Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga,...

Esu juodbruvė, bet graži,

O Jeruzalės dukterys,

Kaip Kedaro palapinės,

Kaip Saliamono palapinių dangos!

Nežiūrėkite iš aukšto į mane,

Kad aš tamsiaveidė;

Tai saulė mane įdegino.

Giesmių giesmės knyga, 1,5-6

Antroji istorija serijoje BIBLIJOS MOTERYS, trumpai anotuojama: Daugiau nei prieš tris tūkstančius metų juodaodę mergytę priglaudžiama Raudoniosios jūros pakrantėje. Vardas Cipora reiškia "paukštelis", jos veido spalva jau nulėmė merginos likimą: niekas nenorės jos vesti. Tačiau vieną dieną kažkoks vyras į merginą steibelijasi taip, kaip dar nieks nebuvo žiūrėjęs. Jo vardas Mozė, ir jis bėga iš Egipto.

Knygoje ši moteris iš naujo atgaivinama, sukuriamas gyvas, įtaigus paveikslas. Kartu tai dar viena tolima, bet savo problematika šiandienai artima problematika. Kitokios spalvos žmogaus priėmimas. Mozė Ciporą pamilsta ne dėl odos spalvos, o dėl išminties, supratingumo, gebėjimo klausytis ir kitų, jo akimis, išskirtinių savybių. Nuoširdžiai juodaodę mergaitę užaugina ir dukra vadina ją radęs žmogus. Tačiau dauguma aplinkinių į Ciporą žvelgia kaip į kitokią ir netinkamą, nepilnavertę.

Net žydų tautos žmonės, ilgai kentėję faraono priespaudą, su panieka žiūri į Mozės žmoną. Kas gi, rodos, gali labiau suprasti kitą žmogų nei pats patyręs neteisybę? Pasirodo, ne visada ši taisyklė patvirtinama. O žmogaus prigimtyje niekinti kitą žmogų įrašyta jau nuo senų senovės. Liūdnokas patvirtinimas, bet verčiantis dar kartą paklausti: ar tikrai stiprus ir teisus tas, kuris žino, kaip kas turi atrodyti, gyventi, su kuo draugauti... Prisiimdami teisiųjų vaidmenis žmonės taip dažnai pamiršta, kad saulės įdegintam veide daug saulės. Kaip daug saulėtos išminties ir linksmumo turėjo Mozės bendražygė Cipora.