Jau seniai ši knyga buvo mano knygų sąraše, bet tik dabar perskaičiau...ir net labai greitai! Tikrai įdomiai įtraukiantis pasakojimas. Labiausiai patikusi knygos linija - meilės. Kas daugiau, jei ne šis jausmas daugiausiai ir...

Jau seniai ši knyga buvo mano knygų sąraše, bet tik dabar perskaičiau...ir net labai greitai! Tikrai įdomiai įtraukiantis pasakojimas. Labiausiai patikusi knygos linija - meilės. Kas daugiau, jei ne šis jausmas daugiausiai ir labiausiai „apsėda“ žmones :)... Įdomios ir kitos pasakojimo linijos, kaip žmonių baimių ir jų nesuvokimo, žmonių ambicijų ir charakterių savitumas. Galima skaityti kaip paprastą juokingą pasakojimą, kaip detektyvą, kaip meilės istoriją, kaip psichologinį romaną. Manau kiekvienas skaitytojas išsirinks jam labiausiai šiuo metu aktualią temą.

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės...

Apsėstieji - labai simboliškas pavadinimas, nes knyga tave iš tiesų tarsi užburia... Savotiška pasakojimo maniera, stiprūs charakteriai, visiškai nenuspėjami siužeto vingiai.
Pasakojimui suteikiamos visos įmanomos romantinės siužeto linijos: meilės trikampis, sena užburianti pilis, pamišęs kunigaikštis ir nutylėjimai, paslaptys. Bet jei manote, kad tai viena iš daugelio jau seniai perskaitytų istorijų - LABAI KLYSTATE.
Visą laiką knygos puslapiuose stengiesi ieškoti atsakymų, bet su kiekvienu knygos puslapių jų atsiranda vis daugiau ir daugiau, tarsi keliautum per per klampią pelkę vis bandydamas užgriebti sausesnės žemės lopinėlį. Mistinė siužeto linija kelia šiurpuliukus. Nuo pamėlusių herojaus lūpų iki ant sienos nuolat judančio rankšluosčio. Nejučia imi dairytis ar tavo daiktai vis dar savo vietoje. Versdama puslapį po puslapio laukiau iškylančios mistinės būtybės, antgamtinio tų jėgų paaiškinimo, tačiau viską išsprendžia pasiaukojimas ir racionalus protas...
Knygą perskaičiau per porą vakarų. Tiesiog buvo neįmanoma atsitraukti. LABAI REKOMENDUOJU

Įtraukė taip, kad buvo sunku atsiplėšti. Galvoje vis sukosi klausimai: kas gi bus paskui, kodėl taip vyksta, ką tai reiškia? Istorija savotiška, žmonių požiūris į gyvenimą ne visada suprantamas (juk rašoma apie...

Įtraukė taip, kad buvo sunku atsiplėšti. Galvoje vis sukosi klausimai: kas gi bus paskui, kodėl taip vyksta, ką tai reiškia? Istorija savotiška, žmonių požiūris į gyvenimą ne visada suprantamas (juk rašoma apie aukštuomenės damą ir išdidumo kankinamą vaikiną), tad kai kuriose vietose norėdavosi praversti lapus ir greičiau pasiekti tą vietą, kur atsakys į visus klausimus. Ir atsakė. Ir žinoma, ne taip, kaip tikėtasi visą knygą. Bet tai juk ir daro knygą gera.

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena...

Oficiali dalis: Pindamas įtraukiantį ir intriguojantį siužetą, Witoldas Gombrowiczius (Vitoldas Gombrovičius, 1904-1969) pasitelkia visą vaizduotės arsenalą - čia ir tarp liūnų kylanti apgriuvusi pilis, kurioje gyvena pamišęs kunigaikštis, saugantis mįslingą paslaptį, ir į tą pilį vis nesėkmingai siekiantis prasmukti profesorius, mat jam maga įsitikinti, ar joje tikrai sukaupti meno lobiai, ir nesukalbamas, nieko vidun neįleidžiantis kunigaikščio sekretorius, ir profesoriaus į pagalbą pasikviestas teniso treneris, kuris įsimylėjęs dvarininkaitę, tačiau ši susižadėjusi su kunigaikščio sekretoriumi, ir nuolat tvyranti paslapties atmosfera bei nepaliaujančios veikti antgamtinės jėgos, o galiausiai - visą šį mazgą išnarpliojantis aiškiaregys.

Apsėstuosius, prisidengęs Zbigniewo Niewieskio slapyvardžiu, autorius pirmąkart paskelbė ištraukomis 1939 m. populiariojoje to meto Lenkijos periodinėje spaudoje. Šios publikacijos sulaukė didžiulio skaitytojų dėmesio ir susižavėjimo.

Mano jausmai:

Tai pirma mano pažintis su šiuo rašytoju. Tad negaliu palyginti, tik remtis kalbomis tų, kurie mėgsta šį rašytoją ir yra skaitę jo knygų daugiau. O jie sako, kad šita knyga neatspindi tikrojo rašytojo charakterio. O jeigu ir taip, vadinasi, mano pasirinkimas tinkamas. Kita jo skaityta knyga, nustebins mane didesniu meistriškumu.

Turėčiau pasakyti, kad labai sunkiai pradėjau draugyste su šia knyga, po H. James "Moters portreto", kur žodžiai kaip laivelis jūroje siūbavo, bangavo, užluliavo. Šitoje knygoje nebebuvo jau to žodžio grožio, buvo tiesiog pasakojimas, kuris pradžioje net nekabino.

Paskui atsirado paslapčių, nutylėjimų... Įspūdį paliko baimės aprašymas. Tiksliau, nebuvo ten gilaus aprašymo, bet matyt parinkti labai įtaigūs žodžiai, kad jutau ir aš tą herojų valdančią baimę ir lygiai taip pat sėdėjau bijodama pakrutėti ant lovos. Labai patiko pilies atmosfera. Skaitant scenas joje, net šiurpuliukai lakstydavo. Man tai buvo pačios maloniausios vietos.

Šiek tiek keistas dalykas dviejų veikėjų bandymas sutapatinti. Visi aplinkui mato kokie jie panašūs ir visiems taip keista, taip įdomu, taip įtartina. O dar, kai jie kartu susitinka, tai rezultatas - tarpusavio karas. Čia myli, čia neapkenčia, čia sau negali prisipažinti. Na, gal... Iš pradžių, tai lyg nervino vis tas pabrėžiamas panašumas, ta nuomonių kaita apie viens kitą, bet pagalvojau, kad knyga vadinasi "Apsėstieji", tai kodėl gi ne... Kiekvienas esame apsėsti kažkokių minčių, kiti pavydo, kiti aistros, kiti turtų troškimo. Jei taip galima sakyti, visi mes esame didesni ar mažesni bepročiai. Ir taip, šio rašytojo pateiktas taisykles nusprendžiau priimti ir nebandyti analizuoti, pakeisti kažką pagal savo suvokimo prizmę. Taip buvo daug geriau. Tiesiog atsidaviau va tokiam drąsiam, netikėtam rašymo stiliui.

Kažkur skaičiau jau atsiliepimų, kad žmonėms pabaiga silpna, lyginant su visu knygos istorijos dėstymu. Na, aš kitokios nuomonės. Manau, kad ji baigėsi taip, kaip ir turėjo baigtis.

"Mes veltui stengiamės suprasti viską. Turbūt daugelį paslapčių galėtume paaiškinti natūraliomis priežastimis, bet visada liks bent šiek tiek nepaaiškinamų."

Žodžiu, knyga tikrai verta dėmesio ir verta laisvos vietos knygų lentynoje.

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų...

Pirmą kartą Witold'o Gombrowicz'iaus pavardę perskaičiau mokslo sumetimais nagrinėdama S. Parulskio kūrybą, kurioje gana dažnai ir netgi sakyčiau įkyrokai buvo cituojamos Gombrowicz'iaus mintys. Ir šių metų Knygų iššūkis - puiki proga susipažinti su kaimyno Witold'o bent jau vienu kūriniu.

Kai maždaug prieš porą savaičių baigiau skaityti Witold'o Gombrowicz'iaus "Apsėstuosius", atrodė, kad apie šią knygą neturėsiu ką parašyti. Ir per tą laiką iki dabar niekas nepasikeitė. Kai baigiau keliauti iš pradžių kėlusios susidomėjimą istorijos puslapiais, pasijutau nusivylusi. Tikriausiai tikėjausi siaubą keliančios pabaigos, tačiau, pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau nei buvo galima tikėtis.

Na, šiaip pats siužetas įdomiai ir intriguojančiai suregztas, netgi šiek tiek primena detektyvą: 1938-ųjų Lenkija, sena pilis, kurioje gyvena išprotėjęs kunigaikštis (ir kaip žmogus neišprotės gyvendamas pilyje, kurioje, atrodo, vaidenasi, be to, yra slegiamas buvusių kalčių naštos), nusigyvenę bajorai, savo namuose įkūrę poilsio namus, šiek tiek mįslingas teniso treneris.

Ir visai netikėtai prasideda visokie keisti, šiurpoki, paslaptingi įvykiai. Aš, žinoma, vis laukiau dar kažko baisesnio ir kraupesnio. Bet visai netikėtai istorijoje pasirodo tokio šviesaus ir blaivaus proto žmogus, kad viskas tarsi turėtų susidėlioti ir gražiai pasitvirtinti to išminčiaus paskutinis sakinys: "Šiame pasaulyje, kupiname neaiškumų ir mįslių, prieblandos ir drumzlių, stebuklų ir klaidų, yra tik viena neklystama tiesa - charakterio tiesa!". Na, taip, sunku su tokiomis tiesomis ginčytis, tačiau ar tikrai reikėjo taip kurti knygos siužetą, kad paskui būtų galima viską taip paprastai užbaigti? Na, čia jau ne mano sritis, tikriausiai Witold žinojo, ką rašo ir ką kuria. Ir, ko gero, W. Shakespeare buvo teisus sakydamas, kad nieko nėra nei geras, nei blogas, tik žmogaus protas tokiu jį padaro (There is nothing either good or bad but thinking makes it so).

Ateityje tikiuosi perskaityti ir kitų Witold'o G. kurtų istorijų.