Japonų literatūra žavi savo originalumu, detalių aprašymu, atrodo, kad čia ir dabar klausaisi aprašomos muzikos ar valgai labai skaniai aprašomą pyragą: “Pro apskritus pirmosios klasės keleivių salės langus įspindusi...

Japonų literatūra žavi savo originalumu, detalių aprašymu, atrodo, kad čia ir dabar klausaisi aprašomos muzikos ar valgai labai skaniai aprašomą pyragą: “Pro apskritus pirmosios klasės keleivių salės langus įspindusi saulė nuauksino obuolių pyragą. Išsilydęs sviestas, kuriuo buvo aptepta jo pluta, apetitiškai blizgėjo”. Atrodo, ji išjudina ne tik protą, bet ir visas įmanomas tavo jusles.
Istorija pasakoja apie salą, kurioje pradeda nykti daiktai, po to žmonių kūnų dalys, kol viskas sunyksta iki žmogaus balso ir visiško jo išnykimo, bet yra žmonių, kurie nepasidavė nykimui ir visais įmanomais būdais saugojo išnykusių daiktų atmintį specialiose slėptuvėse. Tie žmonės buvo persekiojami atminties policijos, kuri neleisdavo nieko prisiminti ir viską sunaikindavo.
Nesu fantastikos mėgėja, bet šioje knygoje pasitelkta fantastika atskleidžia daug prasmingų dalykų. Romanas yra apie praradimus ir nesvarbu kokius: žmogaus, darbo, materialinės gerovės, savęs, gebėjimų: “Eis į pensiją ir tiek. (…) Pasaulyje yra tiek dalykų, kuriuos gali prižiūrėti! Išvalyti mažučiam anūkui ausis, pavyzdžiui. Arba padėti katei atsikratyti parazitų.” Atėjo laikas, kai saloje pradėjo nykti ir knygos: “Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones”.
Šis įtaigus alegorinis pasakojimas paliečia ne vieną žmonijai skaudžią temą - žmonių kontrolės praradimą, įvykus apokaliptiniams reiškiniams arba įvairioms katastrofoms. Taip pat knyga suteikia ir vilties - ką daryti, kai prarandi tau brangų žmogų ir kaip prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių. Juk jaunosios salos rašytojos herojė prarado balsą, bet savo energiją naudojo rašymui ir t.t.
Ne veltui ši knyga tapatinama su literatūros šedevrais kaip “1984-ieji” ar “Šimtas metų vienatvės”. Knyga paliečia, nors istorija nėra suderinama su realybe, bet kas yra realybė? Tikriausiai tik mūsų susikurtos iliuzijos…