Tai iš esmės dviguba knyga. Pirmiausia joje dėstomi Ericho Kempkos, asmeninio Hitlerio vairuotojo, atsiminimai, o antroje knygos dalyje yra trys priedai, kurie vos ne tokio paties ilgumo kaip ir Kempkos atsiminimai. Viską vienija...

Tai iš esmės dviguba knyga. Pirmiausia joje dėstomi Ericho Kempkos, asmeninio Hitlerio vairuotojo, atsiminimai, o antroje knygos dalyje yra trys priedai, kurie vos ne tokio paties ilgumo kaip ir Kempkos atsiminimai. Viską vienija tai, kai daugiausiai kalbama apie paskutines dienas bunkeryje ir Berlyno kapituliaciją.
Patys Kempkos atsiminimai yra labai trumpi ir aiškiai jaučiama, kad yra labai daug nutylėjimų. Knygoje Kempka rašo, kad Hitleris jo klausinėjo apie jo šeimyninę padėtį ar apskritai kilmę, tačiau pats Kempka nieko apie save neišduoda. Šiuose atsiminimuose net negalima sužinoti, kokios realiai buvo jo politinės pažiūrios. Manęs niekaip neapleido mintis, kad jo pažiūros buvo arba turėjo būti labai panašios į Hitlerio, nes būtent jis buvo paskirtas į pareigas, kurios tiesiogiai lėmė Hitlerio gyvybės ir mirties klausimą. Patys memuarai labai sausi ir atrodo, kad buvo stengtasi viską parašyti "politiškai korektiškai". Knygoje išsiskiria tik aiškiai neigiamas požiūris į Martiną Bormaną, kuriam atskirai skiriama daugiau vietos, tačiau visa kita aprašyta gana abstrakčiai.
Ši knyga skiriama visiems tiems, kurie domisi paskutinėmis Hitlerio gyvenimo dienomis bunkeryje. Taip pat joje įrodoma, kad Hitleris tikrai nusižudė, nors buvo skleidžiama daugybė gandų. Prieduose nurodoma, kaip buvo kovojama fronte siekiant apsaugoti Berlyną bei kaip karo pabaigoje kai kurie karo vadai ignoravo Hitlerio įsakymus. Kempkos atsiminimuose Hitleris vaizduojamas tik teigiamoje šviesoje, joje visiškai nenagrinėjami politiniai įvykiai. Vis dėlto liūdna, kad Kempka į Hitlerį žiūrėjo tik iš savo darbo perspektyvos. Manau, kad teisingiausia būtų sakyti, jog Kempka aprašė Hitlerį kaip savo DARBDAVĮ, o ne kaip žmogų, atsakingą už milijonų žmonių mirtis.