kipas, Hana-anglas ligonis. Tai dabartis. Tačiau jie visi turi po istoriją. Nelabai linksmą kaip ir visa knyga.
Skaitosi lėtai, kartais painiai, viskas po truputį susidėlioja į vietas, tada vėl išsibarsto. Keliskart norėjosi grįžti patikrinti faktų, nes kažkas buvo ne taip. Tarsi kliedesys ligonio, kuris nebesuvokia, apie kieno gyvenimą pasakoja. Bet ar tas ligonis - anglas?

Nesijaučiu labai daug ką gavusi iš knygos, nesujaudino, neužkabino, bet vis dėlto šiek tiek įstrigo. Kaip dykuma - varginanti ir slegianti karščiu, tačiau savotiškai graži.

"Jiedu leidžiasi morfijų kiaurą dieną. Karavadžas traukia žodį po žodžio ir seka jo pėdomis, vadovaudamasis sutartiniais ženklais. Kai tik apdegėlio pasakojimas sulėtėja arba kai tik Karavadžas susigriebia ko nors - meilės ryšio, Medokso mirties - nesupratęs, iš pailgo emaliuoto indo jis ima švirkštą, krumpliais nulaužia ampulės galiuką ir prisitraukia morfijaus."