Knyga labai patiko. Skaitydama stebėjausi, kad filmas, kuris yra pastatytas pagal šią istoriją yra labai tikslus ir knygoje yra paliktos tik kelios vietos, kurios nebuvo atvaizduotos filme tiksliai, bet tikriausiai jos net nebuvo...

Knyga labai patiko. Skaitydama stebėjausi, kad filmas, kuris yra pastatytas pagal šią istoriją yra labai tikslus ir knygoje yra paliktos tik kelios vietos, kurios nebuvo atvaizduotos filme tiksliai, bet tikriausiai jos net nebuvo tokios svarbios.

Turbūt kaip ir daugeliui, mačiusiam filmą, verčiant knygos puslapius, atmintyje pirmiausia bėgioja būtent pastarojo vaizdai. Tačiau tai nėra blogai, priešingai, paįvairina, pagyvina knygos skaitymą. Galbūt šiek tiek mažiau...

Turbūt kaip ir daugeliui, mačiusiam filmą, verčiant knygos puslapius, atmintyje pirmiausia bėgioja būtent pastarojo vaizdai. Tačiau tai nėra blogai, priešingai, paįvairina, pagyvina knygos skaitymą. Galbūt šiek tiek mažiau dirba vaizduotė - nebereikia personažų kurtis pačiam. Kalbant apie pačią istoriją - nežinau, man ji nepasirodė niekuo išskirtinė, na, nebent tai, kaip ji buvo pasakojama - mano subjektyvia nuomonė, autorius tikrai turėjo rašytojo talentą. Aišku, skaičiau vertimą lietuvių kalba, tačiau kažkiek atmintyje dar likę per anglų kalbos pamokas skaitytų siužetų. Patiko ir vertybės, nors, berods pats autorius sakė, kad knyga ne apie tai. Vienaip ar kitaip, bendroj sumoj knyga man patiko.

Knyga patiko, bet nelabai supratau, kuo ji tokia ypatinga. Knyga kaip knyga.
Aišku, pagrindinis veikėjas paslaptingas ir neaišku, ar pasakotojas sugebėjo pamatyti tikrąjį Getsbį. O va didžioji Getsbio meilė tai man nepatiko....

Knyga patiko, bet nelabai supratau, kuo ji tokia ypatinga. Knyga kaip knyga.
Aišku, pagrindinis veikėjas paslaptingas ir neaišku, ar pasakotojas sugebėjo pamatyti tikrąjį Getsbį. O va didžioji Getsbio meilė tai man nepatiko. Deizė pasirodė tokia be savos nuomonės, kur padėsi, ten ir liks, kaip pasakysi, taip ir darys.

Po plačiai išreklamuoto neseniai sukurto filmo (kurio dar nemačiau), norėjosi susipažinti su knyginiu Getsbiu. Istorija įtraukianti, greitai skaitosi, aišku, gaila, kad pabaiga liūdna, bet kitokios nebuvo galima ir tikėtis. Ir...

Po plačiai išreklamuoto neseniai sukurto filmo (kurio dar nemačiau), norėjosi susipažinti su knyginiu Getsbiu. Istorija įtraukianti, greitai skaitosi, aišku, gaila, kad pabaiga liūdna, bet kitokios nebuvo galima ir tikėtis. Ir kiek daug tokių getsbių ir deizių galima rasti ir šiandien...

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose....

Didysis Getsbis gal ir nebuvo toks didysis. Prieš skaitydama šią knygą perskaičiau tikrai nemažai atsiliepimų ir komentarų, pamačiau ir tai, kad ši knyga daugelyje populiariusių ir kituose -iausių knygų sąrašuose. Perskaičiusi nelabai supratau už ką. Knyga nusivyliau. Getsbis - gana paslaptinga asmenybė, pasirodanti savo paties rengiamuose vakarėliuose. Beveik kiekvieną vakarą. Tačiau toks atrodo paviršutiniškas gyvenimas slepia gilias praeities žaizdas, kurios skausmingai žeidžia ir dabar. Neturįs tikrų draugų, jis randa bičiulį - kaimyną, kuriam tarsi ir ne itin įdomus Getsbio gyvenimo būdas. Beje, Getsbio gyvenimas pakeitė ir kaimyno likimą.

Romano siužeto linija - meilė, neištikimybė ir klaida.

Knyga skaitoma gana lengvai, nemažai pokalbių.

7/10

Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus...

Didelę klaidą padariau, kad prieš perskaitydama knygą peržiūrėjau filmą. Kita vertus galbūt, nebūčiau nė sužinojus apie šią knygą, jei nebūčiau pažiūrėjus filmo.

Kodėl klaida? Nes skaitant filmą visus veikėjus įsivaizdavau taip, kaip pateikė režisierius, t.y. skaitant apie Getsbį priešais savo akis mačiau L.Dicaprio ir t.t. Ir šiaip intrigos neliko, nes galima sakyti beveik viskas buvo parodyta filme. Aišku, kas nustebino, tai aprašymai ir pabaiga, kurios nerodė :)


Toks mažas patarimas sau ir kitiems: perskaitykite knygą, o tada žiūrėkite filmą, o ne atvirkščiai :)

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu....

Išgirtoji knyga, vadinama amžiaus šedevru - "Didysis Getsbis" - nepaliko man jokio įspūdžio.

Paslaptingojo Getsbio veiksmus aš dar supratau, bet jo meilė - Deizė - mane taip erzino savo neveiklumu ir "mėmiškumu", kad baisu. O pabaigoje truputį virktelėjau dėl būtent tokios atomazgos ir likimo ironijos. Net po siautulingų vakarėlių su šimtais žmonių Getsbis nesurado daugiau draugų, kurie norėtų su juo atsisveikinti. Ir viskas dėl beprotiškos meilės...

Na gerai gerai, gal ir buvo knygoje puikiai sudėliotų scenų, bet kadangi vos perskaičiusi knygą, iš karto pažiūrėjau ir ekranizaciją, kuri mane tiesiog sužavėjo savo eklektika ir detalėmis, dabar mintyse iškyla tik matyti vaizdai, o ne tie, kuriuos skaitant sukūrė mano vaizduotė.

Bet knygą bendrajam išsilavinimui ir savos nuomonės susidarymui perskaityti tikrai verta.

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta...

F. Scott Fitzgerald "Didysis Getsbis" - nepamirštama Amerikos klasika, o ne ką tik ekranizuota sena knyga. Praėjusio amžiaus pradžią aprašantis kūrinys gali pamokyti gyvenimo, sudaužyti amerikietišką svajonę ir nepamiršta įrodyti, kad meilė yra tikra.



Šios knygos pasakotojas - Nikas Caraway, atvyksta gyventi vasarai į salas prie Niujorko ir susidraugauja su turtingu kaimynu Džėjumi Getsbiu, kuris kiekvieną savaitgalį rengia didžiulius pobūvius į kuriuos susirenka daugybė žmonių. Pats Getsbis vakarėliuose per daug nedalyvauja, jis negeria, net savo baseine nėra plaukiojęs. Visi tie vakarėliai, Getsbio bandymas vėl susitikti su savo gyvenimo meile Deize, kuri yra pasakotojo Niko giminaitė ir gyvena saloje priešais. Deizė yra neįtikėtinai turtinga ir nelaimina, nes ištekėjo už buvusio futbolininko, kuris turi meilužę. Nors gyvena turtingesnėje ir madingesnėje saloje, jų pasilinksminimai toli gražu neprilygsta Getsbio vakarėliams. Niko, kaip pasakoto užduotis yra netik aprašyti liūdną amerikietišką svajonę, primenančią Tuštybės mugę. " Vieta, žinoma, ne per daug dorovinga ir ne per linksmiausia, nors kabai triukšminga.", jo užduotis atskleisti nelaimingą meilės Džėjaus ir Deizės istoriją ir juos vėl suvesti.



Sudėtinga istorija su netikėta pabaiga ( kurią visos filmo reklamos išduoda) išsiskiria aprašomomis vertybėmis ir simboliais.

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris,...

AMERIKIETIŠKOJI SVAJONĖ IR KITOS ZELDOS



176 puslapiai (kartu su įžanga, trumpu autoriaus gyvenimo aprašymu ir paaiškinimais) - tobula. Gerų knygų apimtis turėtų būti nuo 150 iki 250 puslapių. Visa kita - viršsvoris, gelbėjimo ratas aplink pilvą (dažnai paskandinantis), didesnio honoraro siekimas, grafomanija, saulėlydžių aprašymas. Tai bei knygos prestižas, prie kurio prisideda įspūdinga Fitzgeraldo asmenybė (be abejo, ir Zeldos), "prarastosios kartos" klubas ar net Bobo Dylano dainos, turėjo paversti šį skaitymą pasaka, kurioje sutinku išsvajotąjį tekstą, jojantį ant baltų puslapių. Pasakos moralas galėtų būti paskutinis sakinys iš tos pačios knygos apžvalgos, kurią įvykdė M.G.: "Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum."

Todėl per daug neburbėdamas ir neplagijuodamas stebėtinai telepatiškų minčių pabersiu keletą autentiškesnių pastebėjimų.

Atitikmenys. Sakoma, kad "Didysis Getsbis" - meilės istorija. Kai pagalvoji, visos knygos yra meilės istorijos. Meilės nebūtinai žmonėms. Meilės gyvenimui, praeičiai, ateičiai (labai retai dabarčiai), dievui, mandarinams, pinigams, kalnams, įduboms, jūrai, blynams su aviečių uogiene, rytams, Paryžiui... Meilės meilei ar meilės meilės romanams. Net apsiseilėjau... Tarp kitko čia gausu sąsajų su romantinių dramų etalonu "Užrašų knygutė" (Notebook). Neturtingo vaikino ir panelės iš aukštuomenės meilė? Yra. Išsiskyrimas keliems metams, skurdžius išeina į karą? Užskaitom. Didžiulis svajonių namas prie vandens, bernelio sukonstruotas damai, jo afišavimas laikraštyje? Varnelė. Turtinga mergiotė turi vyrelį su įspūdinga padėtimi visuomenėje, bet prisimena, gaivina jaunystės meilę? Check. Kapstymasis po prisiminimus? Turim. Ar įrodžiau? Įrodei.

Knygos išorė. Gražus, nenusibodęs, praeitam amžiui tinkantis šriftas, gal kiek per švelnus, blankus, žydras viršelis su abstrakčiu, impresionistiniu piešiniu, kurį interpretuočiau kaip įlanką Long Ailende (ten stovi Getsbio ir Niko (pasakotojo) namai) ir Deizės (Getsbio simpatijos) irštvą anapus vandens, paveikslėlyje pavirtusią į šviečiančią žvaigždelę ar mėnulį ( Getsbis vakarais bandydavo savo akis nusviesti kaip akmenėlius į kitą krantą). Visgi knygos odą derėjo ištatuiruoti, pavyzdžiui, 3-iojo dešimtmečio automobiliu (jo motyvas romane ryškus).

Paprastumas. Įvykiai, dialogai. Dar nemažai paslapties. Iškrypėliškai skaitytojo saviveiklai palikta nemažai vietos. Pasakotojas pasakoja, o ne moralizuoja. Veikėjų ar net jų istorijų lipdymą kartais tenka pabaigti pačiam. Jei Tomas B. (labai sunki pavardė) užvožia meilužei Mirtlei į marmūzę, tai ypatingo smerkimo iš pasakotojo nesulauksime, jis tiesiog išeina iš kambario.

Verdiktas. Nieko žūtbūtinio gyvenime neprarasite, jei šios knygos neparagausite. Verčiau laukite deserto -didžiojo Fitzgeraldo stebuklėlio ekranizacijos su didžiuoju DiCaprio.



Pabaigai palieku jus ir save su viena jaukiausių romano vietų, kuri 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje, matyt, gan neprastai svaigino. Pavydžiu to svaigulio.



- Nori išgerti?

- Ne... Aš tik dabar prisiminiau, kad šiandien mano gimimo diena.

<...>

Trisdešimt - dar vienas dešimtmetis vienatvės, retėja viengungių draugų būrys, mažėja entuaziazmo, mažėja plaukų ant galvos. Bet šalia manęs buvo Džordana, ji nepanaši į Deizę ir netampys su savimi iš metų į metus seniai pamirštų svajonių. Važiuojant per tamsų tiltą, jos blyškus veidas tingiai parimo man ant peties, ir tvirtas jos rankos paspaudimas išblaškė mintis apie grėsmingą mano ketvirtąją dešimtį.

Taip vėstančioje prieblandoje mes lėkėme mirties link.

"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką...

"Didysis Getsbis" - vien pavadinimas iš tolo dvelkia ištaigingumu, o dar, kad ši F. Scott'o Fitzgerald'o knyga vadinama šedevru, leido pamanyti, kad imsiuosi skaityti tikrai kažkokio įspūdingai prakilnaus ir gilų pėdsaką atmintyje paliksiančio romano. Deja, mano spėlionės nepasitvirtino. Galbūt aš kažko nesupratau, o galbūt šį kūrinį vis dėlto palietė laikas ir jam taip ilgai klijuojama klasikos etiketė nebelabai tinka. Gali atrodyti, kad kalbu drąsiai, tačiau galėčiau įvardyti ne vieną, ir ne kelis romanus, pranokstančius šį kūrinį tiek stilistine, tiek originalumo prasme. Nesakau, kad šis romanas man nepatiko. Skaičiau tikrai įsitraukusi į istoriją, galvoje kurdama perskaitytus vaizdinius, tačiau nuliūdino būtent tai, kad šis kūrinys taip garsiai giriamas, nepalietė savo žavesiu manęs.

Istorija gana įdomi - knygos pasakotojas Nikas, iš šalies stebėdamas paslaptingo kaimyno Getsbio gyvenimą, pateikia viską iki smulkmenų. Pati Getsbio asmenybė man nepasirodė tokia įdomi, ko buvo siekta rašant knygą. Užsisvajojęs, praeitį idealizuojantis ir prisiminimais gyvenantis vyras tikrai iš šalies rodėsi naivus ir kartkartėmis nesuprantamas. Dėl to savo perdėto romantiškumo ir realybės baimės gana ironiškai ir yra pavadinamas Didžiuoju Getsbiu. Tarsi pats autorius pripažintų, jog herojus yra keistokai mąstanti asmenybė. Kaip bebūtų, drįstu pasisakyti, kad visus laurus atiduočiau, ne pagrindiniam veikėjui Getsbiui, o visko stebėtojui Nikui, kuris savo racionaliu protu ir akylumu išlaikė šią istoriją patrauklia mano akiai.

Prie pačių veikėjų savitumo sunku prikibti - jie tikrai skirtingi ir savaip įdomūs. Taip pat, pagyra autoriui už mokėjimą apibūdinti viską nuo pačių smulkiausių detalių (kone visą laiką skaičiau tarsi žiūrėdama filmą - visi aprašymai puikiausiai sugulė mano galvoje, pagimdydami ryškų vaizdą). Gali būti, kad šis kūrinys taip gerai vertinamas ir dėl aliuzijų bei simbolių gausos, kurios tekstą padarė turtingesnį. Tačiau nemažai keliamų problemų ir scenų man pasirodė nuvalkiotos ir nebe aktualios. Galbūt ir vėl galima tai pateisinti kūrinio amžiumi. Juk ne visos XIX-XX a. pr. aktualijos yra sutinkamos ir šiandieniniame gyvenime, juolab literatūroje.

Aišku, nesigailiu šiai knygai paaukojusi kelis vakarus, juk su bet kokia klasika visada pravartu susipažinti. Tik pamoka viena - geriau tikėtis mažiau, kad nenusiviltum.