„Bet ar nelaimė renkasi tinkamą momentą? Negalime gyventi taip, kad mūsų elgesys sudarytų orias aplinkybes nelaimei, tai būtų absurdas.“
Baimių būna pačių įvairiausių. Visai mažyčių ir tokių, kurios trukdo...
„Bet ar nelaimė renkasi tinkamą momentą? Negalime gyventi taip, kad mūsų elgesys sudarytų orias aplinkybes nelaimei, tai būtų absurdas.“
Baimių būna pačių įvairiausių. Visai mažyčių ir tokių, kurios trukdo pasinerti į gyvenimą atvira širdimi. Ir yra dar tokių tykančių baimių, kurios tyliai tūno mūsų viduje, tuose jausmų stalčiuose pasislėpusios it kokia seniai pamiršta adata ir netikėtai kurią dieną, kai ieškome visai kažko kito, ji mums įduria, primindama apie save. Arba save sukurdama.
Toji tykančioji, neatrasta baimė ir pradeda augti Randolfo Tyfentalerio šeimoje. Jie su žmona Rebeka ir dviem vaikais Paulium ir Fėja, persikrausto į naują gražų butą Berlyne. Viskas klostosi neblogai, kol jų gyvenime neatsiranda kaimynas Dyteris Tiberijus, gyvenantis bute pusrūsyje. Jis apverčia jų gyvenimą aukštyn kojomis. Bendravimas, prasidėjęs draugiškais, kaimyniškais gestais perauga į gyvenimą neviltyje ir baimėje. Tiberijus Rebekai pradeda siųsti liguistus, net erotiškus laiškelius, grasinimus ir kaltina jų šeimą seksualiniu vaikų tvirkinimu. Galiausiai, įtampai pasiekus aukščiausią tašką, Randolfo tėvas atvyksta, pasiima šautuvą ir nušauna Tiberijų, prisipažįsta ir sėda į kalėjimą, nors jam 77-eri.
Panašia įvykių grandine knyga ir prasideda, regis, iškart atskleisdama pagrindines kortas ir skaitytoją supažindindama su visa istorija. Tačiau tai apgaulė, pagrindinės kortos slypi daug giliau, priešistorėje. Pirmiausia jau pačioje Randolfo vaikystėje, santykiuose su žmona ir visais aplinkiniais.
Gyvenant ramų gyvenimą, daugelis nė negalime pagalvoti apie tai, kas pasikeistų, kaip mes pasielgtume bjaurioje situacijoje, lydimi baimės ir užvaldyti pykčio bei bejėgiškumo, kaip nelaimė galėtų pakeisti, net sutvirtinti šeimą, santykius tarpusavyje.
Knygos apimtis viso labo tik 192 puslapiai, tačiau ji tokia daugiasluoksnė, kad skaitant mintis vejasi mintį ir puslapiai tarytum verčiasi patys. Baimė taip įtraukia, kad ir pats nejučiomis žvilgteri per petį, ar ten netyko tavoji baimė ar koks Tiberijus, laukiantis tinkamo momento.
Istorijos pradžioje atrodo, jog tai tobulos, ramios ir jaukios šeimos istorija, nagi graži šeima, gyvenanti pakankamai gerai, joje auga du vaikai, jie nusiperka butą ir galbūt sekmadieniais kepa kartu pyragus. Tačiau pažvelgus atidžiau pamatai, kad toli gražu jiems iki sekmadienį kepamų pyragų. Vyras dirba iki išnaktų, vienas vakarieniauja restoranuose, išleisdamas nemažas sumas ir kartais pamyli savo žmoną, tarytum primindamas sau, kad ją turi, tačiau jau senokai jos nebemato.
„Ir vis dėlto, kalbėjo Rebeka, nežinau, kas yra blogiau - užklupti tave ten su kita moterimi ar vieną. Apgailestauju, tariau. Rebeka pasikėlė, jos smilius nukrypo į mane. O vis dėlto žinau, suriko ji, kas blogiau. Blogiausia yra tuščia kėdė prieš tave, nes tuščia kėdė tau geriau už mane. Rebekos balsas vis kilo, mane apėmė panika, širdis daužėsi. Jei ten būtų sėdėjusi moteris su papais ir subine, spiegė Rebeka, tegu su gražiausiais papais ir gražiausia subine visame pasaulyje, galėčiau su ja varžytis, bet negaliu varžytis su tuščia kėde, neišmanau, kaip varžytis su tuščia kėde.“
Ir užklupus tai baimei, toms negandoms, sukeltoms kaimyno Tiberijaus, staiga kėdė užsipildo ir Randolfas su Rebeka įsimyli vienas kitą iš naujo, kartu vakarieniauja, jų santuokos dėlionę sudėlioja baimę keliantis kaimynas. Su išgąsčiu pabudusios mintys apie tai, ar viskas gerai su tuo, kai maudai savo vaikus, ar neprisilieti netyčia ten, kur nereikia. Randolfui, prieš tai nemačius žmonos, įsijungia didvyrio rolė, jis nerimastauja, kreipiasi į įvairias įstaigas, norėdamas apsaugoti, išgelbėti savo žmoną ir vaikus. Net tėvo ginklai, vaikystėje kėlę baimę ir šleikštulį, šioje situacijoje jam atrodo, kaip galima išeitis.
„Niekas nežino visko apie kito žmogaus gyvenimą. Gyvename tik savąjį, tačiau net tai nereiškia, kad viską apie jį žinome, nes su mumis susiję dalykai gali nutikti mums nedalyvaujant. Labai svarbūs su mumis susiję dalykai dažnai įvyksta mums nė nenutuokiant. Turbūt turėtume sutikti su pasakymu, kad niekas nežino visko apie kieno nors gyvenimą, netgi apie savo paties. Todėl turėtume būti atsargūs su pasakymais, skirtais ištisiems gyvenimams.“
Puiki knyga, kuri sukelia daugybę apmąstymų, priverčia įsijausti į sudėtingą situaciją ir pažvelgti į ją iš įvairių pozicijų, klausiant savęs, kaip elgtumeis pats, kas tikra ir teisinga, o ko neturėtų būti, kaip nederėtų elgtis? Kas aš ir kiek manyje tikra tai, kas dar nepaliesta baimės..? Kaip išlaikyti žemę po kojomis baimės akivaizdoje?
Rekomenduoju. Verta laiko ir minčių sąmyšio.
Mano vertinimas: 8/10.
rodyti daugiau
