Velniškai gera knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga. Bet ta vaikystės prisiminimo istorija yra tai, kas suteikia knygai prasmę. Apie skaudžią vaikystę, kaltę, išdavystę ir kainą, kurią turi už tai sumokėti....

Velniškai gera knyga, kuri iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatinga. Bet ta vaikystės prisiminimo istorija yra tai, kas suteikia knygai prasmę. Apie skaudžią vaikystę, kaltę, išdavystę ir kainą, kurią turi už tai sumokėti. Verta perskaityti.

Paprastai parašyta knyga... Bet knygą puošia jausmas. Autorius įdėjęs ne tik faktų apie Afganistaną, bet įdėjęs pajautimą, ką reiškia būti afganu, ką reiškia, kai iš tavęs atima tėvynę, laisvę, kai į valdžią...

Paprastai parašyta knyga... Bet knygą puošia jausmas. Autorius įdėjęs ne tik faktų apie Afganistaną, bet įdėjęs pajautimą, ką reiškia būti afganu, ką reiškia, kai iš tavęs atima tėvynę, laisvę, kai į valdžią ateina tie, kurie barškina maldos karoliais ir kitiems aiškina Alacho valią, bet taip, kaip jie nori, kad būtų, o ne tiesą... ir šitoje spalvingoje aplinkoje atsiskleidžia santykiai, baimės, norai, pasirinkimo padariniai, vertybės, pasiryžimai...
Apima jausmas, kad rašytojo stiprioji pusė yra tikri jo išgyvenimai, perteikti pagrindiniam herojui... Palyginus autoriaus biografiją ir Amiro gyvenimą, kaip ir daug dalykų juos sieja... Gal dėlto knyga iš tiesų yra pagauli ir stipri.
Patiko. Įsimintina, įtraukianti knyga...

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane...

Po Romain Gary "Aušros pažadas" (perskaičiau prieš keletą metų) tai geriausia knyga, kurią perskaičiau pastaruoju metu.
Tai pirmasis atsiliepimas apie knygą, kai man tiesiog trūksta žodžių net pabandyti perteikti mane užpludusius jausmus.

Įdėmiai peržiūrėjau visus puslapius ir tuos ženklus, kuriuos mes įvardijame raidėmis, ir kurie, rašant juos tam tikra tvarka, susiklijuoja į žodžius ir į sakinius, ir neradau nieko neįprasto - nei šių magiškų ženklų rašyboje, nei šių paprastų žodžių skaityme, iš kurių susideda ši knyga.
Bandžiau kai kuriuos puslapius skaityti garsiai, idant išgirščiau, kaip seka knygos kalbos garsas, tikėdamasi atpažinti jame kokius nors burtus ar kitus magiškus triukus - kažką, kas lėmė mano šią pasimetusiai kurčią būseną, - ir neišgirdau nieko magiško ar neįprasto.
Aš buvau net iškišus liežuvį ir veidrodyje tyrinėjau visus skonio pumpurus ir radau juos visiškai normaliais. Bet kodėl gi tada šios knygos skonis taip skiriasi nuo daugelio kitų kūrinių?
Ši knyga padarė kažką neįmanoma - ji išvertė visą mane išvirkščiai. Ji privertė mane pamiršti apie miegą ilgos kelionės metu, važiuojant autobusu per nuobodžiąją Lenkiją. Ji, kaip patyręs psichoterapeutas perėjo per visą mano sielą ir įvedė į katarsio būseną - ir tapo taip trenksmingai tylu ir taip jaudinančiai ramu.
Giliai atsidustu.
Vienareikšmiškai - skaityti!
Skaityti be šešėlio abejonės ir be nepasitikėjimo ribų.

H. Hosseini knyga "Bėgantis paskui aitvarą" - tai knyga apie kaltės jausmą. Kiekvienas, kuriam šis jausmas yra pažįstamas, tarp knygos puslapių ras ir save: tiesiog žavi rašytojo sugebėjimas taip taikliai kliudyti sielos...

H. Hosseini knyga "Bėgantis paskui aitvarą" - tai knyga apie kaltės jausmą. Kiekvienas, kuriam šis jausmas yra pažįstamas, tarp knygos puslapių ras ir save: tiesiog žavi rašytojo sugebėjimas taip taikliai kliudyti sielos stygas.

Ne mažiau vaizdžiai perteiktas ir tėvo/sūnaus gyvenimas. Kiek daugiau besidomintiems psichologija prieš akis atsivers nuostabus pavyzdys, kaip tėvo vaidmuo šeimoje gali formuoti vaiko sąmonę; kaip rodos geras pavyzdys, gali priversti rinktis neteisingus sprendimus ir kokios yra tikrosios tokių pasirinkimų priežastys. Ir kaip tėvo "palikimas" gali lydėti visą gyvenimą...

Svarbu ir tai, jog knygą galima vertinti ne tik kaip kūrinį, savyje talpinantį jautrią, sielą persmelkiančią, istoriją, tačiau ir kaip istorijos vadovėlį, atskleidžiantį vieną Afganistano istorinių laikotarpių. Čia netgi svarbesnė tampa pabėgėlių istorija, identiteto išsaugojimo svarba persikėlus gyventi į kitą šalį.

Man asmeniškai viena žaviausių knygos detalių - Rahimas Chanas. Tai savotiškas sąžinės balsas, persmelkiantis knygos puslapius.

Kodėl verta skaityti šią knygą? Dėl stiprių charakterių, įtaigaus pasakojimo, moralo, prieš akis besiskleidžiančių Kabulo vaizdų. Knyga iš tiesų vertinga: ir tiems, kurie skaito tik tai, kas parašyta eilutėse, ir tiems, kurie skaito tarp jų...

Pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Istorija labai sukrečianti, tiek visam Afganistanui, tiek knygoje vaizduojamiems herojams. Dar vienas dalykas - beskaitant knygą nuolat šmėžavo prieš akis...

Pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo blogiausia, kas galėjo nutikti. Istorija labai sukrečianti, tiek visam Afganistanui, tiek knygoje vaizduojamiems herojams. Dar vienas dalykas - beskaitant knygą nuolat šmėžavo prieš akis filmo aktoriai - tai nėra gerai.

Žinoma, daug kas iš Knygų Iššūkio skaitė šią istoriją. Atpirkimas, kaltė... tai siaubingi išgyvenimai žmogui. Ir taip pat noras pamiršti, kad esi kaltas. Istorijoje daug kas jautėsi kaltas - Baba, Amiras, Ramiras Chanas, netgi Hasano motina. Kaltę atpirkti sunku, o atleisti ir sunku. Klausimas kas sunkiau.

Knygą perskaičiau per dvi dienas. Žinau, kad ji liks mintyse ilgam.

Ji skaitoma lengvai, mažai aprašymų, daugiau pokalbių. Nenuobodi.

Knygą vertinu 10/10

Esu perskaičiusi nemažai knygų, tačiau nedaugelis jų yra tokios geros kaip ši. Tai vienas geriausių pasakojimų apie Afganistano žmonių gyvenimą. Prieš skaitydama buvau nusiteikusi gana skeptiškai, tačiau negalėjau...

Esu perskaičiusi nemažai knygų, tačiau nedaugelis jų yra tokios geros kaip ši. Tai vienas geriausių pasakojimų apie Afganistano žmonių gyvenimą. Prieš skaitydama buvau nusiteikusi gana skeptiškai, tačiau negalėjau patikėti, kad ši istorija bus tokia "užkabinanti", nepaprasta ir taip puikiai parašyta.

Veiksmas vyksta Afganistane, tačiau pagrindinis veikėjas persikelia į Ameriką, bet po kurio laiko sugrįžta. Pagrindiniai veikėjai parinkti puikiai - privilegijuoto asmens ir paprasto tarno sūnūs. Knygoje aprašoma jų draugystė, kuri nuolat išbandoma.

Nors tai išgalvota istorija, tačiau skaitant palieka realybės pojūtį, kuriuo sunku nepatikėti. Autoriaus dėka lengva įsivaizduoti, kad tai tikra berniuko istorija, kuris užauga persekiojamas praeities. Knygos veikėjai yra realūs ir gyvi, aplinka pasirinkta puikiai, siužetas išsiskiriantis, o veiksmo vystymasis greitas bei įtraukiantis į knygos veikėjų pasaulį.

Apibendrinant, šis emociškai pavergiantis pasakojimas leidžia mums įžvelgti ir suprasti žmogaus tragediją Afganistane. Autorius subtiliai atskleidžia visas žmogaus emocijas - nepakeliamą kaltę, liūdesį, pyktį, džiaugsmą... Ši istorija mums pasakoja šiurpią tiesą apie blogio, politikos jėgą, tačiau neatima vilties - kaip aukštai danguje sklendžiantis aitvaras...

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau -...

Sutinku su rašytojos I.Allende kūrinio apibūdinimu, kad "šio ypatingo romano medžiaga - visos didžiosios literatūros temos: meilė, garbė, kaltė, baimė, atpirkimas". Jos perteiktos profesionaliai ir jautriai. Dar pridėčiau - vaizdinga Afganistano istorijos atkarpa. Verta dėmesio knyga.

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių...

Kalbant apie šį K.Hosseinio romaną "Bėgantis paskui aitvarą", tiesiog privalu pabrėžti temų įvairovę. Čia draugystė, meilė, garbė, išdavystė, kaltė, sąžinė ir kitos moralės ir amoralumo kelių ir klystkelių nuorodos. Kad ir koks tai neįžvalgus pastebėjimas būtų, autorius meistriškai suraizgė šias temas į vieną įtaigią istoriją, suvirpinsiančią net ir uoliausio ciniko širdį. Skonio reikalas, tačiau ekranizacijos prašyte besiprašančios dramatiškos ir netikėtos siužeto vingrybės tinka ir masių, ir gurmanų skoniui. Daugiasluoksniškumas - dar viena romano stiprybių. Vartoti galima lengvai ir greitai, o galima skrosti psichologizmo okeanus, teisiant ir teisinant pagrindinį veikėją Amirą, silpnumo akimirką neužstojusį draugo Hasano, kuriam tai atnešė fatališkus padarinius. Kad ir kaip vėliau Amiras gailisi ir bando atpirkti savo kaltę, neapdairaus įvykio atgarsiai ataidi dar ateinančioms kartoms. Vaikiška kova dėl tėvo dėmesio ir iš to kilęs siekis žūtbūt laimėti aitvarų varžybas tampa tikrų tikriausia kilpa Amirui ir neslopstančiu skauduliu širdy. Jautri ir ryški istorija, neleidžianti imti galvoti, kad ką nors čia įmanoma nuspėti. Beje, vėlgi grįžtant prie minėtos ekranizacijos. Į ekranus knygos istoriją ryžosi perkelti režisierius M.Foster ir to paties pavadinimo filmas buvo tikrai neblogas. Šiaip jau priklausau tai bambeklių kategorijai, kurie nepraleidžia progos pamurmėti, kad filmai knygų nenurungs. Nenurungė ir šįkart, bet nesakyčiau, kad itin atsiliko. Psichologiniai momentai užfiksuoti taip pat jautriai, jausmų peripetijos ne ką mažiau įtraukia. Dar vienas dalykas, kurį privalu paminėti - istorinis romano kontekstas. Jeigu romanas tikrai neįtraukė (vargu, ar taip gali nutikti), turėkite omeny, kad mažų mažiausia išgirsite apie sunitų ir šiitų santykius, politinių įvykių kaitą Afganistane, mudžahedų ir talibų rolę jame. Tokios intelekto drožlės tikrai nepakenks, bet nejaugi tai ir viskas? Romanas "Bėgantis paskui aitvarą" visgi turi viską, ko reikia bet kokiam skaitytojui. K.Hosseini klasiku gal ir netaps, tačiau jo romanas tikrai yra vienas tų, kurį į skaitinių eilę įrašyti verta.

Kai sudarinėjau savo knygų sąrašą, kurį noriu perskaityti per 2013 metus skaičiau įvairius komentarus internete, domėjausi, kas kokią įdomesnę knygą yra perskaitęs ir rekomenduoja ją kitiems, taip pat mėgstantiems...

Kai sudarinėjau savo knygų sąrašą, kurį noriu perskaityti per 2013 metus skaičiau įvairius komentarus internete, domėjausi, kas kokią įdomesnę knygą yra perskaitęs ir rekomenduoja ją kitiems, taip pat mėgstantiems skaityti. Skaičiau tik pačius atsiliepimus ir praleisdavau tuos komentarus, kurie trumpai apžvelgdavo knygos turinį. Taip man visada būdavo įdomiau, nes pasilikdavau paslaptį apie knygoje slypinčias intrigas.

Taip buvo ir su šia knyga. Teko perskaityti nemažai atsiliepimų ir nuomonių, tačiau jos turinys taip ir liko paslaptis, kuri traukė ją perskaityti. Tačiau kai ją nusipirkau šių metų knygų mugėje ir jau kitą dieną pradėjau skaityti, nusivyliau savimi. Perskaičiusi kelius puslapius, supratau, kad jau žinau, kuo ši knyga baigsis, nes prieš keletą metų mačiau pagal šią knygą surežisuotą Marc Forster filmą "The Kite Runner". Manęs tai neišgąsdino ir nepastūmėjo mesti knygą į šoną, nes visuomet žinojau, kad filmas neprilygsta knygai ir joje aprašytiems vaizdams. Nors ir mintimis užbėgdavau į vykstančio veiksmo priekį žinodama kas bus vėliau, pati knyga, turbūt kaip ir visiems man paliko įspūdį.

"Bėgantis paskui aitvarą" - knyga su pamokančiomis mintimis ir užslėptomis užuominomis apie tai, kaip žmogus kartais elgiasi, nors žino, kad tai nėra gerai. Kiek kartais tenka paaukoti gero, dėl dar geresnio ir kaip tenka nusivilti, kai tas kažkas geresnis nebūna to vertas. Knyga apie ilgą žmogaus kančią ir mėginimą ištaisyti gyvenime padarytas klaidas. Tai labai puikiai atspindi ištarti žodžiai: "Galima vėl būti geram". Apie draugystę, apie žiaurumus vykusius Afganistane. Skaitant šią knygą galima iš arčiau susipažinti su taip dažnai žiniasklaidoje minima šalimi, kuri aprašoma ir gražiomis ir ne itin saldžiomis spalvomis.

Apie ką pati knyga? Turbūt dauguma jau žino, kas nežino tegu geriau perskaito pačią knygą, nes ji verta būti perskaityta. Kadangi minėjau, jog nemėgstu žinoti knygos siužeto, tai ir kitiems jo nepasakosiu. O kas jį nori sužinoti, visada gali perskaityti daugybę gerų atsiliepimų apie šią knygą.

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau...

...pamenu, mama labai ilgai ieškojo šios knygos knygynuose, nes buvo laiko tarpas, kai ji arba nebuvo leidžiama, arba tiesiog visada būdavo išpirkta. Kai radom prieš metus, iškart nusipirkom, nedvejodamos. Dabar, kai perskaičiau ją, be galo džiaugiuosi, kad ji yra mano mažoje namų bibliotekėlėje.

Knygoje savo istoriją pasakoja afganas Amiras. Nuo pat mažens iki tam tikros akimirkos. Jis pasakoja apie savo gyvenimą Afganistane, draugą Hasaną, pabėgimą į Ameriką, prisitaikymą ten, santykius su tėvu ir apie savo nuodėmes bei išsilaisvinimą iš jų.

Knyga yra mažų mažiausiai nuostabi. Joje taip jautriai pasakojama apie draugystę, labai aiškiai parodoma, kaip Amiras kovoja pats su savimi. Apskritai, visi jausmai taip įtaigiai aprašyti, kad tikrai išgyvenau kartu su berniuku, o vėliau - ir vyru Amiru. Tas jo kaltės jausmas, persekiojęs visą gyvenimą, būtų sunkus bet kuriam žmogui. Tačiau man patiko šis personažas, kad ir kaip jis elgėsi. Tas jo neryžtingumas daugelyje situacijų, tačiau sugebėjimas kovoti tada, kada labiausiai reikia, daug artimesnis žmogaus tikrumui. Net nesinorėtų, kad pagrindinis herojus šioje istorijoje būtų drąsuolis ir viską pasiektų kovodamas. Būtent Amiras man atrodė tikras herojus, nes sugebėjo priimti savo kaltę ir stengėsi ją išpirkti ne nugramzdindamas užmarštin, o darydamas gerus darbus, net jei tai vos nekainavo jam gyvybės.

O pats Afganistanas taip pat pavaizduotas labai įdomiai. Mes esame įpratę skaityti ir matyti Afganistaną kare, nieko šilto ir jaukaus. Tačiau Amiro vaikystės Afganistanas tikrai gražus, kupinas gražių atsiminimų ir aitvarų. Aitvarai visos knygos metu tarsi viską jungianti gija. Aitvarai ir stiklinė ritė, kuri pjauna pirštus iki kraujo. Be abejo, jei grįžtant prie Afganistano vaizdavimo, tai pavaizduotos ir baisybės, kurios vyko talibams atėjus į valdžią. Bet vėlgi kažkaip.. Neabejotinai sukrečia, tačiau prieš akis vis tiek stovi to gražiojo Afganistano vaizdas. Dėkoju rašytojui už tai, kad sugebėjo taip gražiai jį pavaizduoti.

O perskaičiusi knygą ir pati užsimaniau palaidyti aitvarą.. Pradėsiu laukti vasaros, kuomet galėsiu tai padaryti :)

Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras - gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas - jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet...

Du draugai, kurių tik vienas mano, kad jie yra draugai. Amiras - gero, autoritetingo tėvo vaikas. Hasanas - jų šeimos tarnas, kurį Amiro tėvas, atrodytų, myli lygiai tiek pat, kiek ir patį Amirą. Paprasta vaikystė, kuomet vaikai karstosi po medžius, išraižo jų kamienuose tik jiems suprantamus, tačiau be galo svarbius žodžius... iki tol, kol ši labai gražiai ir švelniai pateikta istorija papasakoja įvykį, pakeitusį visą Amiro gyvenimą.

Amiro tėvas Baba - visų gerbiamas, autoritetingas ir svarbus asmuo Kabule. Prieš įsiveržiant rusams jis nė nažada keisti savo gyvenimo, tačiau vėliau būna priverstas palikti šalį ir iškeliauti į Ameriką - svajonių šalį, kurioje jo išdidumas ir noras uždirbti duoną savomis rankomis jam neleidžia nei priimti labdaros, nei leisti jo studijuojančiam sūnui Amirui dirbti. Istorija, kurią rašytojas nuspalvino ne rožinėmis spalvomis.

Skaitant labai įstrigo mintis apie vagystes - absoliuti tiesa ir labai pritaikoma gyvenime.

Romanas šokiruoja ne vieną kartą, tačiau ir pabaiga nenusaldinta, kas palieka dar stipresnį įspūdį.

Knyga labai patiko, tačiau nė nebežinau ką dar apie ją pasakyti be to, kad manau, jog tai labai šiltas ir jaukus pasakojimas apie santykius, draugystę... kad istorija labai įtraukia ir nebepaleidžia, kad veikėjai ryškūs. Taip pat įdomi ir kita kultūra, kuri šiame romane labai įtaigiai ir spalvingai aprašyta.

Rašytojas Khaled Hosseini yra kilęs iš Afganistano, tačiau įvykus komunistų perversmui ir šalį užėmus sovietams, 1980-aisiais jo tėvai gavo politinį prieglobstį JAV. Vaikystėje patirti išgyvenimai įkvėpė parašyti...

Rašytojas Khaled Hosseini yra kilęs iš Afganistano, tačiau įvykus komunistų perversmui ir šalį užėmus sovietams, 1980-aisiais jo tėvai gavo politinį prieglobstį JAV. Vaikystėje patirti išgyvenimai įkvėpė parašyti romaną "Bėgantis paskui aitvarą''. Mėgstu knygas apie kitas kultūras, man neatrastas šalis, todėl neabejodama nusipirkau šią knygą knygyne ir pasiryžau perskaityti. Daug sužinojau apie Afganistano krašto kultūrą, papročius ar net istorinius įvykius.

Romano pradžioje pasakojama apie artimą dviejų berniukų Amiro ir Hasano draugystę, jų nerūpestingą vaikystę. Abu užaugę tuose pačiuose namuose, bet gyvena skirtinguose pasauliuose. Amiras - pasiturinčio Kabulo prekybininko Babos sūnus, Hasanas - chazaro tarno Ali. Juos skiria socialinė padėtis, bet tai netrukdo artimai bičiulystei, buvimui kartu. Knygoje aprašomi etninių grupių skirtumai, žmonių hierarchiniai susiskirstymai ne tik pagal tikėjimą, bet ir užimamas pareigas ar finansinę padėtį.

Amiro ir Hasano gyvenimas susipynė nuo kūdikystės. Motina atsisakė vos tik gimusio Hasano, o po penkių dienų Sanaubara išėjo iš namų, palikusį vaiką Ali. Baba pasamdė Hasanui tą pačią žindyvę kaip ir savo sūnui. Buvo sakoma, kad tarp žmonių, kurie žindo tą patį krūtį, užsimezga brolystė, nenutrūkstantis giminystės ryšys.

Berniukai laipiodavo po medžius, erzindavo kaimynus veidrodžio šuke siųsdami jiems saulės zuikučius ir mėtė vienas į kitą šilkmedžio uogas, smagiai kvatodami ir juokaudami. Amiras vis sugalvodavo ką nors iškrėsti ir Hasanas niekad neatsisakydavo.

Buvo skaudu jausti Amiro pastangas įtikti tėvui, sulaukti jo dėmesio ir kaskart patirti šaltą Babos abejingumą. Amiras visais būdais bandė užsitarnauti tėvo pagarbą, meilę.

Labai gražiai aprašyta aitvarų leidimo ir gaudymo šventė. Kiekvieną žiemą Kabulo rajonai rengdavo aitvarų kovų varžybas. Aitvarų kovos buvo kaip mūšis, beveik kaip karas. Varžybos prasidėdavo anksti ryte, o baigdavosi, kai danguje likdavo sklandyti vienintelis aitvaras - nugalėtojas. Vyksta aitvarų varžybos, Amiras tampa nugalėtoju, bet iki visiškos pergalės berniukas turi atnešti tėvui pralaimėtojo aitvarą. Hasanas buvo vienas geriausių aitvarų gaudytojų Kabule ir sutinka parnešti aitvarą geriausiam draugui Amirui. Prieš bėgdamas jo parnešti Hasanas ištaria bičiuliui šiuos žodžius: "dėl tavęs tūkstančius kartų''... Vėliau, Amiras, niekaip jo nesulaukęs, bėga ieškot ir pamato tai, kas pakeičia visų gyvenimus. Amiro nepasitikėjimas savimi, silpna valia ir galbūt baimė priverčia išduoti Hasaną ir šis žiauriai sumušamas vietinių piktadarių. Šis epizodas persekios Amirą visą gyvenimą ir kaltės jausmas neleis jam ramiai gyventi net ir kitoje šalyje.

Prasidėjus karui Afganistane, Amirui su tėvu tenka keliauti į Ameriką. Santykiai tarp tėvo ir sūnaus tampa artimesni. Amiro tėvą pasiglemžia vėžys. Vėliau Amiras sulaukia skambučio iš Pakistano. Paskambina šeimos draugas Rahimas Chanas kviesdamas su juo pasimatyti. Amiras suvokia, kai tai nebus paprastas susitikimas. Jo laukė neatpirktos praeities nuodėmės. Klaidas galima ištaisyti ir vėl būti geram.

Istorija graži, jautri, sugraudinanti. Perskaičius šią knygą verkiau dėl susiklosčiusio veikėjų likimo, dėl neteisybės, žiauraus pasaulio ir t.t. Turiu pripažinti, kad ši knyga mane įtraukė ir paliko didžiulį įspūdį.

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis...

"Bėgantis paskui aitvarą"- tai pati nuoširdžiausia knyga, kokią tik esu skaičiusi... Ji apie berniuką, kuris buvo ne toks sūnus kokio norėjo jo tėvas, ne toks geras draugas, koks turėjo būt ir vėliau jau būdamas vyras, jis tapo tokiu žmogumi, kokiu norėjo būt: geru sūnumi, draugu, vyru, tėvu... Ši knyga paliko didelį pėdsaką mano literatūriniame kelyje. Manau, istorija sugebėtų sujaudinti net visai nejautrų žmogų..