Ganėtinai sudėtinga knyga. Kiekvienas žodis, sakinys, pastraipa, itin gerai apgalvoti ir išreikšti su gilia mintimi. Skaitant reikia susikaupti ir atsiriboti, nes tikrai ne lengvo vasaros romano stiliaus skaitinys.

Kūrinyje...

Ganėtinai sudėtinga knyga. Kiekvienas žodis, sakinys, pastraipa, itin gerai apgalvoti ir išreikšti su gilia mintimi. Skaitant reikia susikaupti ir atsiriboti, nes tikrai ne lengvo vasaros romano stiliaus skaitinys.

Kūrinyje pasakojama apie vyresniojo liokajaus pono Stivenso prisiminimus, atidavus savo geriausius tarnystės metus lordui Darlingtonui, dirbant Darlington Holo dvare. Namų ekonomės panelės Kenton ilgai slėptą meilę jam. Nesulaukus atsako - pasitraukimą. Geležinę savikontrolę, orumą, atsidavimą, tikslą siekti geriausio atsiribojant nuo išorinės aplinkos ir asmeninių troškimų. Tačiau, realiai – veltui iššvaistytą gyvenimą...

Vienas iš geriausių skaitytų kūrinių, kuris skatina mąstyti, dėliotis vaizdą iš nuotrupų, ieškoti atsakymų, paslėptų minčių. Ir... Apgalvoti tai, ką darome mes patys.

Ne veltui gavo Nobelio premiją. 10 iš 10

Apie Kazuo Ishiguro pirmą kartą išgirdau prieš savaitę ar dvi, kai jis laimėjo Nobelio literatūros premiją. Nors jis esą garsus, o aš tikrai iš tų žmonių, kurie daug skaito, nieko nebuvau apie jį girdėjusi. Mano draugai...

Apie Kazuo Ishiguro pirmą kartą išgirdau prieš savaitę ar dvi, kai jis laimėjo Nobelio literatūros premiją. Nors jis esą garsus, o aš tikrai iš tų žmonių, kurie daug skaito, nieko nebuvau apie jį girdėjusi. Mano draugai taip pat. Taigi, kadangi ir vėl nelaimėjo Haruki Murakami, negalėjau piktintis laimėtoju niekada neskaičiusi jo knygų :) Taip mano rankose atsidūrė "Dienos likučiai".

Šiaip man visai patiko - suprantu, kodėl jis laikomas geru rašytoju. Nors, aišku, spėju čia labiau britams subalansuota, tad, matyt, ne viską gavau iš knygos. Vis tik tas perdėtas profesionalumas, pavyzdingumas, dėl kurio aukojamas žmogiškumas ir laimė, kaip istorija vystoma, man pasirodė žavūs. Tikrai ne Nobelio literatūros premijai, bet šarmo yra :)

Mano vertinimu, tai yra psichologiškai įdomi emociškai neišraiškingų perfekcionistų knyga :) Tam tikra britų visuomenės kritika, neblogai pritaikoma šiam darboholizmo ir atbukimo amžiui :)

Kol kas tiek.

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios...

ir iš tiesų, nežinau kodėl ir kas padarė tokią įtaką, tačiau, jei tik pagalvoju apie tą, šiais laikais ne itin aktualią profesiją, matau anglą. santūrus, snobiškas vyresnysis liokajus.

staigmena, kad knygą apie tokios profesijos žmogų, tikrą savo srities profesionalą, parašė japonas.

knyga apima kelis vyresniojo liokajaus stivenso laisvadienius, kuriuos jis kruopščiai suplanavęs nusprendė paskirti ne kiek poilsiui, kiek visgi savo pareigų vykdymui. išvyko apsižvalgyti vietovėse, kur nugyveno visą savo gyvenimą, tačiau iš tiesų niekada jų nematė paprasto žmogaus akimis. ir tuo pačiu nuvykti ir buvusiai kolegei pasiūlyti darbo vietą. atostogų metu susipažįstame ne tik su anglijos kraštovaizdžiu, tačiau kartu su nuolatiniais didžiuliais nukrypimais grįžtame į tas įsimintinas stivensui dienas ir jų didingus likučius. tos akimirkos jam vis dar atrodo didingos, nors vėliau jis ir suvokia, kad visą savo gyvenimą paskyrė tarnauti žmogui, kuris karštai rėmė nacius ir jų režimą.

ir visgi negalėjau sulaikyti šypsnių, skaitydama tuos perdėto mandagumo dialogus ne tik tarp šeimininko ir liokajaus, bet ir tarp personalo. šiais laikais toks bendravimas neįsivaizduojamas. neapleido jausmas, kad ponas stivensas niekada neatsipalaiduoja, netgi miegodamas. jis nepraranda savitvardos niekada, netgi tada, kai miršta jo tėvas, jis nepamiršta savo pareigų.

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu...

Pro balandžių baltais siūlais išmargintą langą skerbiasi saulės spindulėlis... Toks plonytis, kaip siūlelis, kad rodos tuoj trūks... Kieme sukasi vaikai ratelyje, laimingi, nes pasitinka pavasarį.. Aš sėdžiu ir kuriu pasaką ne pasaką apie savo perskaitytą knygą ne knygą.

"Dėmesio dėmesio! Gerbiami ponai ir ponios..." banga lūžta... bet staiga diktorės balsas vėl pasigirsta: "Pagal Kazuo Ishiguro knygos "Dienos likučiai" gyvenimo apmąstymai....", pasigirsta šaižus cypimas ir vėl viskas dingsta...

Bet... Jei tai būtų mano pasaka, tai pagrindinis knygos herojus būtų Darlington Holo lordas, bet kadangi čia ne pasaka, tai jis - liokajus... O tu mielas brolau, vyresnynis liokajus!.. Pasakyčiau, kad naivus kaip belgas, bet jis buvo anglas... Pasakyčiau, kad darboholikas, bet, kas nors imtų šaukti - garbėtroška...

Visgi būti tokiam atsidavusiam ir taip su malonumu dirbti, kaip mūsų knygos herojus Stivensas, reikia sugebėti, o to jau galima ir pavydėti... Mano kaimynas iš antro aukšto tam lordui visai ne lordui, o liokajui pasakytų: "Oi oi oi, matai gi darbštuolis atsirado", ir toliau trauktų cigaretę vieną, antrą, tre.....

Na, o aš šį liokajų (vyresnyjį!!!) pavadinčiau grynu jaunojo Lenino prototipu, tik vietoj "mokytis" šis šaukė: "dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti"... Iš kitos pusės, tai net nėra čia ko ironizuoti, tokių darboholikų pilni ofisai, kurie vietoj žodžio "taip, sere" sako, "taip, vadove... (atnešiu jums kavos, sausainių, pyragaičių, užsakyčių SPA ir dar dar.... būsiu tokia žavi ir nepakartojama.. Ak!)"

Na bet ką jau čia aš... Tai juk knyga, o tas žavuolis Stivensas - sukurtas personažas, kuris iš tikrųjų šiuolaikiniam žmogui gali pasirodyti absurdiškas (aaaa nevykėlis)... Visgi autorius meistriškai suvedžioja skaitytoją, kai jau vyresniojo liokajaus kliedesiai ima migdyti staiga koks "bum" niuansėlis ir vėl plačiai atsimerki ir pasineri į juokingai žavų vyrensiojo liokajaus gyvenimą, kuris iš tikrųjų pavaizduotas absoliučiai nuobodus ir snobiškas... O perskaičius knygą kyla klausimas autoriui: "Mielas autoriau, kaip jums pavyko su tokiu liūdnai juokingai groteskišku personažu sukurti tokią patrauklią knygą?"... o ką jei autorius atsakytų: "Tai todėl, kad aš ne anglas, o japonas, mes gerai suprantam darboholikus"... Nejuokinga? Perskaitykit knygą ir bus juokinga...

Na gerai gerai.. knyga parodo ne vien darbui ar savo profesijai atsidavusį žmogų... Yra ir tikslo siekimas: būti pačiu geriausiu vyriausiuoju liokajumi - pasakė liokajus, vardu Stivensas.

O jei kalbant visai rimtai ir nepasakiškai, tai taip pasišaipyti iš angliškojo diduomenės snobiškumo, gali tik japonas, o jei dar atkreipsim dėmesį, jog tai pavyko padaryti su tokiu personažu kaip liokajus, tai manau nesuklysiu pasakiusi, kad Kazuo Ishiguro tikrai talentingas rašytojas.

Reziumė būtų tokia: neperskaityti šios knygos būtų nuodėmė... po kurios lauktų labai labai sunki bausmė .