Knygą skaičiau mokykloje, bet likę tik migloti atsiminimai. Kodėl skaičiau vėl? Nemanau, kad būčiau prie jos grįžusi, jeigu ji nebūtų LR išrinkta šimtmečio knyga ir ji nebūtų atsiradusi mūsų namuose dėl vaikelio...

Knygą skaičiau mokykloje, bet likę tik migloti atsiminimai. Kodėl skaičiau vėl? Nemanau, kad būčiau prie jos grįžusi, jeigu ji nebūtų LR išrinkta šimtmečio knyga ir ji nebūtų atsiradusi mūsų namuose dėl vaikelio abitūros egzaminų. Dvejopi įspūdžiai - labai sunkiai ir ilgai skaitėsi, bet jeigu vertinti kaip memuarus, o ne grožinę literatūrą, tai vertinčiau teigiamai. Komentaruose minima ironija man pasirodė perdėta, bet toks buvo laikmetis.

Begalo sudėtinga knyga. Viskas vaizduojama kiek perdėtai, bet knyga begalo reikšminga. Tai lyg prisiminimų rinkinys, rinkinys to, ko žmonės negali pamiršti per greitai. Romane kiek per daug viskas pateikiama i ironiškos pusės,...

Begalo sudėtinga knyga. Viskas vaizduojama kiek perdėtai, bet knyga begalo reikšminga. Tai lyg prisiminimų rinkinys, rinkinys to, ko žmonės negali pamiršti per greitai. Romane kiek per daug viskas pateikiama i ironiškos pusės, bet tai dadeda truputi žavesio.

Velniškai sunkiai skaitoma, tikras faktų kratinys, nors, reikia pripažinti, man buvo ganėtinai įdomus. Gal kiek persistengta su veikėjais, nes nė vieno iš jų vardų nepavyko prisiminti, bet istoriškai plečianti akiratį...

Velniškai sunkiai skaitoma, tikras faktų kratinys, nors, reikia pripažinti, man buvo ganėtinai įdomus. Gal kiek persistengta su veikėjais, nes nė vieno iš jų vardų nepavyko prisiminti, bet istoriškai plečianti akiratį ironiška memuarų knyga.

Kai skaičiau šią knygą būdama aštuntoje ar septintoje klasėje man ji pasirodė nuobodi, daug nesuprantamų terminų ir panašiai. Tačiau kai ją paėmiau į rankas vėl pamačiau šią knygą visai kitomis spalvomis. Knyga labai...

Kai skaičiau šią knygą būdama aštuntoje ar septintoje klasėje man ji pasirodė nuobodi, daug nesuprantamų terminų ir panašiai. Tačiau kai ją paėmiau į rankas vėl pamačiau šią knygą visai kitomis spalvomis. Knyga labai verta dėmesio, kurio susilaukė. Tokiai knygai reikia pribręsti, todėl nepatariu skaityti jos mokiniams bent iki dvyliktos klasės.

Labiau mėgstu skaityti užsienio literatūrą, tačiau manau, kad būtina susipažinti ir su lieuviška. Pažintis su šia knyga įvyko mokykloje, nes ji buvo įtraukta į privalomųjų sąrašą ir galiu tuo pasidžiaugti. Tai...

Labiau mėgstu skaityti užsienio literatūrą, tačiau manau, kad būtina susipažinti ir su lieuviška. Pažintis su šia knyga įvyko mokykloje, nes ji buvo įtraukta į privalomųjų sąrašą ir galiu tuo pasidžiaugti. Tai autoriaus prisiminimai apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Knyga iš kitų knygų apie lagerius išsiskiria tuo, kad Sruoga viską vaizduoja pasitelkdamas ironiją. Buvo keista skaityti apie tokius žiaurius dalykus kai jie yra nesureikšminami ir pateikiami lyg kasdienis atsitikimas. Tačiau ironija man tik dar labiau sustiprino kraupius aprašymus ir priversdavo susimąstyti, nejaugi taip žmonės gali ir turi teisę elgtis su kitais žmonėmis. Kiekvienam rekomenduočiau perskaityti šią knygą.

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių...

Lietuvių autorių kūrybos visąlaik šalinausi ir stengiausi išvengti, nes ji nuo pradinių klasių man asocijavosi su kaimo banditų, kankinančių gyvūnus nuotykiais arba nuobodžiais šimtamečių senučių, verkšlenančių tamsioje kaimo troboje prie verpimo ratelio pasakojimais. Kad "Dievų miškas" yra gera knyga, girdėjau iš daug ko, bet nesu linkęs klausyti kitų nuomonių, daugumos gyrimas man kaip tik turi atvirkštinį poveikį, todėl ilgokai užtrukau, kol priėjau prie šio kūrinio savais keliais.
Tai autoriaus prisiminimai apie išgyvenimus Štuthofo koncentracijos stovykloje. Apie panašias stovyklas skaičiau jau nemažai, aprašomi dalykai nenauji, bet kūrinys išskirtinis tuo, kad Sruoga viską vaizduoja labai ironiškai, be jokio verkšlevimo dėl sunkaus gyvenimo, patirtų kančių. Dėl to sunku suvokti vaizduojamus įvykius, reikia pastangų nulupti tą ironijos sluoksnį ir pajusti aprašomų dalykų kraupumą, vis pamiršti, apie ką ši knyga iš tikrųjų, puikus juodas humoras dažnai verčia prunkščioti, kaip, pvz: "Žinoma, kad pakars - kas čia tokio? Ar maža žmonių buvo jau pakarta - ir kas jiems blogo atsitiko?" arba "Taip ir buvo visą Kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakaruoklėliai kabalduoja." Labai patiko.

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų...

"Dievų miškas! - taip ši vietelė žmonėse iš senų senovės vadinosi. Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Ne germaniškos kilmės. Ne Volanas, ne Toras. Gyvenę tenai lietuviškųjų dievų palikuonys."

Gdansko apylinkėse esantis Dievų miškas, kur kadaise čia jūros dugno būta, staiga atgijo, suirzo, suknibždėjo. Tačiau į jį Dievai negrįžo, o apsigyveno tik piliečiai panašūs į velnius. Taip miške buvo įsteigtas Štuthofo koncentracijos lageris, į kurį ir buvo atgabentas pagrindinis knygos veikėjas - vienas iš lietuvių inteligentų. Knygoje B. Sruogos atsiminimai apie lagerio baisumus. Rašytojas neįtikėtinai smulkiai atpasakoja "aukšto rango" vokiečių išvaizdą ir charakterį, apsako žiauriausių kasdienių įvykių srautą. Erdvė, kurią B. Sruoga stengiasi perteikti skaitytojui, bauginanti. Absurdiškiausios bausmės nekaltiems lagerio gyventojams, antisanitarinės sąlygos, kuriomis priversti gyventi nuskriaustieji, aukos, kurių nenorėtumėme išvysti.

SS vyrams su žmonėmis elgtis žiauriai buvo įprasta. Tuo laikmečiu vyraujanti lagerio tvarka taip pat kelianti šiurpą - norint išgyventi, bene svarbiausia - skriausti atvykusius naujokus, nes tokiu būdu, bent trumpam, buvo įmanoma pelnyti vokiečių palankumą. Sergantys žmonės paliekami likimo valiai, todėl daugybė visai nekaltų asmenų lavonai išsirikiuoja šalia gyvenamųjų patalpų. Vietos, maisto, o galų gale ir priemonių, kaip atsikratyti žmonėmis, trūkumas sukelia nepatogumų ne tik lagerio gyventojams, bet ir jų prižiūrėtojams.

B. Sruoga aprašo savo kančias ir net geba su humoro priemaišomis pažvelgti į beviltiškiausias situacijas.

-Pasiekė Žukovo bažnytkaimį-

<...>

"Gulėdami ant šiaudų, pro langą įžiūrimė: važiuoja! Važiuoja Raudonosios armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų!

Po dešimties minučių jie jau buvo mūsų kieme..."

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva...

Kitoks šiuo atžvilgiu nebent skyrius "Klipatų klipatos". Rašytoją sukrečia
šmėkliškos mirtininkų kolonos vaizdas."Kokį moralinį ,kokį istorinį pa -
teisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi
siunčia į koncentracijos lagerius ? Jokios politinės, jokios religinės ,jokios
pasaulėžiūrinės idėjos jų niekuomet nepateisins" -rašo jis.
B.Sruogai -rašytojui humanistui buvo svarbu atskleisti fašizmo esmę.Kū-
rinio potekstėje svarstomas klausimas: kaip fašizmas XX a.vid. galėjo pa-
versti žmogų žvėrimi.

Šią knygą planavau perskaityti jau gerus tris metus. Tačiau visada atsirasdavo kitų knygų,kitos veiklos. O gal tiesiog bijojau, kad dar nesuprasiu gilios potekstės ir pasišlykštėsiu epitetais, kuriais baugino suaugusieji...

Šią knygą planavau perskaityti jau gerus tris metus. Tačiau visada atsirasdavo kitų knygų,kitos veiklos. O gal tiesiog bijojau, kad dar nesuprasiu gilios potekstės ir pasišlykštėsiu epitetais, kuriais baugino suaugusieji kalbėdami apie šią knygą.

Spalio mėnesį "Dievų miškas" į mano rankas pakliuvo per atsitiktinumą, tai buvo pirmoji knygą, kurią įsikėliau į savo elektroninių knygų skaityklę. Aišku, buvo ir potekstė to kėlimosi - privalomas kūrinys 12 klasėje. Reiks nagrinėti, reikia žinoti ne tik, kad apie mišką rašė.

Knyga savotiškai sukrėtė, bet paliko neišdildomą įspūdį. Lietuvių literatūra vis giliau įsirėžia į mano atmintį. Škėmos "Balta drobulė" atrodė wow kūrinys. O po to perskaitytas "Dievų miškas".. Tiesiog likau be žodžių.

Kaip taip per ironijos prizmę galima žiūrėti į tokius nehumaniškus dalykus. Bandžiau įsivaizduoti bent dalį to, ką teko patirti autoriui. Tačiau nepavyko.

Žinau tik tiek, kad šią knygą dar tikrai paimsiu ne kartą į rankas.

Citatos:

"Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius."

"Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje."

"Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus žmogėdra darosi."

Vertinu 10/10.

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus...

Balio Sruogos "Dievų miškas" - neabejotinai žinomiausias ir labiausiai vertinamas šio autoriaus kūrinys. Knyga ypač reikšminga, nes tai - ne šiaip išgalvota istorija, tai - pagal tikrus žmogaus atsiminimus ir išgyvenimus parašytas romanas. Prieš atsiversdama knygą, prisipažinsiu, tikėjausi ko kito. Galbūt įtempto siužeto? Galbūt tragizmo? Nieko panašaus neaptikau, bet nepaisant to, romanu toli gražu nenusivyliau. Priešingai, susižavėjau nuostabiu autoriaus sugebėjimu pažvelgti į tragiškas gyvenimo situacijas, švelniai tariant, kitaip. Tiesa, pradžioje tai mane kiek sutrikdė. Manau suvokiantiems, kokia nežmoniškai žiauri vieta buvo koncentracijos lageris, kyla klausimas - kaip apskritai įmanoma apie tai rašyti su tokia ironija ir kodėl autorius tai darė? Tenka pripažinti, kad tokioje, mums net nesuvokiamai žiaurioje aplinkoje išlikti buvo galima tik žiūrint į tai pro ironijos ir grotesko akinius, o nedūsaujant ir nesiskundžiant, ko autorius ir nedaro. Tai buvo vienintelis būdas išgyventi ir išlikti žmogumi.

Mane taip pat sudomino romane svarstomi įvairūs egzistenciniai klausimai, kaip pavyzdžiui: Ko vertas žmogaus gyvenimas? Ką reiškia mirtis? Kasdien lageryje miršta tūkstančiai. Mirtis praranda pagarbą, savo šventą prasmę, niekas jos nebebijo: "Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. <...> Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa - vis tiek pat."

Skaitant šią knygą esi priverstas susimatyti. Kodėl? Kodėl taip vyksta? Kodėl toks žiaurus tas lagerio gyvenimas? Esminė problema yra sąžinės nebuvimas. Ten išgyventi galima tik lipant per kitų galvas, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme: "Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, - turi daugiau, negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse - niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nukrypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, - koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.''

Ir nors visą knygą skaičiau su ypatingu susidomėjimu, pabaiga vis dėlto sudomino labiausiai. Galbūt todėl, kad buvo tikrai netikėta. Perskaičius paskutinį sakinį per kūną nubėgo šiurpuliukai, o mintys apie gyvenimą, mirtį ir laisvę naktį dar ilgai neleido užmigti.

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai...

Taip, knyga pagal mokyklos programą, tačiau man ji patiko. Tik kai kuriose vietose, mano nuomone, truputį per daug ironijos ir grotesko, apsunkino vaizduotę. Kažin, kaip dar tas lageris išvis veikė... Skaitant pavyko gana gerai įsijausti, o kai atrodo, pradedi suprasti ir įsivaizduoti, ką iš tikrųjų Baliui Sruogai teko patirti, jis ima ir su ironija atitraukia tave nuo baisių minčių. Užkabina, bet neleidžia apsunkinti sau gyvenimo nereikalingais rūpesčiais. Labai patiko.

Jei palyginčiau su E. M. Remarko "Vakarų fronte nieko naujo", neabejotinai pasirinkčiau "Dievų mišką". Nežinau kodėl, bet man autorius rašė priimtiniau ir artimiau. Gal dėl to, kad visi išgyvenimai ir galimybės išgyventi lageryje atrodo daug žiauresni, arba bent jau tokius perteikė Sruoga. Na, o kas labiau nepažįstama ir neregėta, labiau ir traukia smalsuolio akį :)

Dievų mišką privaloma perskaityti mokykloje, ko aš anuomet nepadariau ir dabar supratau, kad visai be reikalo. Visada maniau, kad lietuviai autoriai įdomiai rašyti nemoka arba nenori, pasirodo klydau. Knyga apie žiaurius dalykus,...

Dievų mišką privaloma perskaityti mokykloje, ko aš anuomet nepadariau ir dabar supratau, kad visai be reikalo. Visada maniau, kad lietuviai autoriai įdomiai rašyti nemoka arba nenori, pasirodo klydau. Knyga apie žiaurius dalykus, bet momentais juoką sukelią. Pradžioje kiek nervino, kad nebuvo vientisos siužetinės linijos, vis šokinėjo prie įvairių įvykių, bet galiausiai "susipažinus" su visom dušelėm ir atsiradus nuoseklumui tapo įdomu. Kadangi čia knygą apie tikrus įvykius kur dalyvis pats autorius tai didelės įtampos nėra, logiška, kad viskas gerai baigsis, kitaip ir knygos nebūtų. Buvo smalsu kuom viskas baigsis, o baigėsi sakyčiau nevykusiai. Norėjosi žinoti ir kaip viskas baigėsi kitiem, kad ir abstrakčiai, o ne "atėjo rusai - fin".

Po knygos bandžiau žiūreti lietuvišką ekranizaciją: nū ir šūdas.... Geriau negadinti vaizduotėje susikurto knygos vaizdo.

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų,...

Tokios knygos dar seniai nepamiršiu, tos ironijos, tų mirties vaizdinių, klipatų, bado...

Sunku buvo skaityti šią knygą pavalgius, juk ten buvo nepriteklius, o aš ką tik buvau suvalgius jautienos troškinį. Pagailo man jų, tik ką jau bepadarysi, kas buvo-nebepakeisi... Tik gaila, kad kentėt turėjo tie, kurie to nebuvo nusipelnę.

Ta ironija labai kreipdavo Stutthofo vaizdą ir nesuprata tik vieno-kam Sruoga taip viską vaizdavo?!?! Gal jam pačiam buvo lengviau apie tuos metus kalbėt su šypsniu?

T prakeikta lagerio prievarta taip gąsdino, jog naktį gražių sapnų sapnuot neidavo. Teko pagalvoti, ar jiem, lagerio "svečiam" buvo taip smagu ten gulėt. Suvokiau, kad tai baisiausia, ką žmonės galėjo sukurti.

Jei galvojate, ar skaityti šią knygą, ar ne, atsakau-būtinai skaitykite ją, nes tik taip suvoksite baisiausius žmonių nusikaltimus atlikinėtus nekaltiem žmonėm

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet...

Atidarau naująjį knygų sezoną pradėdama pavyzdingai - pirmąja 2013m. iššūkio knyga. Žiūriu, daug kas jau spėjo pirmąją šiais metais knygą perskaityti, o kiti net po kelias. Aš tuo tarpu paradoksalu, bet rašytojo-simbolisto romaną baigiau taip pat simboliškai - sausio 13tąją.

Užvertus paskutinį puslapį, kilo daug minčių. Pagavau save klausiant - o ką aš buvau girdėjusi apie lagerį prieš skaitant? Iš istorijos vadovėlių žinojau, kad rusai ir vokiečiai kurdavo lagerius visiems, nepritariantiems jų valdžiai, bent kiek nusikaltusiems, arba, jei reikdavo, tremdavo ir už išgalvotus nusikaltimus. Vokiečiai siųsdavo lagerin dar ir žydus... už tai, kad jie žydai. Filmai ir tie patys vadovėliai leido man suprasti, kad žmonės juose buvo žudomi. Iš močiutės patirties, žinojau, kad lageriuose dirbdavo sunkius darbus - medžių kirtimas, rąstų nešiojimas, ir gerai būdavo jei per dieną duonos riekę gaudavo. Regis viskas, tuo mano žinios ir pasibaigdavo.

Perskaičiusi "Dievų mišką", pasijutau tarsi pažinusi pusę pasaulio. Dievinu, kai grožinės literatūros knygos būna informatyvios - šis romanas būtent toks. Paskaičiusi keletą komentarų internete pastebėjau, kad nusivylusieji knyga sako, kad yra daug labiau emociškai veikiančių romanų apie gyvenimą lageryje, kad čia tik detaliai aprašomas kiekvienas lagerio vadovas. Taip, tai tiesa, jausmo čia beveik nerasime, pats B. Sruoga ne kartą knygoje mini, kad tai, ką žmonės lageryje išgyveno yra jų reikalas, tai jiem ir palikime. Mes tik skaitome visus aprašomus įvykius, kasdieninę lagerio rutiną ir iš to susidarome įspūdį, tačiau pačio įspūdžio mes nejaučiame. Šis romanas parašytas iš kitos, mano minėtos informatyviosios pusės. Atrodo, papasakota viskas, kas tik gali būti papasakota apie lagerį. Memuarų pradžia ir pabaiga siužetiška - autorius pasakoja sklandžiai pagal įvykių seką, tačiau didžioji dalis knygos - tai trumpi skyreliai apžvelgiantys gyvenimą lageryje iš kokios nors pusės - aprašoma lagerio valdžia (kiekvienas valdžios atstovas atskirai), moterys lageryje, tautų santykiai, kalinių rūšys, maistas, ligoninė, darbas; numirėlių, meilės reikalai ir dar daugiau temų. Suprantu, kad gal kitus tai nuvilia, bet mane informacijos gausa kartais net labiau sudomina nei jausmingumas.

Pirmą kartą turbūt iš Remarko išgirdau, kad norint išgyventi kare, tenka naudotis ironija, kitaip pražūsi... iš nevilties, beprasmybės. Lageryje tas pats. B.Sruoga visoje knygoje ironizuoja ir net apie itin žiaurius dalykus rašo pašiepiančiai, kas kartais jautresniam skaitytojui gali pasirodyti gal net kiek makabriška. Bet štai pavyzdžiui iš tokios vietos "Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui dievui už tai, kad jis nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų. Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų" mane kaip reikiant pralinksmino. Štai tokių ironijos pavyzdžių kaip šis romanas kupinas. Visgi man patiko pats Sruogos rašymo stilius, į kurį įeina ne tik ironija. Ypač tokios vietos: "Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal". Kai perskaitai mintyse tą kartojamą vardą kiekviename sakinyje su tokia gera intonacija, tai negali nenusišiepti (kad ir tose pačiose mintyse) iš puikiai sustiprinto irzlumo įspūdžio. Tad Balį Sruogą pasižymėjau prie patikikusių rašytojų, teks juo labiau pasidomėti.

Tiesa, romano pabaiga kiek suglumino. Kaip romanas jis užbaigtas labai neblogai, paskutinieji sakiniai verčia susimąstyti, ne diskutuoti kas ir kaip, o tiesiog kažkokią melancholišką skaitymo užbaigimo nuotaiką sukuria, už ką rašau pliusą. Tačiau mano smalsuams liko nepatenkintas ir net kiek įžeistas. Tik užverčiau knygą ir puoliau internete ieškot, kaip viskas iš tikrųjų pasibaigė - visgi čia memuarai, kur rašytojas atsidūrė po lagerio nerašoma, o žinoti norisi. Tačiau pasiknaisiojus biografijoj nusiraminau ir toliau į memuarus žiūrėjau kaip į grožinės literatūros knygą.

Ši knyga nėra iš tų, kurios mane taip paveiktų, kad galėčiau laisva valia skirti prie mėgstamiausiųjų ir sakyti "čia mano knyga". Bet vis dėlto yra knygų, kurioms nereikia tos frazės, nereikia to gan retai pasitaikančio stipraus sąryšio su skaitytoju - jos jau pačios būna tokios geros, kad automatiškai priskiriamos prie geriausių skaitytų.