Tai tikrai puiki, išraiškinga ir emocionali knyga. Nors daug kas ją kritikuoja, jog ji nebūtų tokia populiari, jei nebūtų populiaria tapusi vergovės, lygių teisių tema, aš ją tikrai skaniai perskaičiau.
Nors, štai...

Tai tikrai puiki, išraiškinga ir emocionali knyga. Nors daug kas ją kritikuoja, jog ji nebūtų tokia populiari, jei nebūtų populiaria tapusi vergovės, lygių teisių tema, aš ją tikrai skaniai perskaičiau.
Nors, štai vergovės tema niekada per daug nesidomėjau, bet šią knygą norėjau perskaityti dar nuo mokyklos laikų. Po daug metų, pasitaikius progai, ją paėmiau į rankas. Nors daug nesitikėjau, bet buvau maloniai nustebinta. Herojai ryškūs, gana tikroviški tam laikmečiui, be to, nekalama į vienus vartus - ir gera, ir bloga yra kiekviena rasė.

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų belikę. Kita vertus, dar praėjusią savaitę...

Ė, kur aš buvau anksčiau. Žinau, būčiau verkusi skaitydama šią knygą paauglystėje, dabar mano atveju (tiems, kam per trisdešimt), matyt, širdis surambėjo, ir tiek tų ašarų belikę. Kita vertus, dar praėjusią savaitę skaitydama naują knygą "Aš prieš tave" išsižliumbiau nuo dūšios ir dar kasdien ją prisiminusi nuliūstu. Vadinasi, dar nė trupučio nesurambėjau. "Dėdės Tomo trobelė" - knyga skaudi, bet vergovė, atrodo, buvo taip seniai, taip seniai, kad kartais atrodo tik pasakos iš praeities, nors knyga yra parašyta pagal tikras istorijas.

Iš esmės knyga įdomi, natūraliai laikai kumsčius už herojus, kad tik jiems pasisektų, o blogiečiams - ne. Knyga priminė pasaką dar ir dėl to, kad herojai yra arba visiškai blogi, arba visiškai absoliučiai geri. Jei blogas, tai iki galo - smirdintis, rūkantis, apskretęs, geriantis, žiaurus, prietaringas, abejingas - nu alei nė vienos teigiamos savybytės (vergvaldys Legris, pirklys); arba aikštinga, negailestinga, isteriška ir veidmainė (Evos motina). Jei geras, tai iki koktumo, teisingas, sąžiningas, pamaldus ir t. t. (Tomas, Eva, jos tėvas ir kt.). O buvo ir pora transformacijų - iš labai blogo į labai gerą (Topsė ir nuožmusis vergų gaudytojas; pastarasis iš blogio atsitokėjo, kai jį saviškiai paliko mirti, o bėgliai išgelbėjo).

Taigi, nors knyga jau ne man, bet ją verta paskaityti ir būtina rekomenduoti vyresniems vaikams.

Vertinimas 8 iš 10

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe,...

Daug jausmų ir emocijų sukėlė knyga. Daug pamąstymų. Apie tai koks vis dėlto yra mūsų pasaulis. Romane pasakojama vergų gyvenimai, likimai. Kaip su jais elgiasi šeimininkai, visuomenė. Juodaodžiai vergai laikomi nuosavybe, paprasčiausiu daiktu, kurį kartais negaila sulaužyti ir išmesti. Labai žeidė ne kartą knygoje pasakytos frazės, kurios atspindi tikrą anų dienų visuomenės požiūrį į vergus. "Jie neturi jausmų". "Jie ne tokie kaip mes, baltieji". "Jie nejaučia nieko, priešingai nei mes". Šie ir panašūs pasisakymai gelia širdį, nes supranti, koks sunkus buvo juodaodžių vergų gyvenimas. Juk jie irgi žmonės! Mes visi esam žmonės,lygūs, niekuo nesiskiriantys išskirus odos spalva. Bet argi spalva svarbi? Ar nuo jos žmogus tampa kažkuo kitu, pranašesniu ar blogesniu? Ne. Žmogus yra žmogus, vieno kraujo, vienos materijos. Ir kiekvienas turi teisę į pilanvertį gyvenimą.

Stebina ir žavi pagrindinis veikėjas Tomas, visų vadinamas dėde Tomu. Doras, mandagus, ištikimas, didžiausios ir šilčiausios širdies. Jis rūpinuosi ne savimi, o kitais: šeima, mylimu šeimininku, kitais vergais, vaikais. Dėdė Tomas viską ką darė, darė tai galvodamas apie kitus. Mane tiesiog sužavėjo koks jis ramus ir išmintingas. Nesupanikavo, kai sužinojo, kad yra parduotas, buvo ramus kelionėje į nežinomą ateitį, per aukcioną. Ramus išliko ir kai turėjo sunkiai dirbti bei kai buvo mušamas. Jis tik tyliai kentėjo ir tiek. Toks pat ramus jis liko ir prieš mirtį. Žinojo, kad artėja jo mirties valandą, bet buvo ramus. Nerimavo jis tik dėl savo žmonos ir vaikų.Žavi ir tai, kad nors ir nebuvo išsimokslinęs, nemokėjo rašyti, tik skaityti, Tomas buvo labai išmintingas. Manau tai jam ir padėjo jo sunkiame gyvenime.

Knyga priverčia susimąstyti. Apie praeitį ir dabartį. Nors mūsų laikais jau nėra vergijos, tačiau išliko diskriminacija. Juk ir šiandien matome tą psichologinį konfliktą. Tačiau šiais laikais jis dar didesnis, nes jo pagrindu dabar jau tampa ne tik odos spalva. O juk visi esame lygūs, o buvome sukurti su skirtingais bruožais ne tam, kad kiltų konfliktai, karai, o tam, kad pasaulis būtų įvairus ir įdomesnis.

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą....

Ech... Perskaičiau dar vieną puikią knygą. Nesinorėjo užversti paskutinio puslapio. Tai užuojautos pilnas pasakojimas apie vergovinę santvarką Amerikoje. Rašytoja vaizduoja sunkų vergų, beteisių gyvulių gyvenimą. Kažkodėl apie vergovę galvodavau daug paprasčiau: yra ponai, yra jų vergai. Pastarieji dirba, už tai yra išlaikomi. Vienas kitam neša naudą. Galbūt todėl labai nustebino romane aprašomas turtingųjų vergvaldžių požiūris į šiuos žmones. Vergai - žemesnės rasės, purvina apskretusi tamsuomenė. Jie negali jausti tokių pačių jausmų kaip baltieji, todėl jiems visai nėra svarbu, kad nuo motinų atskiriami jų vaikai ir parduodami. Jie negali mylėti. Ponai šlykštisi savo nuosavybe lyg tai būtų gyvatės ar rupūžės. Juos galima mušti ir užmušti ir niekas į tai nekreips dėmesio, nes tai pono daiktas. Net dvasininkai pamokslauja, kad tokią sistemą sukūrė Dievas, liepdamas vieniems valdyti, o kitiems paklusti. Aišku, yra ir gerųjų ponų, kurie tausoja ir vertina savo vergus. Tačiau jie nepajėgūs priešintis įstatymams, kurie vergus palieka beteisiais. Šalia bjauriųjų vergvaldžių autorė iškelia puikiųjų šeimininkų Šelbio, Sen Klero paveikslus kaip žmogiškumo pavyzdį. Žavi jaunosios panelės Evos poelgiai, kuri myli savo vergus ir net mirdama dovanoja jiems savo brangiausią turtą plaukų sruogas. O šalia - siaubingos istorijos. Ypač sukrėtė pasakojimas, kai vergei susilaukus vaiko ir dėl sunkaus darbo netekus pieno, šeimininkė neleido jo nusipirkti ir kūdikis mirė.

Pagrindinis romano veikėjas vergas dėdė Tomas - negras, kuris savo pamaldumu, sąžiningumu ir gera širdimi kovoja prieš blogį. Daug tenka ištverti gerajam Tomui: ir gero, ir blogo. O mes šalia. Skaitome, užjaučiame, piktinamės. Jei knyga sukelia jausmus, reiškia ji pavykusi.

Manoma, kad šis kūrinys turėjo įtakos vergovės panaikinimui. Tikrai nesudėtingai skaitomas, bet labai vertingas, kūrinys, kurį turėtų perskaityti ir vaikai ir suaugę. Rekomenduoju.