Geriausia šiais metais ir gal dar būtų galima keletą metų atgal atsukt ir vis tiek geriausia būtų! Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Knygų iššūkyje ir kad būtent šią knygą užrašiau perskaityti. Vakar pradėjau,...

Geriausia šiais metais ir gal dar būtų galima keletą metų atgal atsukt ir vis tiek geriausia būtų! Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Knygų iššūkyje ir kad būtent šią knygą užrašiau perskaityti. Vakar pradėjau, šiandien baigiau. Be jokių pastangų 157 psl. sugužėjo pilvan. Nuostabi įtraukianti istorija. Labai kabino asmeniškai ir radau krūvą panašumų su pagrindiniu herojum.

Reikia laiko atsipeikėti dabar.

Ačiū, Dievui, ir Knutui, kad išgyveno, kad nemirė..

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas,...

Knuto Hamsuno romanas "Badas" atmintyje prikėlė Roberto Benignio filmo "Gyvenimas yra gražus" vaizdus. Greičiausia tai įvyko dėl pagrindinių veikėjų panašumo. Abu juos sieja gebėjimas šmaikščiai žvelgti į situacijas, kurios aplinkiniams sukelia siaubą, baimę, neviltį... Jie išdidūs ir tai pritrenkia skaitytoją / žiūrovą, nes vaizduojamos aplinkybės, dėl kurių žmogus vargu ar gali ir toliau jaustis žmogumi...

Knutas Hamsunas romane "Badas" meistriškai kuria skurdą išgyvenančio intelektualo portretą. Aplinka tampa nebesvarbi. Visas dėmesys sutelkiamas į tragedijos vystymosi ir įsigalėjimo procesą. Žmogus vis labiau ir labiau nyksta. Ne tik fizinis jo pavidalas, tačiau ir protas, išmintis. Kartkartėmis jį vis ištinka smegenų užtemimai, nors visa tai ne vien dėl bado, šitaip išbadėjusį organizmą veikia ir maistas. Aplinkiniai tai vertina kaip alkoholio vartojimo pasėkmes, tačiau priežastis kur kas skaudesnė. Nepaisant to, jog nykstama visapusiškai, protas, trikdomas menkų beprotybės išpuolių, vis tik veikia ir geba sukurpti rašinį, vertą kelių kronų, o tai reiškia, vertą duonos kąsnio.

Skaitant šį romaną stebina dar keli dalykai. Visų pirma, lietuviams arba apskritai šiam amžiui nebūdingas pasirinkimas gyventi, kai gyvenimas iš tavęs atiminėja galimybę jaustis žmogumi. Personažas vis vysta, tačiau nė karto romane neužsimena apie svarstymą nusižudyti. Net ir visiškai išsekęs, norėdamas išsivaduoti iš jį slegiančios kančios, jis nekelia prieš save rankos, nesvarsto apie tokią galimybę, tik burnoja ant Dievo, kuris taip ilgai delsia ir jo nepasiima.

Antras dalykas, kuris stebina - sąžinė. Ši personažo savybė itin stipriai išreikšta, greičiausia galėtų būti esmine knygoje skelbiama vertybe. Kai kuriais atvejais veikėjo sąžiningas elgesys tragedijos akivaizdoje pribloškia. Kelia sumaištį paties skaitytojo viduje: ar aš gebėčiau taip sąžiningai pasielgti, net jei situacija viso labo būtų kasdieninė, o badas nešnopuotų į nugarą?

Sukrečiantis, tačiau ir gebantis pradžiuginti romanas (imi ir nejučia mokaisi iš pagrindinio veikėjo surasti bent sekundę džiaugsmo net tada, kai atrodo, kad tavo gyvenime jo nė kruopelės). Romanas parašytas taip įtaigiai, jog skaitydamas ir pats, rodos, imi justi nežmonišką alkį, bet jausdamas pagarbą pagrindiniam personažui, nedrįsti valgyti, kol knyga atversta, o kai tik veikėjui nušvinta laimės akimirka, lengviau atsidūsti ir imi šypsotis.

Knyga puiki, tik skaitydama "Lietuvos ryto" serijos leidimą, piktinausi aplaidžiu redaktorių darbu, nes knygoje apstu klaidų. Taip pat šiek tiek nuvilia faktas, jog šiam leidimui pasirinkta versti ne iš originalo, bet iš vokiečių kalbos. Na, bet tai tikrai ne kūrinio trūkumai, tad džiaugiuosi atradusi ir rekomenduoju.