Geriausias mano perskaitytas klasikinis lietuvių autorių kūrinys. Gal todėl, kad savo krašto rašytoja, skaitant galima net įsivaizduoti kurioje vietoje vyksta veiksmas. Tačiau autorės rašymo stilius, gebėjimas sudominti...

Geriausias mano perskaitytas klasikinis lietuvių autorių kūrinys. Gal todėl, kad savo krašto rašytoja, skaitant galima net įsivaizduoti kurioje vietoje vyksta veiksmas. Tačiau autorės rašymo stilius, gebėjimas sudominti skaitytoją nepaleidžia iki paskutinio puslapio. Tai viena iš tų knygų kai gailiesi, kad užvertei paskutinį perskaitytą puslapį.

Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris...

Taigi toliau vykdau sau duotą pažadą ir mano rankose vėl lietuvių rašytojos kūrinys. Paimti šią knygą būtent dabar į rankas paskatino ir tai, jog įsigijau bilietus į Kauno dramos teatro spektaklį "Gentis", kuris pastatytas remiantis knygos motyvais, taigi prieš eidama į spektaklį, norėjau būtinai perskaityti pačią knygą. Beje, spektaklis man labai labai patiko.

Knygoje vaizduojamas Šimonių giminės likimas. Pasakojimas apima platų laikotarpį, nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. pabaigos, kartu atskleidžiamas ir Mažosios Lietuvos likimas, istoriniai įvykiai: maras, vokiečių pastangos sunaikinti lietuvybę, svetimos kultūros veržimasis į būrų gyvenimą. Šimonių gyvenimai klostosi tragiškai: vieni miršta nuo vokiečių rankos, kiti nuo maro, treti - nuo ligų, dar kiti atsiduria kalėjime... Per negailestingus likimo vingius vedantis rašytojos tonas švelniai graudus, liūdnai ir poetiškai banguojantis. Meistriškai įpinami ir Aukštujų gamtos aprašymai.

Nežinau kaip Jūs, bet aš skaitydama knygas, kuriose aprašomi skaudūs žmonių gyvenimo įvykiai, visada pagalvoju, ar biografiniais faktais paremtas romanas, ar ne. Jei neminima, jog knyga paremta tikrais įvykiais/biografija, lengviau visus sunkius įvykius "nurašyti" autoriaus fantazijai. Žinodama, jog šis romanas turi autobiografinių motyvų, Rožės Šimonytės gyvenimo linija artima pačiai rašytojai, graudulio ir išgyvenimo dėl romano herojų likimų neišvengiau... O pamatytas spektaklis įspūdžius tik sustiprino.

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo...

Būna kartais, kad užsimanai perskaityti kažką tokio, kas sukrėstų tave iki sielos gelmių. Taip nutiko ir man. Prieš akis: Ievos Simonaitytės "Aukštujų Šimonių likimas“. Žinojau, kad tai knyga apie sunkų Aukštujų kaimo žmogaus gyvenimą. Ėmiausi šio romano, tikėdamasi, suprasti to meto varguolio sunkią lemtį. Skaityti sekėsi labai lengvai. Nors romano apimtis ir nemaža, knygą įveikiau per keletą dienų.
Pesimistiškas, tačiau įtaigus ir jaudinantis romanas. Rašytoja pasakoja kilnios ir garbingos Šimonių giminės kelių kartų gyvenimo istoriją. Nuostabiame gamtos prieglobstyje, Mažojoje Lietuvoje teka sunkus, vargingas, 18 amžiaus būro gyvenimas. Svarbiausia šiam žmogui būti pačiu savimi, tiesiog lietuviu. Skaudžios germanizacijos metu iškeliami tie, kurie sugeba išlikti patriotais, kurti lietuviškas šeimas, lietuviškai auklėti vaikus, kalbėti savo kalba. Tik patriotas sugeba atsispirti engėjui vokiečiui, tik tikras lietuvis už savo kraštą gali paaukoti net savo gyvybę.
Labai subtiliai analizuojami žmonių tarpusavio santykiai: tarp šeimos narių, tarp pasiturinčiųjų ir vargšų, tarp kaimynų, tarp lietuvių ir vokiečių. Aukštinamos amžinos vertybės: pagalba vienas kitam, savitarpio supratimas, pagarba tėvams, darbštumas, tyra meilė. Smerkiami pavyduoliai, tinginiai, ištvirkautojai. Skaitydamas sutinki senąsias žmonių buities tradicijas, kurios šiais laikais visų pamirštos ir kartais netgi stebinančios.
Sužavėjo senovinė kalba. Kai kurie žodžiai archajiški, neaiški jų reikšmė, tačiau juos gali suprasti iš konteksto. Žavi senoviški vardai: Ilžė, Etmė, Anskis... Tuo knyga tik įdomesnė ir savitesnė. Tikrai neveltui ši knyga sulaukė jau net penkiolikos leidimų, o rašytoja buvo apdovanota valstybine premija.