Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.
K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos...
Įkelsiu pačios rašytą rašinį per lietuvių kalbos pamoką.
K.Borutos romane "Baltaragio malūnas" skaitytojas susiduria su paslaptingu, nenuspėjamu fantastikos ir realybės pasauliu. Dvi vaizdavimo plotmės viena nuo kitos neatsiejamos. Realaus pasaulio gyventojų likimus lemia fantastinis veikėjas velnias, antgamtinės jėgos. Negalime nuspėti, kaip pasisuks herojų gyvenimas, kokią įtaką tam turės jų veiksmai. Jaunos mergelės Jurgos ir jaunikio Girdvainio meilės istorijoje galima įžvelgti daugelį lietuvių tautos etninių bruožų. Kūrinys paremtas pasakų, sakmių, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas kiekvienam.
Kūrinio pasaulis sakmiškas, todėl vaizduojama vietovė, Baltaragio malūno apylinkės, nėra eilinė vieta. Šalia tyvuliuoja rūku apgaubtas ežeras, dūluoja miškas. Tai sukelia neramią, paslapties kupiną nuotaiką. Netoli, pelkėje, gyvena Paudruvės velnias Pinčukas. Velnias dienų dienas snaudžia prie seno kelmo ir, rodos, niekam nekelia pavojaus. Galima pamanyti, kad jis per daug tingus ką nuskriausti, kokias žabangas regzti. Kūrinio pradžioje Pinčuką galime palaikyti geru, mat kartais jis Baltaragiui malūno sparnus sukti padeda. Bet ar gali gėris ir blogis ilgai gražiuoju sugyventi?
Pinčukas žemo ūgio, liesas, turi du ragelius kaktoje, ilgą uodegą. Lietuvių sakmėse velnias gali keisti pavidalus. "Baltaragio malūne"jis pasirodo seno, lieso žmogaus pavidalu, pasiverčia šikšnosparniu ar pelėda. Tokie antgamtiniai velnio gebėjimai atbaido žmones, mat kelia baimę. tik labai atidi akis gali pamatyti užsimaskavusį velnią. Tautosakoje velnias su žmogumi ilgai nesugyvena gražiuoju. Dažniausiai šis demonas išduoda, apgauna vargingus kaimo žmogelius. Šiame romane - atvirkčiai. Pinčuką išduoda sumanusis Baltaragis. Jis nesilaiko pasirašytos sutarties ir paslapčia išleidžia už velnio ne savo dukrą Jurgą, o kitą moterį, seną davatką Uršulę. Antgamtinių galių turinčiam padarui nesunku suprasti, į kokias žabangas pakliuvo. Velnio prigimtis neleidžia ramiai žvelgti į išdavystes, apgaules. Keršydamas Pinčukas parodo savo bjaurią, demonišką prigimtį, tačiua suprantame, kad ir jis turi širdį. Nuoskauda, kurią jam paliko Baltaragis, nepatirtas meilės jausmas privertė velnią pabusti iš snaudulio ir pasiduoti savo prigimčiai.
Romane atsispindi senovės lietuvių papročiai, ryškūs etnografiniai vaizdai. Piršlybų metu laikomasi nuo seno nustatytų etiketo taisyklių, papročių. Įprasta, kad niekas neskuba pasitikti jaunikio su piršliu, paskutinė pasirodo būsimoji sužadėtinė. Piršlio priėmimas primena spektaklį. Gerai susipažinus su visais piršlybų papročiais galima puikiai numanyti, kas nutiks vėliau, ko imsis piršlys ar jaunikis.
Viena pagrindinių romano veikėjų Jurga vaizduojama tarsi dainų mergelė. Jos paveikslas piešiamas atsižvelgiant į lietuvių tautosaką. Tai nepaprasto grožio, šviesiaplaukė, mėlynakė lietuvaitė. Liaudies dainose apdainuojamos mergelės paprastai laukia savo jaunikių , stengiasi kuo labiau išpuoselėti namus, kad bernelis palaikytų jas geromis šeimininkėmis. Jurga labai myli savo tėvą, stengiasi jam viskuo padėti, tačiau jai ne visada pavyksta paslėpti susirūpiunusį žvilgsnį. Ji nerimauja dėl savo ateities. Sutikusios svajonių jaunikį Girdvainį mergelkės veide nuolatos švyti šypsena, ji negali galvoti apie nieką kitą, tik apie savo mylimąjį. Rašytojo kuriamas lietuvaitės Jurgos paveikslas atitinka tautosakišką merginos grožio idealą.
Girdvainis romane vaizduojamas kaip ne eilinis kaimo vaikinas. Aplinkiniams atrodo, kad Girdvainis elgiasi kvailai, taip tik gąsdina aplinkinių kaimų merginas, tačiua šis jaunikis-kitoks. Jis nenori be kokios nuotakos, kuriai rūpėtų tik jo pinigai. Sutikęs Jurgą Girdvainis suprato, kad būtent ji neišsigąs jo mėšlavežio, smarkiųjų obuolmušių, išverstų kailinių ir keistojo piršlio. Be minetųjų dalykų jis nevažiuos pas jokią mergimą.
Šiam vaikinui svarbu ne tik rasti merginą, bet ir išsaugoti obuolmušius žirgus - tėvo palikimą. Šie žirgai- jo stiprybės, vyriškumo, drąsos atributas.Romane aprašomas jaunikio portretasdaugeliui neįprastas, tačiau puikiai atspindintis Jaunuolio vertybes - tikrą meilę, atsidavimą, drąsą.
Jurga ir Girdvainis įsimyli vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, tačiau, kaip ir būdinga tautosakoje, nerodo savo jausmų atvirai. Apie meilę vienas kitam kalba užuominomis, tai išduoda nebent daili šypsena jų veiduose. Piršlybų metu jie traukia vienas kitą per dantį, taip norėdami feriau susipažinti. Jurga, norėdama parodyti Girdvainiui, jog nėra abejinga jo meilei, vilioja gundančiu žvilgsniu, pokštais. Pagaliau ji sutinka gyventi ilgą gyvenimą drauge. Kaip tik tuo metu į jaunųjų meilės istoriją įsipina antgamtinėmis galiomis apdovanotas velnias. Lyg šikšnospoarnis jis šmėsteli lange tarsi norėdamas pranešti, jog nepaliks mylimųjų ramybėje. Dviejų jaunų žmonių meilės istorija atrodo baigsis laimingai, bert ar gali žmogus pasipriešinti aukštesnėms už jį jėgoms?
Skaitydami kūrinio pradžią nė vienas negalėjome pagalvoti, kad ši meilės istorija baigsis tragiškai. Lietuvių tautosakoje, herojams įveikus pateiktus išbandymus, kerai dingsta ir visi gyvena laimingai. "Baltaragio malūnas" taip nesibaigia. Likimas, davęs šansą Jurgai susigrąžinti Girdvainį, suklydo. Veikiausiai buvo kalta abiejų jaunystė, nepatyrimas, kvailų principų laikymasis, užsispyrimas.
Romane tikrovė ir fantastika susipina Jurgos ir Girdvainio meilės istorijoje. Tragiška, bet ji nesibaigia laimingai. Romanas teigia visiems aktualias vertybes. Tai amžinas žmogaus laimės ir meilės siekis, negandų sutikimas iškelta galva. Kūrinys paremtas sakmių, pasakų, liaudies dainų motyvais, todėl yra artimas visiems lietuviams, žmonėms, kurie nelieka abėjingi savo tautos papročiams, kultūrai.
Perskaičiusi kūrinį pasijutau stipresne. Dabar galiu drąsiau žvelgti į priekį, drąsiau reikšti savo nuomonę, nes žinau, kad nuveikiau šį tą dėl savęs, savo ateities.
rodyti daugiau
