Jau gal kokius kelerius metus brendo mintis pradėti skaityti Remarko kūrinius. Gėda prisipažinti, bet iki šiol nieko nebuvau skaičiusi iš šio autoriaus kūrybos. Tik žinojau jau legenda tapusį jo kūrinį "Trys draugai",...

Jau gal kokius kelerius metus brendo mintis pradėti skaityti Remarko kūrinius. Gėda prisipažinti, bet iki šiol nieko nebuvau skaičiusi iš šio autoriaus kūrybos. Tik žinojau jau legenda tapusį jo kūrinį "Trys draugai", kuriame dominuoja moteris, turbūt man gražiausiu moterišku vardu pasaulyje - Patricija. Atsitiktinai pasirinkusi kūrinį "Dangus neturi išrinktųjų", skaičiau ir mėgavausi, keikiau ir gyniau knygos veikėjus, verkiau ir šypsojausi, prisiminiau ir atmečiau. Žodžiu, patyriau visas įmanomas emocijas. O pats kūrinys man pasirodė sunkus savo tematika, nes čia dominuoja mirtis ir bandymas su ja grumtis bei ją apgauti. Lygiagrečiai mirties "plaukia" lenktynininko Klerfė ir jaunos, džiova nepagydomai sergančios merginos Lilianos Dunkerk meilės istorija. Visas kūrinys pasižymi lakoniškumu, tikroviškumu, o veikėjuose net pavyko atrasti sau artimų, pažįstamų bruožų. Šių veikėjų maksimalizmas veržte veržiasi per kraštus ir juo bandoma iš jaunystės pasiimti viską, kas geriausia: "Juk nėra reikalo žiūrėti į veidą gyvenimui, nes svarbiausia yra jį jausti". Ši pirma pažintis su Remarku man tikrai patiko, nes gavau viską: emocijas, gerą laiką, žinias apie tuometę epochos kroniką, herojų likimus ir jų dvasinę būseną. Tikrai žinau, kad pažintį su šiuo autoriumi tęsiu ir toliau, tačiau truputį vėliau, nes perskaičius norisi, kad viskas susidėliotų atminties kloduose ir kad galėčiau sau mintyse po kurio laiko pasakyti: "Ir vėl atėjo laikas Remarkui". Pabaigai, kaip ir visada - citata, apibendrinantį kūrinį: "Gyvenimas ir yra ta bausmė, kurią turime iškentėti už nusikaltimą, padarytą kitame pasaulyje". Koks tai nusikaltimas - žinome tik mes patys.

Pirmoji mano pažintis su Erich Maria Remarpue. Ir ši knyga tikrai manęs nenuvylė, ji tokia kuri sužadina norą perskaityti ir daugiau šio autoriaus kūrinių.
Pagrindinė knygos tema - MEILĖ. Tačiau šalia jos, visos knygos...

Pirmoji mano pažintis su Erich Maria Remarpue. Ir ši knyga tikrai manęs nenuvylė, ji tokia kuri sužadina norą perskaityti ir daugiau šio autoriaus kūrinių.
Pagrindinė knygos tema - MEILĖ. Tačiau šalia jos, visos knygos eigoje šliejosi visų taip bijoma ir nelaukiama mirtis. Tik šioje knygoje ji nedramatizuojama, nepervertinama. Čia ji suprantama ir išreiškiama, kaip natūralus gyvenimo vyksmas, kuris ištiks visus, ir nesvarbu tu tą pripažinsi dabar ar tik gulėdamas prie mirties slenksčio.
Man labai patiko veikėjų dialogai, be tuščiažodžiavimo ir bereikalingų sakinių. Viskas pasakoma trumpomis, tačiau labai giliomis frazėmis.
Nepavadinčiau šios knygos „saldžia“ ar „melancholiška“, nors ir saldumo ir melancholijos joje yra :) Greičiau labai gyvenimiška knyga, kas girdėjau labai būdinga Remarkui :)

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau...

Tai paskutinė Erich Maria Remarque knyga, kurią teko perskaityti. Kilo įvairiausių minčių ir potyrių. Visų pirma apimė nuostalgija ir liūdesys, nes tai paskutinė knyga. Tad nuo šiol teks tenkintis, jei bus noro, skaitymu jau perskaitytais romanais. Antra, romano siužetos, kaip ir būdinga Remarque kūrybai, nuostalgiškas, kupinas "Remarkiško" liūdesio. Meilė ir mirtis, praradimai ir atradimai, žmogiškasis vienatvės jausmas, tai pagrindinės šio romano temos, kurias manau, ganėtinai įtaigiai perteikia autorius.

Pasakojimas rutuliojasi apie lenktyninką Klerfė ir džiova sergančią merginą Lilianą, paskutines dienas leidžia sanatorijoje. Klerfė atvyksta į sanatoriją aplankyti savo draugo, taip pat lenktynininko, Holmano. Čia sutinka Lilianą, gražią, trapią ir sergančią moterį. Tačiau Liliana, nors ir žinodama, kad tuoj mirs, nesigraužia ir bando gyventi paskutines dienas linksmai ir nerūpestingai, tarsi pati priešintųsi mirties gniauštams, ir nors atrodo trapi, tačiau dvasiškai yra nepaprastai stipri moteris. Kartu su Klerfe ji nusprendžia palikti sanatoriją ir prasideda abiejų herojų kelionės po Europą. Visgi mirtis ateina ankščiau ir netikėtai, per vienas lenktynes žūna Klerfė. Nuo mirties galima bėgti, tačiau ji vis tiek tave suras, net jei būsi tam ir nepasirengęs.

Kaip ir visose Remarque knygose, taip ir čia, gan daug autoriaus filosofinių minčių. Knygoje galima rasti nemažai ir pacifistinių pasisakymų: "Tuomet išgerkime už meną. Tai vienas iš tų dalykų, už kuriuos tikrai dar verta išgerti. peizažai nešaudo. Į sveikatą!"

Tai "prarastosios kartos" autorius, ir visi Remarque kūriniai, taip pat ir šis, tai man primena. Koks jausmas perksičius šią knygą? Ganėtinai slogus. Ilgą laiką negalėjau paimti kitos knygos į rankas. Lieka kažkos viduje stiprus jausmas, nenusakomas žodžiais. Galbūt tai ir yra šio autoriaus genealumas, kad jo knygos suteikia kažką, kas įvardinti sunku, tačiau taip artima širdžiai. Bent mano tai tikrai.

Tai nuostabi knyga, kaip ir pats autorius. Dangus galbūt ir neturi išrinktųjų, tačiau aš tikrai turiu.