Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs...

Susidūrimas su realybe - tiesiai šviesiai ir nepagražintai

Seniai visų siūlyta knyga, bet būtent laukiau to momento, kai pati būsiu internų vietoje. Ir nenusivyliau! Prieš penkerius metus šis kūrinys man būtų atrodęs kaip romanas iš fantastikos skyriaus ar holivudinė komedija. Kai truputį esi jau prisilietęs prie ligoninės užkulisių, priimi realybę kitaip - su ironija ir sveiku juoku! Būtent taip autorius Samuelis Shemas (Steve`as Bergmanas) perteikia internatūros, ligoninės, gydytojų ir pacientų santykių "perliukus".

Knygoje gausu slaptų patarimų būsimiems medikams, pvz.: "...neleiskite susižavėjimui medicina užgožti jūsų atjautos žmonėms". Šiandieną tai yra dažnai užmirštama... Gydytojams pasidaro svarbiau įvairių tyrimų ir studijų rezultatai nei pats pacientas ir jo gerovė. Bet yra ir daug gražių pavyzdžių, kai skiriama laiko ne tik dokumentams ar statistikai, bet ir žmogui, tiesiog pokalbiui, nuraminimui. Manau toks ir turėtų būti Tikrojo gydytojo darbas.

Kūrinyje dažnai minimas žodis LIMPIS. Iš pirmo žvilgsnio įdomu, ką tai galėtų reikšti. O tai yra pacientų vardo santrumpa. Būtent taip gydytojai vadina ligonius "Dievo namų" ligoninėje. Gale knygos galime rasti žodžių, terminų paaiškinimus kaip tikroje mokslinėje enciklopedijoje. LIMPIS (-Ė) - Lauk Iš Mano Palatos; "Žmogus - dažnai dėl senatvės - praradęs tai, kas daro žmogumi". Šio žodžio paaiškinimo interpretaciją galime pasilikti sau, nes tai verta atskiros knygos apie vyresnio amžiaus žmogų ir jo vietą šiuolaikinėje visuomenėje.

Autorius viso romano metu pateikia trylika įstatymų. Medikams, pacientams ar paprastiems skaitytojams? Mano atsakymas būtų VISIEMS, kuriems svarbu tikrosios žmogiškosios vertybės ir kurių širdys dar nėra pavargusios nuo šių dienų realybės ar mėgstantiems ironizuoti, priimantiems realybę tokią, kokia ji yra. Būtent autorius ir pateikia įstatymus su didele ironija, jog pamąstytume, kad į viską žiūrėtume kritiškai, o gal pritartume: " IX įstatymas: Vienintelis geras ligonis - negyvas ligonis".

Ne veltui ant knygos viršelio yra pasakoma: "Neįtikimas paradoksas: gydytojo profesija taip nužmogina, bet ją taip didžiai vertina visuomenė". Tad yra daug nuomonių, bet pati svarbiausia - TAVO nuomonė. Galime būti idealistais ar realistais, bet niekada neleiskime savo svajonėms ir įsitikinimams nugrimzti negailestingoje realybėje. Tik aštrus protas ir geras humoro jausmas laiku ir vietoje gali mums padėti. Tad taip ir skaitykime šią amerikiečių klasiką!

Perskaičiusi pirmuosius penkiasdešimt Samuel Shem romano "Dievo namai" puslapių mėgavausi tuo, kad jau tuoj tuoj pateksiu į tą uždarą ligoninės pasaulį. Ne į tą, kur palatos ir ligoniai, o į visai kitą barikadų pusę -...

Perskaičiusi pirmuosius penkiasdešimt Samuel Shem romano "Dievo namai" puslapių mėgavausi tuo, kad jau tuoj tuoj pateksiu į tą uždarą ligoninės pasaulį. Ne į tą, kur palatos ir ligoniai, o į visai kitą barikadų pusę - gydytojų kambarius, rezidentų vargus, seselių romanus. O persikėlusi ten susidūriau su žiauria tiesa - tuose ligoninės gyvenimo užkulisiuose tikrai neišgirsi tokių frazių, kaip "trokštu padėti kuo daugiau žmonių" ar "kiekvienas ligonis yra svarbus". priešingai. Priešingai, beveik viskas sukasi apie.... pinigus, žinoma. Ir ne bet kokius, o išmokamus draudimo arba turtingų ligonių artimųjų.
Šis požiūris iš pradžių pagrindiniam veikėjui Rojui Bašui atrodęs itin bjaurus ir nesuprantamas, galų gale tapo netgi labai priimtinas. Argi galėtų būti kitaip, kai kasdien girdi, jog "žmogus yra arba sveikas, arba miręs. Tarpinės būsenos - susirgusio paciento - bent jau "Dievo namai" netoleruoja. T.y. turintys potencijos gyventi ir taip pasveiks, be papildomos pagalbos, o tie, kuriems skirta mirti, geriau jau tegu miršta be medikų įsikišimo."
Remiantis šiomis tiesomis ligoniai suskirstyti į kelias kategorijas. Viena iš jų tai nepamirštamieji "LIMPIAI". Limpiai - tai seni žmonės, daugiausia atkeliaujantys į ligoninę iš kokių nors slaugos namų. Visi nauji ligoninės darbuotojai yra mokomi dviejų taisyklių apie juos: 1) Limpiai nemiršta; 2) Limpiai krenta (jei tik palieki juos nepririštus ar lovoje be bortelių). Atrodo, visiškai beprasmės taisyklės, tačiau po galybės bandymų juos išgydyti, tiesa tik pasitvirtina. Ligoninėje miršta jauni, iš pažiūros sveiki žmonės, o lieka gyvi Limpiai, kurie, atrodo, nuo visų savo ligų turėjo mirti jau prieš keletą metų.
Nieko keista, kad jaunieji internai susidūrę su šitokia realybe sutrinka, išsigąsta, o kartais palūžta ar net darosi panašūs į psichinius ligonius - šalti, bejausmiai robotai. Nes juk šaltakraujiškumas būnant mediku reiškia išlikimą.
Ši knyga, lyg skaudus pjūvis, kuris paprastiems žmogeliams atveria duris į tai, kas vyksta visoje medicinos industrijoje. Medicina yra žiauri, ciniška, neturinti nė lašelio užuojautos ar bent šiek tiek šiltesnio požiūrio į žmogų. Tačiau tai, kaip aiškėja, yra jos privalumas, ne trūkumas. O tai suvokti, nėra labai lengva... Tačiau faktas, kad ši knyga sukėlė tikrą nuomonių audrą ir virto milijoniniu bestseleriu Amerikoje ir Europoje, rodo, kad šią knygą perskaityti būtina. Vien tam, kad numanytum, kas gali tavęs laukti, ar susimąstytum prieš keikdamas gydytojus ir jų "aplaidumą".

"Dievo namai" - knyga, kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir ironija. Tačiau šį kartą pajutau...

"Dievo namai" - knyga, kuriai reikėjo pasiruošimo ir susikaupimo. Ne kartą bandžiau ją skaityti ir ne kartą neperskaičiau, nes vis erzidavo knygoje vyraujantis humoras, sarkazmas ir ironija. Tačiau šį kartą pajutau pirmiausiai pajutau susidomėjimą ir kažkokiu stebuklingu būdu pavyko įsijausti į knygą. Tuo metu dar kartą patvirtinau, kad kai kurioms knygoms reikia pribręsti.

Knygoje daug ironijos, sarkazmo, savito humoro bei neįprastų sąvokų. Bet spėju tik tokiu buvo įmano papasakoti, ką išgyveno pagrindinis knygos herojus Rojus Bašas. Knygoje pasakojama apie internų pirmuosius metus Bostono ligonėje, kur jiems teko susidurti su daugybę išbandymų. Ne kartą teko suvokti, kad gyvenime nėra teisybės: jauni ir sveiki žmonės miršta, o limpiai (silpnapročiai senukai) išlieka gyvi. Kasdien akis į akį teko susidurti su mirtimi ir atsisveikinti ne su vienu brangiu pacientu. Nuolatinė išgyvenama įtampa, stresas, nuovargis Rojų Bašą ir jo draugus skatino ieškoti įvairiausių atsipalaidavimo būdų: kartais tai būdavo sportas, o kartais seksas su medicinos seserimi. O kad netektų liūdėti dėl kiekvieno paciento, kuris išgyvena skausmą, į pagalbą pasitelkdavo savitą humorą. Humoras, kuris būdingas tik gydytojas ir geriau apie jį kitiems, ypač pacientams nežinoti. Tai patvirtina ir Rojaus mokytojas Dručkis: "Negalima mūsų profesijos juokelių pasakoti kitiems, tokiems kaip jinai."

Šių juokelių dėka, skaitant knygą susidaro įspūdis, kad gydytojai ir visas medicinos personalas yra nejautrūs ir neempatiški. Tačiau pažvelgus kitu kampu, supranti, kad kitaip ir negalėtų būti. Jei kiekvienas mus gydantis gydytojas drauge su mumis išgyventų skausmą, ar jie galėtų mus gydyti? Kažkaip atrodo, kad ne. Nes gydytojo profesija reikalauja labai stipraus susikaupimo ir kantrybės, o skausmas tikrai čia nepadeda. Todėl kartais gal ir jaučiamės nužmoginti gydytojų. Bet gal tik tokiu būdu jie gali mums padėti?

Tačiau, čia jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad gydytojai turėtų būti šalti, abejingi ir nesidomintys pacientu. Tikriausiai, ir čia reikia išmokti atrasti aukso viduriuką. Reikia susipažinti su pacientu ir gauti kuo daugiau informacijos apie jį, kas galėtų padėti jį gydant. Bet visada reikia sugebėti ir išlaikyti atstumą, nesusidraugauti su pacientu ir drauge su juo "nesusirgti". O tai, tikiu, sunku. Todėl bendraujant gydytojams su pacientais, tiek medikams, tiek sergantiesiems kyla daugybę vidinių konfliktų. O "Dievo namai" pilni vidinių konfliktų, kurie kamuoja pagrindinį knygos herojų.

Rojus Bašas blaškosi tarp to, kuriuo savo mokytoju sekti: Dručiu ar Džo. Svarsto į kuriuos santykius pasinerti: atsidėti santykiams su ilgamete drauge ar naujai sutikta medicinos sesele. Jį nuolat kamuoja klausimai: kaip pasielgti su vienu ar kitu pacientu? Kaip bendrauti su vienu ar kitu Dievo namų gydytoju?. Visi šie klausimai herojų priveda prie svarstymų: kas aš iš tiesų esu? Ir jis blaškosi, eksperimentuoja bei daro klaidas.

Visa ši Rojaus Bašo patirtis su internatūros metais man priminė paauglystę. Juk būtent šiuo amžiaus tarpsniu mes siekiame suprasti, kas esame, bandome maištauti ir parodyti, kad viską galime savarankiškai, daug kur eksperimentuojame ir išbandome save, esame jautrūs, dirglūs ir idealistai. Būtent toks šioje knygoje ir yra Rojus, kuriam šį internatūros periodą išgyventi ir atrasti tai, kas geriausia, padėjo ištikimi draugai ir mylinti mergina.

Taigi, jei kas nori iš arčiau susipažinti su gydytojų gyvenimu, su tuo, kaip žmonės pasirenka savo gyvenimo kelią, tikrai gali pasiimti šią knygą į rankas. Gal net atrasite ir patarimų, ko reikia, kad išsaugotum savo santykiu su antrąja puse?