Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma...

Ši knyga liko neperskaityta nuo 2013 metų Knygų Iššūkio. Tai autobiografija žmogaus kuris atsivertė į krikščionybę, ir knygoje jis rašo, kad autobiografiją rašo žmonių prašomas. Na gerai. Ši knyga gali būti skaitoma kaip paprasta autobiografija, arba nuosekli istorija į atsivertimą. Būtent išsamesnio pasakojimo apie patį atsivertimą aš ir pasigedau. Tačiau. Buvo kitų gana įdomių dalykų. Šiaip nelabai nemėgstu autobiografinių - biografinių knygų. Šią paėmiau dėl kito aspekto. Lewis aprašo savo gyvenimą iki 1929 metų kai atsivertė į krikščionybę. Savo mokslus įvairiose institucijose, draugus, patirtį I pasauliniame kare, ir žinoma, dėstymą universitete. Universitete susipažino su kitu įžymiu rašytoju D.R.R. Tolkinu.



"Pradėjęs dėstyti Anglų kalbos ir literatūros fakultete, įgijau du draugus, abu krikščionis (atrodo, tie keistuoliai pradėjo lįsti į šviesą iš visų pusių), vėliau daug padėjusius įveikti paskutinę kliūtį. Tai buvo H.V.D. Daisonas (Dyson) tada dėstęs Redinge ir J.R.R. Tolkynas (Tolkien). Susidraugavęs su pastaruoju atsikračiau dviejų senų išankstinių nuostatų. Vos suaugęs buvau (netiesiogiai) įspėtas nieku gyvu nepasitikėti popiežininkais, o atėjęs dirbti į Anglų kalbos ir literatūros fakultetą, buvau (tiesiogiai) įspėtas nepasikliauti filologais. Tolkynas buvo ir tas, ir tas." (psl. 238)

8/10