Michael Ondaatje knygoje 'Divisadero' pasakojama apie trijų našlaičių gyvenimą: motinos netekusios Klerės, pamestinuko Kupo ir Anos, kurios mama mirė ją gimdydama. Anos tėvas Kupą ir Klerę ėmėsi auginti po Anos motinos...

Michael Ondaatje knygoje 'Divisadero' pasakojama apie trijų našlaičių gyvenimą: motinos netekusios Klerės, pamestinuko Kupo ir Anos, kurios mama mirė ją gimdydama. Anos tėvas Kupą ir Klerę ėmėsi auginti po Anos motinos mirties. Jie visi augo kaip broliai ir seserys, neišskiriant fakto, kad du iš jų nebuvo tikrieji tos šeimos vaikai. Visi jie gyveno tarsi viena didelė graži šeima, kol ramios jų meilės nesugriovė Kupo ir Anos meilė. Vieną naktį tėvas užklupo juodu sodo namelyje ir, pagautas įniršio, sumušė Kupą iki sąmonės netekimo. Tuo tarpu, dukra, mėgindama ginti savo mylimąjį, sužeidė tėvą stiklo šuke į petį. Nuo to laiko jų visų keliai išsiskyrė. Kupas tapo profesionaliu pokerio lošėju, Ana automobiliu pabėgo iš namų ir iš šalies, tik vienintelė Klerė liko gyventi su tėvu. Po daugelio metų Klerė keistomis aplinkybėmis vėl sutiko Kupą kaip tik tuo metu, kai jis dėl pokerio yra stipriai sumušamas ir praranda atmintį.

Antroji knygos dalis rutuliojasi apie kitą šeimą, visai kitus žmones ir jų gyvenimus: apie rašytoją Liusjeną Segurą ir jo motina Odilę Segurą bei jauną atvykėlių šeimą - Romaną ir Mariją Sniegę, kurie apsigyveno Segurų kaiminystėje ir vėliau tapo neatsiejama Liusjeno gyvenimo dalimi. Marija Sniegė su Liusjenu susitiko, kai jiems buvo 16-17 metų, bet, tuo metu, Marija Sniegė jau buvo ištekėjusi už gerokai vyresnio Romano. Atvykusi į Marsojano apylinkes ji nemokėjo nei skaityti, nei rašyti ir Odilė ėmėsi ją mokyti rašto. Neilgai trukus Liusjeną ištiko nelaimė: užpuldamas šuo išdaužė langą ir stiklo šukės sužalojo jam akį, dėl kurios pablogėjo regėjimas ir metus laiko Liusjenas negalėjo skaityti. Tai apkartino jo gyvenimą: įnešė daug pykčio ir pagiežos. Tačiau, nepaisydama Liusjeno blogos nuotaikos ir priešiško nusiteikimo, Marija Sniegė ėmėsi pati skaityti jam knygas ir kartu mokytis, ir taip, ilgainiui, jie tapo artimais draugais. Po kurio laiko į jų gyvenimus pasibeldė permainos: Romanas už pasikėsinimą į žmogaus gyvybę per muštynes buvo pasodintas į kalejimą, o Liusjenas vedė savo išrinktąją. Marijos Sniegės gyvenimas tapo liūdnas, niūrus ir be galo sunkus dėl ąlinančio darbo ūkyje. Vien tik bendravimas su Liusjenu jai praskaidrindavo slogią nuotaiką. Praėjus daugeliui metų jie jau buvo išgyvenę karą, Liusjeno sunkią ligą, dėl kurios jis vos nežuvo, užauginę vaikus (Liusjenas)..

Knygos gale, ganėtinai netikėtai, šios dvi istorijos vėl susitinka, trapia gija sujungdamos ir įprasmindamos pagrindinių veikėjų gyvenimus: ''Jis niekada nesužinos, kas atsitiko jo vaikams. Nesužinos, ar juos išauklėjo, ar suluošino. Viena duktė automobiliu šaldytuvu keliauja Kalifornijos slėniu, beveik neatgaudama žado - <...> Na, o Kupas? O Klerė? Ar tie vaikai, dabar gyvenantys skirtinguose miestuose, taps savo gyvenimo šeimininkais?''.

''<...> tai kaip upė ir kelias, kaip du gyvenimai, dvi istorijos, viena - pasekta nuo pabaigos, kita - nuo pradžios.''

Knyga man patiko, buvo labai lengvai skaitoma, įdomi savo netikėtu šuoliu nuo vienos istorijos prie kitos. Paslaptis, slypinti viso trečiojo skyriaus metu, išliko iki paskutinių eilučių. Skiriu 8/10 balų.

P.S. Keistomis aplinkybėmis knygoje trūksta 20 psl. iš antrojo skyriaus (jie neišplėsti), tad yra juntamas gana didelis šuolis tekste ir esminiuose įvykiuose, pereinant nuo pirmosios istorijos prie antrosios :)

Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno...

Dramatiškas, gyvenimiškas, skaudžias patirtis atskleidžiantis kūrinys.

Žinot tokį magišką daiktą iš Hario Poterio knygų - minčių koštuvą? Tai va, skaitydama šią knygą jaučiausi lyg naudočiausi juo. Įdedi vieno žmogaus prisiminimą į koštuvą ir išgyveni vieną, trumpą jo gyvenimo epizodą. Tada ateina eilė kito veikėjo prisiminimui ir t.t. Žinoma, veikėjai susiję vienas su kitu, vieni ypač artimai, kiti labai minimaliai, įvykiai taipogi artimi vienas kitam, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys.

Šiek tiek slėgė knygoje tvyrantis liūdesys. Kai už lango tokios pliurzos, lietūs ir dargana, sunkūs veikėjų išgyvenimai tarsi dar labiau slegia.

Rašymo stilius nepasirodė man labai ypatingas, vietomis buvo kiek nuobodoka skaityti. Tik tas istorijų išsišakojimas buvo tikrai vertas dėmesio ir patiko.

Epizodams nutrūkstant prie jų nebesugrįžtama, todėl man nepatiko pabaiga. Tikėjausi, kad kulminacijoje išaiškės nors kiek daugiau, kad galbūt bus sudėlioti visi taškai. Nelabai mėgstu aiškiai neužbaigtų kūrinių.

Apskritai, tikėjausi kažko daugiau iš M. Ondaatje, nemanau, kad "Divisadero" ilgai išliks mano prisiminimuose. 8/10.