🐭 Pažintį su M.P.E. Martynenko kūrybą pradėjau nuo jo antrosios knygos “Praeis”, tuomet pasirodė antrasis pirmosios knygos “Be penkių pasaulio pradžia” leidimas ir visai neseniai autorius išleido ir trečią savo...

🐭 Pažintį su M.P.E. Martynenko kūrybą pradėjau nuo jo antrosios knygos “Praeis”, tuomet pasirodė antrasis pirmosios knygos “Be penkių pasaulio pradžia” leidimas ir visai neseniai autorius išleido ir trečią savo knygą “Mirtingumo įrodymai”. Kažkieno bloge aptikau įrašą, pasakojantį kokį neišdildomą įspūdį paliko pirmoji autoriaus knyga ir kad antroji blogeriui pasirodė daug silpnesnė. Matyt viskas priklauso nuo kurios knygos pradėsi pažintį su autoriaus kūryba, nes man būtent antroji knyga “Praeis” buvo visiška bomba, o štai pirmoji knyga “Be penkių pasaulio pradžia” jau tokio didelio įspūdžio nepaliko. Žinoma, vis dar esu labai susižavėjusi autoriaus genealumu, jo įžvalgomis ir minčių seka ir vis dar visiems rekomenduoju paskaitinėti jo kūrybą ir “išeiti iš skaitymo komforto zonos”.
Pasidalinsiu keliomis mintimis iš knygos, gal sugundysiu paskaityti daugiau 😉:

•“Gerdamas žmogus rytdienos laimę išsiskina šiandienai. Geriantis antrą dieną tiesiog nenori grąžinti skolos. Geriantis ilgą periodą visada paslapčia nujaučia, kad palūkanos jau didesnės už skolą.”
•”Išvada pasiekiama ten, kur pavargstama galvoti”.
M.P.E. Martynenko
Be penkių pasaulio pradžia

„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau...

„Ir kartais man kyla tylus klausimas – kaip jie sunaikino visus šešėlius mano sąmonėje? Ir kodėl, po velnių, čia taip tamsu?“


Vos pamačiusi informaciją apie šios knygos išleidimą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau būtinai ją perskaitysiu. Negana to, pasisekė ją laimėti. Ir tada supratau, kad mane pasiekia būtent tos knygos, kurioms lemta atsidurti mano rankose.

Šį autorių netyčia aptikau internete. Kiek pamenu, juo susidomėjau išgirdusi interviu, tada radau jo skaitomą kūrybą youtube, paskui atradau tinklaraštį. Ir dėkoju dievams, kad tinklaraštyje perskaičiau vos keletą įrašų, lyg nujausdama, kad skaitysiu knygą. „Be penkių pasaulio pradžia“ visiškai atitiko mano lūkesčius, nesitikėjau iš jos nei mažiau, nei daugiau. Kaip ir tikėjausi, knygoje persipina tamsi, bet labai tikra, net skaudanti būtis ir purvas, su kuriuo kasdien susiduriame. Tai trumpi, tamsūs, tiesūs kūriniai - pokalbiai su skaitytoju. Jautiesi it pats sėdėtum bare ir klausytumeis įdomių, baugių, bet tikrų ir pažįstamų istorijų. Nenorėdamas trukdyti monologo, tyliai sau susimąstai apie tai, kad yra tarytum atskira rūšis žmonių, kuriai buvimas po šia saule yra sudėtingesnis, nei kitiems, kuriems sudėtingiau suvokti, išbūti, susitvarkyti su savimi ir aplinka. Ir tai taip, po velnių, pažįstama! Labai džiaugiuosi, kad kažkas parašė tokią knygą, pagaliau turėsiu knygą - draugę, kurią dar ne kartą atsiversiu ir tarytum kalbėsiuosi.


Kai žmogus patyręs tiek, kiek šios knygos autorius, knyga tiesiog negali būti nuobodi ar neverta skaitymo. Cituoju knygos nugarėlę: „M. P. E. Martynenko studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių.

Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. 2017 m. pradėjo studijuoti vaidybą.“

Nelinkėčiau, žinoma, niekam tokių patirčių, kokios aprašytos šije knygoje, bet be jų nebūtų ir knygos. Galbūt ji nėra iki galo nušlifuota ir dar ne geriausia, kas galėjo būti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad dar sulauksime ne vienos M. P. E. Martynenko knygos, pakratančios tiek lietuvių, kartais kiek sustabarėjusią, literatūrą, tiek ir tą, po saule pasiklydusį, skaitytoją, suteikdama jam bent kibirkštį vilties.

„Kiekvienas lavonas ant Everesto kalno veikiausiai kažkada buvo labai motyvuotas žmogus.“

Galėčiau ilgai ir nuobodžiai kalbėti apie šią knygą, bet nemanau, kad verta. Ją reikia perskaityti ir tada bus viskas aišku arba dar labiau neaišku. Rekomenduojama tiems, kurie mėgsta pažvelgti į vidinius demonus ir supranta, kad be tamsos neegzistuoja ir šviesa.

„Aš sakau savo draugui: „Žmonės kalbėjo, kad pasaulį išgelbės tai gėris, tai grožis, tai tiesa... Man atrodo, kad iš tikrųjų tai juokas išgelbės pasaulį.“ Mano draugas atsako: „Ne, bet kai suvoksim, kad pasaulio niekas nebeišgelbės, juokas mums labai padės.“


„Kiekvieną kartą, kai matau dangų, jis atrodo be galo tikras. Jis tikras kaip skausmas – nesvarbu, ar sapnuoji, ar tripini, ar miršti, ar tiesiog egzistuoji. Viskas gali būti efemeriška, bet dangus yra tikras. Žvilgsnis, kuris paliečia dangų, užsikrečia šiuo tikrumu. Tai reiškia, kad žvilgsnis palieka tikrumo dėmes žvelgėjo akyse ir jis tampa šiek tiek tikresnis. Ką noriu pasakyti – gali būti, kad visi mūsų gyvenimai buvo pastatyti ant vieno žvilgsnio į dangų pamatų. Tiek užtenka.“


Mano vertinimas: 8/10.

Ši knyga man pateko į rankas visai atsitiktinai. Nežinojau nei autoriaus, nei knygos, nieko...bet perskaičiau per tris dienas. Tai reiškia, jog tikrai sudomino... Gavau knygą ir ėjau žiūrėti Keistuolių teatro...

Ši knyga man pateko į rankas visai atsitiktinai. Nežinojau nei autoriaus, nei knygos, nieko...bet perskaičiau per tris dienas. Tai reiškia, jog tikrai sudomino... Gavau knygą ir ėjau žiūrėti Keistuolių teatro spektaklį:”Edis Agregatas: tikro optimisto gyvenimas ir mirtis”. Spektaklyje buvo vienas personažas, apsirengęs ir su panašiu šalmu kaip Martynenko nuotraukose, kurios publikuojamos knygoje... tik po to suvedžiau, kur man tas vaizdas matytas. Geras sutapimas, bet pati knyga labai įkvėpė pamąstyti, pasijuokti, paliūdėti, paverkti ir tiesiog pagyventi...kiek visko daug aplink mus ir apie mus, mes net nesusimąstome, bėgdami kaip žiurkėnai kasdieniniame rutinos ratelyje. Bet...yra kas mąsto ir tuo dalijasi. “Meilė gali baigtis, o herpesas tai amžinas”... skaitai lengvai ir nepavargsti, nepastebi kaip jau verti paskutinį knygos puslapį. Gali šokiruoti keiksmažodžiai? Bet čia jie taip vietoje ir tinka :) skiriu 4 žvaigždutes tik dėl tikrai riebių keiksmažodžių... bet mintys tai taiklios ir vertos 10 žvaigždučių...