Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai....

Knygelė mažutė, bet buvo tikras iššūkis. Senekos įžvalgos per tiek metų jau tapo visiems žinomomis tiesomis, todėl nieko akis atveriančio neradau. Įdomus buvo pats knygos stilius toks nebūdingas šiuolaikinei literatūrai. Pyktis, anot jo, yra pati baisiausia iš visų žmogaus ydų, kuri yra siaubinai žalinga žmogui. Apie pyktį jis šneka kaip apie asmenį. Ir keista, kaip autorius bando atskirti pyktį nuo keršto troškimo jausmo. Mano galva tai neatskiriami dalykai, praktiškai sinonimai. Taip pat įdomu pastebėti autoriaus požiūrį į moteris (jos dažnai lyginamos su vaikais, seniais ir ligoniais), jo žinias apie žmogaus kūną (pasirodo, kad pyktis kyla tada, kai užkaista kraujas aplink širdį). O labiausiai pralinksmino štai kas: "Dėl tos pačios priežasties pikčiausi yra rausvaplaukiai ir rudžiai; jų veido spalva iš prigimties tokia, kokia kitiems atsiranda supykus, jų kraujas - judrus ir gyvas." O išvada tik viena ir, manau, labai teisinga: pyktis niekada nepadeda, vien tik kenkia, o geriausias būdas jo išvengti - tai vengti dalykų, kurie gali supykdyti, o supykus vengti bet kokių sprendimų darymo.