Viena geriausių mano atrastų rekomendacijų - kuomet apie vieną gerą knygą kalbama kitoje geroje knygoje. Taip ir atradau Didžiuosius lūkesčius ir tai tik patvirtino tokios rekomendacijos aktualumą.

Knygą galima pavadinti...

Viena geriausių mano atrastų rekomendacijų - kuomet apie vieną gerą knygą kalbama kitoje geroje knygoje. Taip ir atradau Didžiuosius lūkesčius ir tai tik patvirtino tokios rekomendacijos aktualumą.

Knygą galima pavadinti tikrąją klasika - ji tai pritraukdavo tai atstumdavo nuo savęs, bet niekada neapleisdavo. Tačiau knygos pabaigoje mano akys plėtėsi ir puslapiai nyko vis greičiau. Nuostabiai užbaigta istorija ir nors ji turi dvi pabaigas ir pataisytoji man patiko labiau - vis vien, istorija sudėliota meistriškai. Kartais atrodė kad viskas per daug ištempta, bet pabaigoje pasirodė kad visa istorija pralėkė per daug greitai.
Vienas didžiausių knygos pliusų tai nuostabiai perteikti personažai, visus mačiau ir jaučiau labai aiškiai!

bendrame vertinime - knyga puiki!

Kadangi jokiu lukesciu siai knygai neturejau, tai nusivylimo tikrai nepatyriau. Priesingai, ji mane itrauke, suzavejo, suintrigavo... Man labai patiko, kad knyga turi detektyvo elementu, spalvingi personazai, persipyne ju likimai......

Kadangi jokiu lukesciu siai knygai neturejau, tai nusivylimo tikrai nepatyriau. Priesingai, ji mane itrauke, suzavejo, suintrigavo... Man labai patiko, kad knyga turi detektyvo elementu, spalvingi personazai, persipyne ju likimai... Mano vertinimas 9/10

Atrodytų, klasika yra klasika ir nieko daugiau nebereikia sakyti. Deja...

Skaityta senokai, tad detaliai veiksmo neatmenu, bet iš kitos pusės - gal taip ir geriau, nes paaiškėja, kad labiausiai išliko atmintyje.
Charler Dickens...

Atrodytų, klasika yra klasika ir nieko daugiau nebereikia sakyti. Deja...

Skaityta senokai, tad detaliai veiksmo neatmenu, bet iš kitos pusės - gal taip ir geriau, nes paaiškėja, kad labiausiai išliko atmintyje.
Charler Dickens "Didieji lūkesčiai" tapo man nei didinga knyga, nei lūkesčių nuvylimu, tiesiog ji nesukėlė man beveik jokių emocijų: neįtraukė ir nesužavėjo, netgi apatijos ne itin daug sukėlė. Knyga buvo nuobodoka ir sunkokai skaitėsi.
Nepatiko man Pipo veikėjas. Nedėkinga persona, kuris norėjo tapti dykaduonis iš kito gero. Taip, žinau, kad tais laikais džentelmenai niekuo neužsiimdavo, tačiau tai toks nykus ir menkavertis egzistavimas, tiesiog būti Džentelmenu. Nesuderinama su šiuolaikiniu pasauliu.
Nei tos meilės knygoje buvo, daugiau tik apsėstas grožio dievinimas, o ne meilė.
Labiausiai dominusios knygos vietos buvo apie ponią Havišam ir jos egzistavimą sustingusioje akimirkoje.

Visgi klasiką skaityti verta.

Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau...

Manieji lūkesčiai "Didžiųjų lūkesčių" atžvilgiu buvo dideli. Kad ir kaip tai keista, turint omeny, kad Dikensą skaityti prieš kokius aštuonerius metus, kai reikėjo mokykloje, bandžiau, bet su Oliveriu Tvistu pasistūmėjau vos keletą puslapių, kol sužinojau, kad vietoj šitos galima skaityti kitą knygą ir su didžiausiu džiaugsmu atsisveikinau su Dikensu. Dabar jau suprantu, kad šita knyga turbūt ne kažin kuo ir skiriasi nuo ano bandymo - tiesiog per tuos metus įgyta kantrybė net ir nelabai patinkančių knygų skaitymui pravertė ir aš ją perskaičiau, bet kaip jau turbūt aišku - manieji lūkesčiai solidarizavosi su Pipo ir jiems nebuvo lemta išsipildyti.


Romanas buvo, kaip tikėjausi, didingas. Papasakojo didžiąją dalį pagrindinio veikėjo gyvenimo, pradedant nuo pačios vaikystės. Drauge atskleidė ir daugelio kitų knygos veikėjų, kurie buvo tikrai ryškūs ir įdomūs, tragedijas. O svarbiausia - bene visi veikėjai susijungė į didžiulį tinklą ir retas kuris turėjo sąsajų tik su viena siužeto dalimi ar tik su vienu veikėju. Žodžiu, iš pažiūros tai vienas tų didžiųjų romanų, kurie yra sodrūs ne tik puslapių skaičiumi, kuris dažnai būna tikrai įspūdingas, bet ir siužeto vingiais, veikėjais ir įdomiais posūkiais. Tačiau iš vienos pusės to didingumo kai kur pritrūko, o kitur jis liejos pro kraštus, o toks išsibalansavimas man nebuvo prie širdies.


Didingumo perteklius pirmiausia pasireiškė tais pernelyg išpūstais tragikomiškais epizodais. Ryškiausias jų - Ponios Hevišem gyvenimo būdas - kelis dešimtmečius, taip ir nenusirengus vestuvinės suknelės, apsiovus tik vieną batelį sėdėti užtamsintuose dviejuose kambariuose, kurių viename vis dar pūva vestuvių pokylio vaišės. Jis tikrai nemažai davė romanui ir turbūt atmintyje po daugelio metų būtent jis išliks kaip ryškiausias epizodas. Bet koks gali būti realizmas su tokio lygio fantazijom!?


Vietomis, ypatingai pradžioje, šis romanas priminė Austen kūrinius. Veikėjai-idėjos, kalbantys nesąmones, amžinai tą patį per tą patį ir visi be išimties elgiasi kaip beždžionės, o ne žmonės. Tiesa, žinant kaip žaviuosi Austen kūryba, logiška būtų manyti, kad ir čia situacija turėjo būti panaši. Bet visgi ne. Skirtumas buvo tas, kad Austen kūryboje visuomet juntama ironija, pašaipa ir savaime suprantama tampa, kad visa tai perspausta, o Dikenso romane kažkaip tos pašaipos nesijaučia, viskas perdėm rimta ir situacijos ar veikėjų aprašymai ne ironišką šypseną, o antakius kelia. Ypatingai erzulys ėmė pradžioje, vėliau, Pipui bręstant, lindo jo paties pašaipos daigeliai ir jie buvo taiklūs, subtilus ir jausmas jau kitoks, tik gaila, kad ne tiek ir daug tų apraiškų.


Laikas turbūt pereiti ir prie pagrindinio veikėjo Pipo. Kaip jau minėjau, antroje knygos pusėje ėmė žavėti jo kartais apsireiškiantis skvarbus protas, įžvalgos ir lengva ironija. Bet šiaip jis erzinantis personažas, kuris niekuomet nieko nepasako, kuriam tiesiogine to žodžio prasme nupušusi šizofrenikė ir jos beširdė dukra kažkodėl tampa gyvenimo guru ir kuriam geriau būti kažkokiu nesveiku tos bobos projektu negu būti remiamam žmogaus, kuriam nors ir keistokai, visgi rūpėjo jis pats, o ne nesveikos fantazijos. Kuo žavėjausi iš jo poelgių tai nebent jo nuoširdžia pagalba draugui.


Ir štai priartėjau prie vietos, kuri lyg ir turėjo būti didingiausia, bet išėjo labai jau deformuota - meilės linija. Mat jokios meilės ten aš nemačiau. Tik įsikalbėtą maniją iš vienos pusės ir apskritą nulį iš kitos. Rimtai, jeigu Pipas ką nors ir mylėjo tai nebent jos grožį. O tai oi kaip toli iki ko nors bent kiek panašaus į meilę. Nes be grožio ji apskritai nieko neturėjo - ne tik pliusų, bet ir minusų, kuriuos kai kas galėtų traktuoti kaip pliusus (kaip pavyzdžiui Skarletės atveju), žodžiu visiškai tuščia vieta, paveiksliukas ir tiek. O Estelos "jausmai" tai išvis - kam jinai ten kalbėjo, kad elgiasi su juo kitaip, jeigu tai niekur nevedė ir ji iš tikrųjų ir buvo šalta kalė, kad ir dėl kokių gi tai buvo priežasčių? Absoliučiai betikslis dalykas ir vienas konkrečiausių pavyzdžių kaip iš tos didybės išeiti galima iš krašto ir iš vienos pusės perspausti iki negalėjimo, o iš kitos pusės taip į jokią didingą atomazgą ir nenuvesti. Taip atsitiko ne tik šiame romane, bet ir "Meilėje choleros metu" ir nieko didingo aš čia nematau.


Taigi su tuo, kur didybė liejosi per kraštus, kaip ir viskas aišku. O kur tos didybės pritrūko? Pirmiausia tame, kad po šitokio įstabaus autoriaus darbo kuriant visą tą detektyvinę intrigėlę ir audžiant voratinklį, sujungusį visus veikėjus ir siužeto vingius, didžioji paslaptis taip ir nebuvo atskleista pasauliui. Pipas sužinojo, pranešė beveik vien tik antraeiliams istorijoms dalyviams, aš kelis kartus net išsižiojau galvoje spragtelėjus suvokimo mygtukui, bet ties tuo visas potencialas ir išsikvėpė, o aš likau nusivylusi, nes po tokios kulminacijos norėjosi kažko dramatiško, audringo ir stebinančio, o nebuvo išvis nieko.


O labiausiai tai nuvylė pabaiga. Aš jokiu būdu nesitikėjau "ilgai ir laimingai gyveno". Didingos knygos taip retai baigiasi, o ir šiaip man svarbiausia ne kad knyga baigtųsi laimingai, o kad pabaiga būtų gera - gerai parašyta, gerai išplaukianti, puikiai padedanti tašką ir suderinta su tekstu. O čia tos dvi pabaigos lyg ir turėjo sukurti kažkokį ypatingą efektą, bet nei aš didelio skirtumo tarp jų mačiau, nei kuri nors efektingai užbaigė istoriją. Lyg to taško išvis nebūtų.


Iš dalies mano didelius lūkesčius kėlė kaip visuomet "šūdinai" parašyta anotacija. Aišku, toks ir yra jų tikslas, bet galėtų bent nemeluoti, nes man atrodo kad po didelių lūkesčių ir nusivylimas būna didesnis, o iš to nieko gero. Aš ir noriu pabrėžti, kad "Didžiuosius lūkesčius" vertinu gerai, nes knygai tikrai puikiai parašyta, siužetas įdomus ir įtraukiantis (vos tik darydavosi nuobodu, kaip šaudavo kokia patranka, tai sunku ir atsiraukti darydavosi), veikėjai nepamirštami, spalvingi ir susukta viskas kaip reikiant, o ir gyvenimo tiesų galima rasti nemažai. Tiesiog iš tų "knygų gigančių" tikiuosi tobulybės, o jos man čia ir pritrūko. Ir nors vargu ar ryšiuosi kada nors skaityti kokią kitą Dikenso knygą, niekada nepamiršiu tų namų, kuriuose laikas sustojęs be dvidešimties devintą, ir to groteskiško išprotėjusios pamestos nuotakos su vienu bateliu vaizdo.

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna,...

Knyga apie svajones ir viltį, kad svajonės išsipildys. Jaunuolis Pipas nori ištrūkti iš kaimo ir varguoliško gyvenimo, nenori likti kalviu kaip jo dėdė Džo. Jo svajonė - didysis lūkestis - tapti DŽENTELMENU.

Knyga liūdna, nuotaika knygoje slogi, gal ji priklauso nuo tematikos. Tačiau, nepaisant to, knyga įdomi ir pamokanti kaip reikia siekti savo tikslo, lūkesčio išsipildymo.

Knygą įvertinčiau 8/10

Kadangi skaitymas yra viena mėgstamiausių mano laisvalaikio veiklų, knygų "sukramtau" kelis kartus daugiau nei dauguma mano bendraamžių. Tačiau knyga knygai nelygi. Prisipažinsiu, kad esu labiau "topinių", populiariųjų knygų...

Kadangi skaitymas yra viena mėgstamiausių mano laisvalaikio veiklų, knygų "sukramtau" kelis kartus daugiau nei dauguma mano bendraamžių. Tačiau knyga knygai nelygi. Prisipažinsiu, kad esu labiau "topinių", populiariųjų knygų skaitytoja ir dažnai turiu save versti grįžti prie senesniųjų kūrinių. Būtent todėl per metus įsipareigoju perskaityti bent kelis pasaulinės klasikos kūrinius. Šiandien norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie Čarlzo Dikenso romaną "Didieji lūkesčiai".

Visų pirma, šią knygą perskaityti paskatino kita knyga, kurią skaičiau pernai - tai John Irving "Sidro namų taisyklės". Šis romanas mane taip įtraukė, sukrėtė, sužavėjo, kad būtinai norėjau į jį pasigilinti daugiau, perskaityti kūrinius, kuriais rėmėsi pats Irvingas.

Štai tokiu būdu mano rankose atsidūręs Dikenso kūrinys, privertė dar kartą permąstyti svarbiausias vertybes, gyvenimo nenuspėjamumą ir galutinai įsitikinti, kad visiškai gerų ar blogų žmonių paprasčiausiai nebūna. Kad ir kaip pykdavau ant Estelos ar ponios Hevišem, supratau jas, bandžiau pateisinti. Būtent toks autoriaus sprendimas (vaizduoti personažus ne juodus ar baltus, bet su tam tikrais atspalviais) mane taip sužavėjo.

Taip pat, patiko ir tai, kad dramatiška istorija buvo papasakota su prieskoniu ironijos, net sarkazmo. Tai, tiesą sakant, situaciją dar labiau paaštrino, bet tuo pačiu ir suteikė daugiau realybės pojūčio.

"Didieji lūkesčiai" tai KNYGŲ IŠŠŪKIO kūrinys, kuris bent kol kas mane labiausiai praturtino ir sužavėjo. Tikiuosi ir kitais metais iš naujo atrasti dar ne vieną pasaulinės klasikos kūrinį.

Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS,...

Sekmadienio vakarą įveikiau anglišką klasiką - Čarlzo Dikenso DIDŽIUOSIUS LŪKESČIUS. Čia galėčiau pažongliruoti ir intertekstualumo sąvoka: vieną dieną kavinėje belaukdama dienos pietų varčiau žurnalą VEIDAS, kuriame buvo publikuojama ištrauka iš naujojo Irvingo romano, kurio pagrindinis veikėjas, kad sužavėtų į akį kritusią bibliotekininkę, antrąkart eina pasiimti DIDŽIŲJŲ LŪKESČIŲ. Taigi ši knyga, net palikta neskaitoma namie, mane persekioja mieste :)

Trumpai apie ką: Kento apylinkėse auga mažas berniukas našlaitėlis Pipas, kurį augina vyresnė sesuo su savo vyru kalviu Džo. Kartą pelkėje Pipas užtinka du kalinius, kurie persekioja visą pasakojamos istorijos laiką. Vėliau Pipas atsiduria turtingos ponios Hevišem namuose, čia jautriai ir subtiliai įsimyli gražuolę Estelą. Gavęs paslaptingo globėjo laišką Pipas atsiduria Londone - kitoje erdvėje, kurioje reikia prisitaikyti ir išbūti.

Knyga įtraukia, užburia, bent pradžioje, nes ją skaitai kaip pasaką, pavergia vaikiškai naivus ir žaisimingas Pipo paveikslas. Kartais pagalvodavau, koks vertėjo indėlis į vertimą, nes kalbiniu atžvilgiu tikrai gera knyga. Nors nesu didelė intrigų ir veiksmo gerbėja, bet įpusėjus gal kiek pabodo, bet tai jokiu būdu nesumenkino knygos vertės.

Belieka dabar susirasti filmą ir pažiūrėti - kaip kūrinį pamatė režisierius.

MANO VERTINIMAS: 8/10

Būdama maža (spėju, mokydamasi pradinėse klasėse) perskaičiau Ch. Dickens "Didžiuosius lūkesčius", išleistus tuomet labai populiarioje knygų vaikams serijoje Iliustruota Didžioji Klasika. Neišliko atmintyje visiškai nieko...

Būdama maža (spėju, mokydamasi pradinėse klasėse) perskaičiau Ch. Dickens "Didžiuosius lūkesčius", išleistus tuomet labai populiarioje knygų vaikams serijoje Iliustruota Didžioji Klasika. Neišliko atmintyje visiškai nieko iš jos, tačiau žinojau, kad vieną dieną perskaitysiu nesutrumpintą versiją.

Tai yra našlaičio Pipo istorija. Auklėjamas griežtos sesers ir geraširdžio jos vyro, nelinksmą vaikystę berniukas leidžia pelkėtose Kento apylinkėse. Ten vieną dieną jis sutinka nuo katorgos bėgantį Magvičą ir grasinamas padeda jam pasislėpti. Netrukus po šio įvykio jis išsiunčiamas pas kitą globėją - ponią Havišam, kiek pamišusią po iširusių vedybų. Naujuosiuose namuose jaunuolis sutinka gražuolę Estelą, globėjos mokomą kankinti vyrus savo grožiu. Vieną dieną neturtingas ir nekilmingas jaunuolis gauna laišką, kuriuo paslaptingas geradarys padovanoja galimybę nuvykti į Londoną ir tapti "tikru džentelmenu". Prasideda didžiųjų Pipo lūkesčių išsipildymo ir išbandymų metas.

Siužetas pakankamai nuspėjamas iki maždaug paskutiniojo šimto puslapių- mat artėjant į pabaigą ypač vienas įvykis nemenkai nustebino (net garsiai aiktelėjau- telieka džiaugtis, kad nieko namie nebuvo, nes tikrai būčiau sulaukusi kreivų žvilgsnių). Nesunku nuspėti tiek slaptąjį berniuko rėmėją, tiek tai, kaip pasisuks Pipo santykiai su Estela, tiek ir kai kuriuos kitus siužeto vingius. Ar tai trukdė? Tikrai ne, juk tai ne detektyvas, kuriame svarbiausia atskleisti vieną paslaptį. Čia viskas atskleidžiama pamažu, be jokių didelių sukrėtimų (skaitytojui, bet ne veikėjui).

Tai viena tų knygų, kurioje pagrindinis veikėjas nėra mylimiausias ir tikrai nebūčiau labai verkusi, jei jis kur sprandą būtų nusisukęs. Aišku, perdedu ir juokauju. Tačiau man niekuomet nepatiko žmonės, kurie gėdijasi savo neturto, kurie trokšdami patekti į aukštuomenę paprasčiausiai užmiršta tuos, kurie juo taip rūpinosi. O Pipui taip ir nutiko. Net ir susižavėjimą Estela laikau labiau ne jos - kaip moters - įsimylėjimą, o jos tobulo grožio ir manierų, nepasiekiamumo. Tai knyga ir apie tai, kaip greitai apie viską sprendžiame iš viršelio, kaip greitai atstumiame tuos, kurių nė nepažįstame, bet jau tikime, kad štai- jie blogi. Apie tai, kaip pinigai susuka galvą ir tik laikas bei artimieji sugeba po truputį atvesti į protą. Man pačiai labiausiai patiko Džo- gerumo ir nekaltumo spindulėlis visoje toje pinigų ir garbės ištroškusioje veikėjų krūvoje.

Lengvai skaitoma ir pakankamai įdomi, nors ir neišskirtinė knyga.

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai...

Turėjau didelių lūkesčių dėl Č. Dikenso "Didžiųjų lūkesčių", bet vėlgi likau truputį nusivylusi. Jau net nebežinau, ar knyga, ar savimi. Gal nebesugebu išsirinkti gerų knygų, o gal nebeturiu gebėjimo jų tinkamai įvertinti ir jomis mėgautis. Nepatiko man tas sulepšėjęs Pipas. Na ne tokie turi būti vyrai. Jis nieko neveikia tik tikisi tikisi tikisi ir taip per visą knygą tikisi. Sakykim tais laikais, vyrai džentelmenais galėjo tapti iš svetimo gero ir nieko neveikimo, galbūt jiems tiek ir užteko, bet kad šitaip pamiršti savo šaknis, savo mieląjį gerąjį Džo... Negražu, Pipai, negražu. Ir dar kaip jis nusivylė sužinojęs, kas tas jo geradaris! Labai nesimpatiškas personažas (Pipas, ne geradaris). Kas man patiko, tai ta meilė šaltai kaip plienas Estelai. Asmeniškai man, tik ji nuspalvino Pipo personažą.

Bet džiaugiuosi, perskaičiusi šią knygą. Vien jau dėl to, kad tai klasika.

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu,...

Visuomet perskaičius klasikos kūrinį tampa labai aišku kodėl tas kūrinys tapo klasika. "Didieji lūkesčiai" - ne išimtis. Romano problematika šiandien ko gero ne mažiau aktuali nei Viktorijos epochoje. Noras būti išgirstu, pripažintu, pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį, galų gale tapti kažkuo yra pažįstamas daugeliui. Tačiau vargu ar įmanoma paneigti savo tikrąją prigimtį, savo šaknis.

Pagrindinis romano veikėjas Pipas - skurdžiai gyvenantis vaikas, svajojantis tapti džentelmenu. Pipo svajonė išsipildo, tačiau nesuteikia jam nieko, ką jis manė turėsiąs tapęs džentelmenu. Atvirkščiai - jo lūkesčiai įvelia jį į grandinę nemalonumų. Galiausiai Pipas grįžta ten, kur viskas prasidėjo ir tik tuomet suvokia, kad noras tapti kažkuo užtemdė jam akis. Ar Dikensas norėjo pasakyti jog gimęs šliaužioti neskraidysi? Nežinau. Į šį klausimą galėtų atsakyti literatūrologai. O aš iš skaitytojos pusės galiu tik pagirti rašytoją už neįtikėtinai tikėtinus veikėjų portretus (išskyrus ponią Havišam, kurios neapykanta pasirodė kiek perdėta) bei įtraukiantį siužetą.

Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog...

Turbūt daugelis dalyvaujančių "Knygų iššūkyje", sutiks su manimi, kad aprašyti populiarius klasikos kūrinius yra iššūkis iššūkyje. Parašyti trumpai drūtai, kad Čarlzo Dikenso romanas "Didieji lūkesčiai" tiesiog patiko ir viskas, būtų tikras nusikaltimas tiek prieš autorių, tiek prieš save pačią. Taigi, jau kelis kartus atidėjusi šį nelengvą darbą į šalį, dabar griebiu jautį už ragų ir bandau pasidalinti mintimis, kuo gi šis kūrinys mane taip sužavėjo.

Pradžiai reikėtų pradėti nuo pagrindinės kūrinio minties - NIEKAS NEGALI PAKEISTI TO, KAS TU ESI. Tai puikiai iliustruoja pagrindinio knygos veikėjo Pipo gyvenimo istorija. Nors Pipo gyvenimas niekada per daug nelepino, jis visada stengėsi būti doras, nuoširdus ir draugiškas. Labai anksti netekęs tėvų, Pipas auga viename Anglijos kaime su gerokai už save vyresne, viskuo gyvenime nepatenkinta, šiek tiek despotiška seserimi ir jos vyru, kuris yra vienintelė Pipo gyvenimo paguoda ir geriausias draugas. Pipo šeima neskursta, bet iki aukščiausių visuomenės sluoksnių jiems labai toli. Todėl visiškai nenuostabu, kad, sykį pabendravęs su žmonėmis, kurių padėtis visuomenėje žymiai aukštesnė nei jo paties, Pipas pradeda svajoti apie kitokį gyvenimą. Meilė kilmingai merginai pažadina jame ne tik didžiules ambicijas, bet ir gėdos jausmą savo šeimai, namams ir kilmei. Netikėtai progai pasitaikius, Pipas nedvejodamas meta taip nekenčiamą kalvio amatą, palieka savo šeimą, draugus ir išvykstą ieškoti laimės į Londoną. Londone Pipas susiduria ne tik su gausybe galimybių, bet, taip pat, ir su begale pagundų. Tokiomis aplinkybėmis labai sunku likti ištikimam visą gyvenimą puoselėtoms vertybėms ir nepaslysti. Neilgai trukus Pipo viltys ir lūkesčiai pamažu ima dūžti. Vieną nusivylimą veja kitas. Nei Londonas, su visomis savo galimybėmis, nei išsilavinimas, nei turtingi draugai, o juo labiau pinigai Pipui laimės neatneša. Atsitokėjęs Pipas vėl bando atsigręžti į tai, ką per didžiules ambicijas buvo praradęs.

Labai pradžiugino, kad Čarlzas Dikensas į pagrindinį knygos herojų sudėjo ne tik visas žmogaus dorybes, bet nepašykštėjo ir ydų. Įdomu buvo skaityti kaip Pipas iš naivaus, nuoširdaus šešiamečio virsta beprasmiškai pinigus švaistančiu, savo šeimos besigėdinančiu, tarp dviejų socialinių klasių besiblaškančiu trisdešimtmečiu. Tačiau čia reiktų pabrėžti, kad visgi Pipas niekada nubuvo per daug išklydęs iš doros kelio. Kūrinyje labai ryškiai jautėsi Pipo savybė save graužti ir menkinti dėl blogų poelgių ir visiškai nesureikšminti gerų.

Pagyros žodžių nusipelno ir stiprūs romano personažų charakteriai. Visi herojų charakteriai tokie įtikinami, tikroviški. Vieniems nuo pirmų knygos puslapių iš karto pajutau pagarbą, kitiems panieką, bet labiausiai imponavo Pipo sesers vyro Džo charakteris. Jis dar vienas romano pavyzdys, atvirkštinis Pipui, kad netgi neišsilavinęs, neturtingas žmogus gali visa galva būti pranašesnis už kitus, jei gyvena dorai.

Apibendrinat norėčiau pasakyti, kad galbūt "Didieji lūkesčiai" mane labiausiai sužavėjo savo nenuspėjamumu. Skaitant klasikos kūrinius dažniausiai tikiesi, kažkokio šabloniškumo. Kad pradžioje bus daug sunkumų, negandų, o paskui tik gėris ir laiminga pabaiga. Šis Čarlzo Dikenso kūrinys puikiai įrodo, kad gyvenime yra ir kitokių spalvų, ne tik juodą ir baltą ir su kaupu pateisino visus mano lūkesčius, turėtus pradedant skaityti šią knygą.



Žydrūnė

Pipas yra įprastas vaikas, kuris mėgsta žaisti, išdykauti, tyrinėti. Kartą, tyrinėjantis tėvų kapą Pipą užtinka nusikaltelis, kuriam berniukas padeda. Vėliau, kai pabegėlio ieško ir galiausiai pagauna, Pipas niekam...

Pipas yra įprastas vaikas, kuris mėgsta žaisti, išdykauti, tyrinėti. Kartą, tyrinėjantis tėvų kapą Pipą užtinka nusikaltelis, kuriam berniukas padeda. Vėliau, kai pabegėlio ieško ir galiausiai pagauna, Pipas niekam neatskleidė to susitikimo. Tik nėra pajautęs sesers meilės. Nors ir per visą kūrinį teigiama, kad jos rankos jį užaugino, tai nėra meilės išraiška. Ar gi tai meilė, kai visada peikiama? Sesers, o kartu ir mirusių tėvų meilę atstoja Džo. Tai jis jo geriausias draugas, artimiausias žmogus. Bet netrukus Pipas sutinka tą, kurią pats pradeda mylėti. Estela, nors ir elgiasi su juo nepagarbiai, iš karto jam patinka. Vieną dieną berniuko gyvenimas pasikeičia, kai jis sužino, kad dabar turi paslaptingą globėją, kuris padės Pipui tapti tikru džentelmenu. Iš karto buvo aišku, kad tuo globėju nėra Pipo numanomas asmuo. Išvažiavęs į miestą, pajutęs laisvę, pinigus ir gyvenimą, Pipas pamiršta viską. Savo šeimą, pažadus, problemas. Mėgaudamasis turtuolio gyvenimu visai negalvoja apie ateitį ir tai kas gali atsitikti. O viskas pasikeičia, kai pasirodo tikrasis globėjas. Pipo gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom. Dėl savo globėjo vėliau jis turės atsisakyti viso turto, saugumo ir net rizikuoti savo gyvybe. Tik praradęs viską, Pipas vėl prisimena savo šeimą, jau mirusią seserį ir tai, kad ją apleido, bei savo geriausia draugą Džo, kuris jį užaugino, juo rūpinuosi, viską jam atiduot galėjo. Tik tada vaikinas supranta koks buvo nedėkingas.

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią...

Tai yra Pipo istorija. Pipas gyveno su seserimi ir jos vyru Džo. Vieną dieną pelkėse jis susiduria su pabėgusiu kaliniu Magviču, tas susitikimas ir buvo lemtingas Pipo gyvenime...Neužilgo vaikinas išsiunčiamas pas ponią Hevišem, kur jis sutinka jos įdukrą Estelą. Ji savo grožiu pakeri jį, bet mergina visą gyvenimą buvo mokoma žeisti vyrų širdis...Vieną dieną pasirodo advokatas ir praneša, kad Pipas turi globėją, kuris nori iš jo padaryti tikrą džentelmeną, bet jo globėjas nori likti nežinomas kol kas..Pipas išvyksta į Londoną ir gyveną nerūpestingą jaunatvišką gyvenimą su savo draugu Herbertu. Tas nerūpestingumas tęsiasi kol pasirodo jo globėjas. Tuomet Pipo gyvenimas apsiverčia ir jo laukia didūs lūkesčiai, per kuriuos vaikinas subręsta ir permąsto savo poelgius, gyvenimą...

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip...

Pakankamai pamokanti knyga, pasakojanti kaip svarbu gali būti nepamiršti savo šaknų. Nei pinigai, nei mokslai negali atstoti žmogui įgimto padorumo ir garbės jausmo. Iš kitos pusės autorius taip pat akivaizdžiai parodo, kaip labai žmonių pužiūris ir santykis gali būti priklausomas nuo turimų turtų bei užimamos padėties. Neturtingas ir nekilmingas jaunuolis svajoja apie džentelmeno gyvenimą ir visai netikėtai jo svajoms tampa lemta išsipildyti. Jam taip staiga praturtėjus atsiranda žmonių, jam pataikaujančių, bandančių įsipiršti į draugus ir jaunas žmogus su dar nesubrendusia asmenybe greit pamiršta ir net pradeda gėdyti žmonių supusių jį vaikystėje. Tik skaudus išgyvenimai priverčia jį peržvelgti savo vartybes ir leidžia įžvelgti tikrus, ištikimus draugus. Knygoje apstu nemirtingų tiesų aktualių ir mūsų šiandieniniame gyvenime, todėl nors iš pradžių nebuvau ja labai sužavėta, bet manau ji tikrai verta būti perskaityta.