Ostapas Benderis – žinomas veikėjas iš knygos/filmo „Dvylika kėdžių“. Kaip gražiai pavadintas „didysis kombinatorius“. Tai lyg romantizuotas sukčius.

Knygoje veiksmas vyksta 1930 metais. Ostapas Benderis svajoja apie...

Ostapas Benderis – žinomas veikėjas iš knygos/filmo „Dvylika kėdžių“. Kaip gražiai pavadintas „didysis kombinatorius“. Tai lyg romantizuotas sukčius.

Knygoje veiksmas vyksta 1930 metais. Ostapas Benderis svajoja apie Rio de Žaneirą, bent jau taip sako. Nuvykti ten reikia pusę milijono rublių. Jis sužino, kad Černomorske gyvena toks pasislėpęs milijonierius. Benderis užsibrėžia, kad tas žmogus pats jam atneš tuos pinigus ant baltos lėkštutės mėlynais krašteliais, nes Benderis nenusikalsta. Jis gerbia baudžiamąjį kodeksą. Tad surinkęs komandą, iš tokių pat likimo draugų kaip jis pats, pradeda kelionę.

Yra tokių situacijų, kad mūsų laikais jau netinka. Mes taip skaitmenizuoti, kad uodas nosies neįkištų. O Ostapas – iškalbos meistras. Jis čia gali būti leitenanto Šmito sūnus ir iš reikalų pirmininko prašyti pinigų, gali dalyvauti lentynėse su draugais ir nemokamai pildyti degalų baką kuru ir nemokamai valgyti vaišes, kurios surengtos lentynių dalyviams ar parduoti naminukės receptą amerikiečiams... nesvarbu kokia situacija, Ostapas Benderis prasimanys pinigų visada.

Nežinau, kaip pavadinti, kaip ir nuotykių romanas, kupinas tarybinės santvarkos ypatumų: socializmas, kur nėra milijonierių; „statytiniai“, kurie už kitus sėdi; mokama alga, kai niekas nedaroma; žmonės, kurių negalima niekaip rasti, nes jie priklauso kategorijai „prieš minutę išėjo“ ir „ką tik čia buvo“; užsienio mitas; gyvenimo gėrybės dalinamos planine tvarka, todėl milijonieriumi būti neapsimoka; žmonės, kurie dalį gyvenimo gyveno iki tarybų valdžios ir dabar sapnuoja košmarus apie sekretorius, pirmininkus, penkmečio planus, tarybinius ūkius, nario mokesčius.

Sovietų sąjungoje gyvenau tiek trumpai, kad nieko neatsimenu. Ačiū Dievui. Tačiau pradėjus skaityti šią knygą būtent tai truputį ir kiša koją, nes gana sunku įsijausti į laikmetį, apie kurį gana nedaug žinai. Vėliau...

Sovietų sąjungoje gyvenau tiek trumpai, kad nieko neatsimenu. Ačiū Dievui. Tačiau pradėjus skaityti šią knygą būtent tai truputį ir kiša koją, nes gana sunku įsijausti į laikmetį, apie kurį gana nedaug žinai. Vėliau įsiskaitoma. Ir visai neblogai.

Mane asmeniškai nustebino puikus autorių humoro jausmas. Knygoje netrūksta subtilių juokų, pavyzdžiui, valgyklos pavadinimas - "Buvęs skrandžio draugas". Ypač aštrų liežuvį turi pagrindinis herojus Ostapas Benderis. Jis kartu su ne tokiais apsukriais, bet visgi irgi sukčiais bando išvilioti milijoną iš pogrindžio milijonieriaus. Istorija labai nuotaikinga, nenuspėjama. Iki pat pabaigos neaišku, kaip ten baigsis sus tuo milijonu.

Nors daug kur anotacijoje rašoma ir pabrėžiama, kad knygoje aukštyn kojomis apverčiama vertybių skalė, aš pagrindinę knygos mintį matyčiau kitokią: socializmo problema, kai garbinamas kolektyvas, o individualumui vietos nėra. Net pinigais neįmanoma jos nusipirkti. Taip pat atskleidžiama ir iki šiol Rusijoje klestinti korupcija, kuri, pasirodo, įsišaknijusi nuo senų senovės.

Tikrai smagi knyga. Neatmetu galimybės, kad po keleto metų vėl paimsiu ją į rankas. Mano vertinimas: 4,5/5.

P.S. taip ir nesupratau, kaip gali du vyrai parašyti romaną. Vienas diktuoja, kitas rašo, ar vieną savaitę rankraštį pildo vienas, kitą - kitas :)