Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo...

Paskaityti šio autoriaus kūrinį mane paskatino žingeidumas. Beveik metus miesto reklamos stenduose žiūrejau į tas įsimenančias akis, bet vis turėdavau svarbesnį, labiau prioritetinį skaitinį. Svarbiausia, kad knyga gulėjo lentynoje, bet vis atidedavau ją, įsivaizduodama, kad tai sunkus skaitinys.

Atėjus metui sudaryti 2015 m. Knygų iššūkio sąrašą, šios knygos nepamiršau. Ir taip susiklostė, kad skaičiau pačią pirmą šiemet.

Nustebino. Gerąja prasme. Labai patiko autoriaus meninė raiška - knyga parašyta labai gražiu stiliumi, meniškai, pavadinčiau, literatūriškai. Nors iš pradžių apie tai negalvojau, bet pradėjus skaityti, supranti, kad poetiškumą sufleruoja ir iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas knygos pavadinimas. Šiame kūrinyje nemažai sentencijų, daugelis jų rašytojo mintys, o ne pasiskolintos svetimų.

Autorius turi puikų humoro jausmą, kurio neslepia autobiografijoje. Nors tai ne išgalvota istorija, R.Gary sugebėjo nustebinti knygos pabaiga. Neatskleisiu kokia ji, bet šiek tiek sukrečianti ir priverčianti susimąstyti apie begalinę meilę.

Skaitant "Aušros pažadą" ne sykį pajutau aplankant įkvėpimą. Pati nuolat galvoju, kad norėčiau parašyti knygą. Tiesa, padrikų minčių daug, konkrečios - nė vienos. Skaitydama šį kūrinį buvau įtikinta, kad be juodo darbo, sėdimo rašyti net tada, kai įkvėpimo nėra, rezultato nebus. Bene labiausiai autorius įkvėpė ir pamokė parašydamas savo knygos gimimą pačiame karo įkarštyje, rašomą naktimis ir kiekvieną laisvą minutę. Perskaičius tai, pasiteisinimai, kad neturiu kada, esu pavargusi po darbo, neteisingi. Tiksliau, kad jie tėra pasiteisinimai.

Rekomenduoju knygą paskaityti visiems. Ne tik šviečiamojo pobūdžio, bet ir įdomi gyvenimo istorija, puikus pasakojimo stilius, netikėti posūkiai ir neapleidžianti sėkmė. Viena iš tų knygų, kai skaitai ir nori neskubėti versti kito puslapio, o mėgautis ramiu skaitymu.

"Aušros pažadas" - odė gyvenimui, odė motinai ir odė meilei.

Kažkur grotestiška, kažkur juokinga, kartais ilgesinga ir liūdna. Suprantama, kad būnant menininku, autorius daug ką hiperbolizuoja (na pasakykite man, kaip...

"Aušros pažadas" - odė gyvenimui, odė motinai ir odė meilei.

Kažkur grotestiška, kažkur juokinga, kartais ilgesinga ir liūdna. Suprantama, kad būnant menininku, autorius daug ką hiperbolizuoja (na pasakykite man, kaip įmanoma, suvalgyti kaliošą?).

Suprantama, kad tokia nežabota motinos meilė turėjo esminės įtakos Romain gyvenimui ir pasaulėžiūrai, galbūt, kažkiek net sugadino jo gyvenimą, bet mums, skaitytojams, davė išskirtinai talentingą asmenį. Ir man atrodo, kad tai yra nenuginčijamas jo motinos nuopelnas.

Knyga parašyta subtiliai, ​​nuostabus, nors ir retas humoro jausmas. Man labai įdomūs buvo liriniai autoriaus nukrypimai ir apmąstymai viena ar kita tema (apie meilę, seksualinius iškrypimus, gyvūnus, moteris, bombas). Apskritai, šviesi ir šilta proza. (rodos, pas Romain Gary, kitaip ir nebūna).

Be galo sužavėjo su kokiu giliu psichologizmu Romain Gary suprato, suvokė ir jautė savo motiną, vienintelį artimą žmogų visoje visatoje, žmogų, kuris visada buvo šalia. Manau, kaip ir dauguma iš mūsų, motinos meilės vertingumą Romain Gary suvokė tik patyręs netektį. Visai tikėtina, kad esant motinai gyvai, Romain Gary dažnai erzino jos perdėta meilė, bet po praradimo nebuvo kuo užpildyti tos tuštumos. Ir štai gimė romanas. Nuoširdus ir šviesus, apie svarbiausią - apie meilę.

Savo knygoje, Romain Gary nupiešė mums labai spalvingą herojų - savo motiną. "Aušrs pažadas" - tai mylimo ir mylinčio sūnaus pasakojimas, kurio gyvenimas nebuvo ramus ir giedras. Bet šalia jo visada buvo draugas toks ištikimas, kad tai kažkur besiribojo su beprotybe.

Nežinau, ar tai buvo koks nors literatūrinis triukas, ar tai atsitiko nesąmoningai, bet asmeniškai man, knyga buvo labiau suvokiama ir gyviau skaitoma tuose epizoduose, kuriuose dalyvaudavo autoriaus motina. Kai tik rašytojas nutolsta nuo savo motinos, istorija tampa ištęsta ir vietomis net nuobodi. Retai taip būna, bet skaitydama šią knygą, jaučiau kokia energijos įkrova sklinda iš autoriaus motinos, ir kaip be jos gyvenimas tapo, ne nuobodus, o kasdieniškas.

Puiki knyga, parašyta nuostabia kalba ir proga. Tikriausiai, nuo šios knygos ir reikėtų pradėti pažinti su šiuo autoriumi, nes šis kūrinys dar vertingas ir tuo, kad atskleidžia vidinį rašytojo pasaulį.

Labai gaila, bet sprendžiant iš visko, Romain Gary taip ir nesugebėjo susitaikyti su motinos netektimi ir neišmoko būti laimingu be Jos. Labai gaila, kad jis tapo happy end'u savo motinai, tačiau savojo happy end'o taip ir nesugebėjo sugalvoti. 1980 m. Romain Gary nusišovė.

2007 m. Romain Gary pastatytas paminklas Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje (buvusioje Pochuliankoje). Romain Gary vienintelis rašytojas du kartus laimėjęs Gonkūrų premiją.

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas...

Sužavėta sužavėta. Suradau rašytoją sielos bendrininką ir nedelsdama neriu į visą kitą Gario kūrybą. Garis Romainas tikras plunksnos virtuozas. Visai toks, kokį norėjo matyti jo įspūdingoji artistė motina. Romainas aprašė patį puikiausią motinos paveikslą, kokį tik kada teko skaityti. Motinos paveikslas juokingas, mielas, kartais graudus, ir aš pagalvojau, kaip norėčiau turėti būtent tokią mamą, kokią turėjo šis rašytojas.

Ir visai nesigėdyčiau, kai ji įsikibusi man į parankę, be krašto didžiuodamasi savo suaugusiu vaiku, turguje nutaisiusi išpaikintos ponios pasišlykštėjusią miną lazda baksnotų ir pliauškintų mėsos gabalus ant mėsininko prekystalio nė neketindama nė vieno pirkti, nes iš tikrųjų neišgalėtų įpirkti; visai nesigėdyčiau, kai mano viršininkui triukšmingai ir visiems matant ji įbruktų gabalą puikios dešros, kad man atseit nuolaidesnis būtų; visai nesigėdyčiau, kai ji valandą gluosniuotųsi ir verktų ašaras upeliais prieš kur išvykstant. Net jei sūnus, o ne dukra būčiau.

Norėčiau šitaip smarkiai mylėti savo mamą, kaip kad mylėjo Romainas. Be jos kaip be oro, kaip rūmai be pamatų. Motina programavo savo vaiką svaiginančiai karjerai (kompozitoriaus, aktoriaus, rašytojo, ambasadoriaus, prezidento - bet ko, svarbu, didžio), įsitikinusi, kad šis taps pasaulinio garso įžymybe, kokia tapti norėjo ji.

- Mano sūnus yra Prancūzijos ambasadorius, ir jis siunčia jūs kakot!

Mama kartais neskiria esamo laiko nuo būsimo, - tada pa(si)teisino knygos autorius. Žinoma, tokios mamos viltys gali pridaryti bėdos - vaiką slėgė ant pečių užkraunama tokia milžiniška baimės nenuvilti našta, užtat išugdė didžiulį pasitikėjimą savimi, išmokė tapti vertam, didžiuotis savimi.

Knyga puiki, puikus stilius ir humoro jausmas, sveika savikritika (nors kaip pats Romain minėjo, kad skaitytojai jį kaltina per daug šaipantis iš savęs), nemari motinos meilė ir tokia pat meilė motinai.

Kūrinys - odė savo mamai. Privaloma paskaityti visoms mamoms, sūnums ir dukroms.

Vertinimas 10 iš 10

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais...

Didžiosios Pohuliankos 16-ajame name, Vilniuje, gyveno toks ponas Piekielny. Tame pačiame name 1917 - 1924 m. gyveno ir prancūzų rašytojas Romain Gary, kaimynui žydui pažadėjęs kiekvieną kartą, kai susitiks su garsiais žmonėmis, paminėti to mažo žmogelio egzistenciją ir vykdęs pažadą JTO tribūnose, Prancūzijos ambasadoje Londone, Federaliniuose rūmuose Berne, Eliziejaus laukuose, prieš Šarlį de Golį ir Višinskį... Tačiau tai tik vienas R. Gary aušros pažadas.

Antrąjį pažadą vaikystėje davė motina, apgaubusį vaiką besąlygiška meile, globa, švelnumu ir moteriškumu, kurių R. Gary truko visą likusį gyvenimą - jis leido laiką laukdamas ir ieškodamas to, ką jau gavo. R. Gary motina užaugino viena ir dėjo visas pastangas, kad vaikui nieko netrūktų. Tai priversdavo ją daug dirbti, griebtis netgi ne itin sąžiningų būdų, melo, kuriam išaiškėjus, ji neleisdavo savęs žeminti, o tapdavo tik dar išdidesnė. Ryžtą, o kartu ir panieką jos teisėjams stiprindavo iliuzijos apie genijų sūnų: Niekingos buržujiškos blakiūkštės! Jūs nežinote, su kuo turite garbės kalbėti! Mano sūnus bus Prancūzijos ambasadorius, Garbės Legiono ordino kavalierius, didysis dramaturgas, Ibsenas... Kartais, skaitant žymių menininkų biografijas, stebina, kiek meilės, kiek nesuvaidintų jausmų, kiek neįtikėtinų likimo vingių sutelpa mažuose jų gyvenimuose. Skaitant "Aušros pažadą" apėmęs jausmas buvo visiškai atvirkštinis. Pamaniau: istorija gal net nėra tokia jau ypatinga. Juk kiekvienam jo vaikas yra pats geriausias, pats tobuliausias, nors ne visi tai garsiai pasako. Kiekvienas savo tėvams esame ir tas literatūros genijus, ir Prancūzijos ambasadorius.

Tačiau R. Gary istorija ir šiek tiek kitokia. Nekuklios motinos svajonės iš esmės buvo išpildytos. Jis tapo Generaliniu Prancūzijos konsulu, buvo apdovanotas Išvadavimo judėjimo ir Garbės Legiono ordinais, netgi sugebėjo du kartus gauti prestižinę Prancūzų literatūros premiją - Gonkūrų premiją, kuri paprastai rašytojui teikiama vieną kartą gyvenime. Padaryti neįmanomą R. Gary sugebėjo, parašęs knygą Emilio Ažaro vardu, kuris tariamai buvo jo sūnėnas. Ši gudrybė primena tas, kurias Vilniuje, siekdama užtikrinti savo mados namų sėkmę, ir vėliau darė motina. Motinos įtaka jaučiama ir daugelyje kitų įvykių. Mintyse jis kalbasi su ja, o kalbėdamas apie savo pasiekimus, sako jog tai ji, jo motina, įvykdė savo misiją, įgyvendino svajonę, tapo didžia menininke. Iš tikrųjų jausmas, kad jis turi įgyvendinti neišsipildžiusias savo mamos svajones, atsakomybė už tai R. Gary persekiojo visą gyvenimą, dažnai net trikdė ir vertė jaustis apgailėtinu: Man buvo jau devyniolika. Mane graužė išlaikytinio vaidmuo. Žiauriai kentėjau. Gyvenau iš jos darbo, iš jos sveikatos.<...> Norėdamas pasiekti didingumo viršūnę, atsitrenkdavau į žvangesį ir pompastiką, nusprendęs tapti genijumi, tik parodydavau, kad man stinga talento.

Knyga įdomi dar ir tuo, kad dalis veiksmo vyksta Vilniuje, kur R. Gary užaugo ir išėjo gladiatoriaus mokslus, pritaikytus ateities kovose. "Aušros pažado" puslapiuose būsimas rašytojas vaikšto mediniais miesto šaligatviais su motina, kai kuriuose ji - Nina Borisovskaja - tampa be išlygų karaliaujančia vietiniame madų pasaulyje. Kita vertus, kūriniui jau įpusėjus ir toliau jaučiama praradimo nuotaika, nuojauta, kad viskas baigta. R. Gary rašo: Gyvenimas - jaunas. Sendamas jis tampa tąsa, laiku, atsisveikinimu. Jis paėmė iš jūsų viską, jis nebeturi jums ko duoti. Likus 20 metų iki mirties rašytojas jau sako: Aš gyvenau. Gal tokią slogią skaitymo nuotaiką sustiprina ir tai, kad šiandien jau žinome, jog R. Gary pats nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Priešingu atveju, atsikračius išankstinio žinojimo, "Aušros pažadas" - odė motinystei. Nugyventų metų apžvalga ir nuopelnų surašymas tarsi svarstant, ar motinos lūkesčiai pateisinti ir ar įvykdytas gyvenimo aušroje jai duotas pažadas.

-

Mano motina mirė prieš trejus su puse metų, praėjus keliems mėnesiams po to, kai išvykau į Angliją. Tačiau žinodama, kad aš neatsilaikysiu, jei nejausiu jos paramos, ėmėsi atsargumo priemonių. Paskutinėmis dienomis prieš mirtį parašė daugiau kaip du šimtus laiškų ir persiuntė juos savo draugei į Šveicariją. Taigi vis dar gaudavau motinos jėgą ir drąsą, kurių reikėjo, kad išlikčiau, nors jau daugiau kaip treji metai jos nebebuvo tarp gyvųjų.

"Aušros pažadas" - tai autobiografinis romanas, kuriame autorius labai jautriai ir atvirai pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystės metus, praleistus karinėse stovyklose II Pasaulinio karo metu, apie glaudų santykį su...

"Aušros pažadas" - tai autobiografinis romanas, kuriame autorius labai jautriai ir atvirai pasakoja apie savo vaikystę, paauglystę, jaunystės metus, praleistus karinėse stovyklose II Pasaulinio karo metu, apie glaudų santykį su motina. Knygoje netrūksta prisiminimų, persmelktų nuoširdumu ir šmaikštumu. Romain Gary puikiai perteikia mamos būdo savybes - atsidavimą, išdidumą, karštakošiškumą, beribį tikėjimą, bei elgesį įvairiose gyvenimiškose situacijose.

Skaitydama negalėjau atsikratyti dviejų įkyrių ir prieštaringų minčių, kurios tarpusavyje keitėsi ir maišėsi kas puslapį. Pirmoji - kaip motina savo vaikui gali užkrauti tokią sunkią savo neišpildytų svajonių įgyvendinimo naštą? Kodėl neleidžia sūnui pačiam ieškoti, rinktis, suklupti, klysti, atrasti ir t.t.? Antroji - kaip gerai, kad motina taip tiki ir palaiko savo vaiką, bet kurioje situacijoje. Kaip puikiai motyvuoja ir skatina siekti tobulybės! Reikėjo nemažai pastangų nepasiduoti šioms mintims.Visgi juk tai rašytojo autobiografinė knyga, ne išgalvotas pasakojimas, kur galima pritarti arba ne kūrybiniams autoriaus sprendimams.

Vis dėl to man liko keletas sau pačiai neatsakytų klausimų - ar gali būti meilė per didelė? Ar tokia meilė gali tapti našta? O gal kaip tik ši meilė suteikia sparnus?...

Nors ir sunkiai sekėsi skaityti, tačiau knyga patiko, bet ne tiek, kad skaityčiau antrą kartą.

Vertinu - 4/5

"Aušros pažadas", tai autobiografinis romanas. Autorius aprašo savo vaikystės ir jaunystės laikotarpį, kurio centre pagrindinis ir svarbiausias žmogus - jo motina. Jos neidealizuoja, aprašo sunkų charakterį, kartais...

"Aušros pažadas", tai autobiografinis romanas. Autorius aprašo savo vaikystės ir jaunystės laikotarpį, kurio centre pagrindinis ir svarbiausias žmogus - jo motina. Jos neidealizuoja, aprašo sunkų charakterį, kartais nesuprantamus sprendimus, ūmų būdą, bet pripažįstą, kad besąlygiška motinos meilė, tai didžiausia laimė, kurią jam teko patirti. Svajones ir ambicijas, kurių jai nepavyko įgyvendinti pačiai, ji stengėsi realizuoti per sūnų. Motinos lūkesčiai, buvo stimulas autoriui siekti pripažinimo ir turto, kad ji galėtų didžiuotis ir juo ir savimi. Kūrinio pavadinimas "Aušros pažadas" reiškia, žmogaus gyvenimo aušroje, tai yra vaikystėje, motinos duota meilę, kaip pažadą visam gyvenimui. Autorius prisipažįsta, kad toks motinos prisirišimas turėjo neigiamą įtaką jo santykiuose su moterimis ir ieškant sau artimo žmogaus, nes niekas negalėjo jos meilei prilygti. "Su pirmuoju aušros blyksniu labai kruopščiai ištyrei meilę ir nešiojiesi su savimi jos dokumentišką patvirtinimą. Kad ir kur eitum, visur nešiesi savyje palyginimų nuodą ir leidi laiką laukdamas to ką jau gavai."

Lietuviui skaitytojui turėtų būti įdomu perskaityti šį kūrinį dar ir dėl to, kad dalis veiksmo vyksta Lenkijos okupuotame Vilniuje, kuriame autorius praleido pirmuosius devynis savo gyvenimo metus. Kūrinys yra nenuobodus ir lengvai skaitomas. Autorius turi puikų humoro jausmą, knyga parašyta ironišku stiliumi nevengiant lengvos kritikos ir sau ir aplinkiniams.