Visiems bent kartą gyvenime iškyla klausimas - jei gautume galimybę sugrįžti į praeitį, ką pakeistume savo gyvenime? Jei galėtume gyventi iš naujo, kokias klaidas bandytume ištaisyti? Šiais retoriniais klausimais ir...

Visiems bent kartą gyvenime iškyla klausimas - jei gautume galimybę sugrįžti į praeitį, ką pakeistume savo gyvenime? Jei galėtume gyventi iš naujo, kokias klaidas bandytume ištaisyti? Šiais retoriniais klausimais ir prasideda prancūzų rašytojo Guillaume Musso knyga "Ar būsi ten?" Paskutiniu metu perskaičiusi šio autoriaus naujausią kūrinį "Mergina iš Bruklino", nusprendžiau, kad sekantis autoriaus kūrinys bus vienas iš pačių pirmųjų. Daugelis sako, kad tai lengvi meilės romanai su dabarties ir praeities paralele. Galbūt ir taip, tačiau jie yra visiškai kitokie, gal netgi juos pavadinčiau lengvais psichologiniais, kuriuose sprendžiami dabarties ir praeities klausimai. Kitaip sakant tai - laiko romanai, kuriuose dažnai herojams tenka grįžti keleriais ar keliasdešimt metų atgal ir savo likimą pakreipti tinkama linkme ateityje. Sakysite, kad tai yra neįmanoma ir tai yra absoliuti fantastika, atitrūkusi nuo realybės? Galbūt, tačiau autoriaus kūriniuose ir norima pavaizduoti, ką gali ir ką sugeba žmogaus proto galimybės. Turbūt dėl to per dabartį mes keliaujame užrištomis akimis. Ir tik vėliau, kai raištis nurišamas ir kai apmąstome praeitį, suprantame, ką išgyvenome, suvokdami prasmę. Todėl ir šios knygos herojus Eliotas vieną dieną gauna neįtikėtiną galimybę grįžti į praeitį, kur sutinka jauną vyriškį - patį save prieš trisdešimt metų. Man šis kūrinys nepaprastai patiko ir padarė gilų įspūdį. Perskaičius jį, susimąsčiau ir prisiminiau Senekos žodžius: "Netiesa, kad turime nedaug laiko. Mes tik daug jo iššvaistome".

Atrodo, kad šią knygą rašytojas parašė anksčiau nei visas kitas, kurios išleistos Lietuvoje... pati romano mintis puiki, kuris iš mūsų nėra pagalvojęs apie tai, kaip gera būtų grįžti į praeitį ir ištaisyti savo...

Atrodo, kad šią knygą rašytojas parašė anksčiau nei visas kitas, kurios išleistos Lietuvoje... pati romano mintis puiki, kuris iš mūsų nėra pagalvojęs apie tai, kaip gera būtų grįžti į praeitį ir ištaisyti savo klaidingą elgesį... tačiau pats siužetas nesugeba išlaikyti įtampos ir intriguoti rašytojas išmoko, turbūt, vėliau...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių,...

Ši knyga - pirmoji iš mano skaitytų, kur keliavimas laiku yra ir viena iš kūrinio temų, ir pasakojimo forma. Knyga labai jaudinanti, kartais gal net per daug, kviečianti nuolat permąstį savo būtį, apmąstyti aplinkybių, atsitiktinumų (jei tokių būna) reikšmę savo gyvenime. Nežinau kodėl, bet ją skaitydama galvojau labiau apie save, apie tai, kaip mano tam tikri sprendimai šiandien turi lemiamą reikšmę ateičiai, nei apie knygos herojų Eliotą, kurio gyvenimas išties dramatiškas, o tikrovė gražiai, atrodytų, labai natūraliai persipina su fantastika.Tačiau pagrindinio veikėjo Elioto personažas labai įtaigus ir žavintis. Jis geras, visų vertinamas chrirurgas, mylintis tėvas, jaučianti, išgyvenanti, mąstanti asmenybė.

Dažniausiai skaitydama knygas labai "sergu" už jų veikėjus - klystančius, ieškančius, išgyvenančius, parpuolančius ir vėl atsikeliančius žmones. Tačiau šiuo atveju laiminga pabaiga man suskambo neįtikinamai. Skaitant knygos pabaigą beldėsi jausmas, kad visais būdais bandoma "priversti" veikėją gyventi nepaisant visko, kas yra įvykę....

Knygos temos labai gražios ir prasmingos, aktualios kiekvienai gyvai būtybei: atsakomybė už save ir kitą, pareiga, aplinkybių svarba, galimybė keistis ir keisti, ilgesys, meilė, draugystė... Turbūt įkvėpta šios knygos (tą supratau šiek tiek vėliau) priėmiau vieną labai svarbų sprendimą savo gyvenime. O tada... pradėjau kitą G. Musso knygą "O paskui...."

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į...

1.Pamačiusi knygos viršelį tikrai negalvojau, kad man ši knyga patiks. Tačiau perskaičiusi knygos aprašymą tikrai nenusivyliau, kad pasirinkau skaityti šią knygą. Tikriausiai dabar drąsiai galiu šią knygą įrašyti į mėgstamų knygų sąrašą. Apie patį autorių nėra tekę girdėti labai daug, niekad nesidomėjau jo knygomis, bet perskaičiusi šią knygą tikrai pakeičiau nuomonę. Nemėgstu knygų, kuriose yra fantazijos ir iliuzijų, tačiau ši knyga kažkuo kitokia negu visos kitos. Visas veiksmas vyksta San Franciske. Eliotas 60-metis gydytojas dievinantis savo darbą, dukrą Endžę, turintis nuostabų draugą Matą ir niekaip negalintis atsigauti po mylimosios Ilenos mirties. Kiekvienas iš mūsų norėtų sugrįžti į praeitį ir pakeisti kažikurias gyvenimo akimirkas, susitikti su žmonėmis, kurių galbūt seniai nematę, o Elioto noras labai paprastas. Jis tik dar kartą norėtų išvysti savo mylimosios veidą. Eliotas kiekvienais metais padėdavo žmonėms įvairiose šalyse. Išgelbėjęs berniukui gyvybę Eliotas sutiko senį, kuris paklausė koks būtų pats svarbiausias jo noras ir davė jam dešimt auksaspalvių piliulių. Kiekvieną kartą išgėrus piliulę jis užmigdavo ir susitikdavo su savimi, kai jis dar buvo 30-ties ir draugavo su Ilena. Viskas gali pasikeisti jei senis Eliotas (taip jis vadinamas knygoje) viską papasakos 30-mečiui sau. Kiekvienas neteisingas poelgis gali pakeisti gyvenimą, išskirti du geriausius draugus, o dukros Endžės net nebūti, nes ji ne Ilenos dukra. Ar pavyks išgelbėti Ileną nuo mirties ir ją apsaugoti? Štai koks klausimas kildavo verčiant kiekvieną knygos puslapį. Ir įdomiausia tai, kad knygos pabaiga labai netikėta ir jaudinanti. tai knyga apie draugystę, ilgaamžę meilę, apgailestavimą ir sąžinės priekaištus.