Šią knygą bandžiau skaityti paauglystėje, tačiau tada jos visiškai nesupratau. Todėl praėjus keliolikai metų nusprendžiau vėl paimti į rankas. Iki pradedant skaityti "Doriano Grėjaus portretą" sakiau, kad neturiu...

Šią knygą bandžiau skaityti paauglystėje, tačiau tada jos visiškai nesupratau. Todėl praėjus keliolikai metų nusprendžiau vėl paimti į rankas. Iki pradedant skaityti "Doriano Grėjaus portretą" sakiau, kad neturiu mėgiamiausios knygos, nes neįdomių knygų neskaitau. Dabar jau turiu, nepaisant to, kad anksčiau skaitytos knygos netapo blogesnės. Praktiškai kiekviename skyriuje rasdavau tokių genialių minčių, kad kaskart pagalvodavau: "oho, aš taip nesugalvočiau". Tai labai gili genialaus rašytojo geniali knyga.

Retai kada mane sudomina grožinė literatūra, bet "Doriano Grėjaus portretas" yra miela išimtis. Šią knygą pirmąkart perskaičiau anglų kalba devintoje klasėje ir iškart ją įsimylėjau. Su šiuo kūriniu vėl susidūriau...

Retai kada mane sudomina grožinė literatūra, bet "Doriano Grėjaus portretas" yra miela išimtis. Šią knygą pirmąkart perskaičiau anglų kalba devintoje klasėje ir iškart ją įsimylėjau. Su šiuo kūriniu vėl susidūriau universitete, mielai perskaičiau antrąsyk, bet jau lietuvių kalba. Tada vėl pamilau šį kūrinį iš naujo. Įsigijau lietuvišką ir anglišką kopijas. Po to įsigijau ir perskaičiau neredaguotą Doriano Grėjaus versiją, kuri pašiurpino tuometinį redaktorių taip, kad be autoriaus sutikimo knygą cenzūravo ir apie tai pats Oskaras Vaildas sužinojo tik po kūrinio išleidimo. Ir dabar originalas šio kūrinio yra gana prieštaringai vertinamas: tik neseniai pasirodė angliškoji originalo versija, o į lietuvių kalbą ji dar nėra išleista, vargu, ar bus.

Tai istorija apie meną, jo svarbą, troškimus ir pavojus, išsipildžius šiems troškimams. Žmogaus pakilimą ir nuosmukį. Kiek gi žmogaus sąžinė gali leisti sau nusikalsti, jeigu akivaizdu, kad niekas nė nesuos? Galėčiau jums jau dabar pasakyti, bet jau geriau patys pasiskaitykite ir sužinokite.

Tikrai nesiūlau žiūrėti filmo. Jis visiškai neatspindi šios istorijos grožio, gilumo ir spalvingumo.

Yra labai mažai filmų, kurie prilygsta knygoms. Galiu sugalvoti vieną – du ir tarp jų tikrai tikrai nėra „Doriano Grėjaus portreto“, todėl šiek tiek gaila tų, kuriems pirma pakliuvo filmas, o ne knyga. Ekrane pamatytas...

Yra labai mažai filmų, kurie prilygsta knygoms. Galiu sugalvoti vieną – du ir tarp jų tikrai tikrai nėra „Doriano Grėjaus portreto“, todėl šiek tiek gaila tų, kuriems pirma pakliuvo filmas, o ne knyga. Ekrane pamatytas siužetas ir veikėjai neišvengiamai uždeda kino interpretacijos versiją bei personažų veidus ir ant vėliau skaitomos knygos taip ją negrįžtamai iškraipydami.

Ši knyga tai visų pirma ne siužetas, o gyvenimo filosofija. Parašyta devyniolikto amžiaus pabaigoje yra visiškai aktuali ir šiai dienai, nes mes vis taip pat svarstome, kas tai yra nuodėmė, grožis, kaltė ir nekaltumas, patirtis ir jos kaina. Tai yra Vaildo filosofija, kuri buvo per daug atvira, per daug drastiška, per daug aštri ir ciniška jo gyvenimo laikmečiui – tuometinėje Anglijoje vienintelis autoriaus romanas galėjo pasirodyti tik smarkiai iškarpytas redaktoriaus, o pilna versija po ilgų debatų išėjo su ilgu paaiškinamuoju žodžiu, kaip dera priimti tas užuominas apie homosksualumą, nederamą literatūrą, hedonistinį gyvenimo būdą. Pasirodo, 1890-aisiais taip pat gyveno supermamos (tėčiai), kurie bijojo, jog ši „nedora“ knyga sugadins jų jaunas atžalas. Šiandien tos užuominos mums beveik nebepastebimos: įpratome kalbėti atviriau apie seksualumą, užmiršom kai kuriuos kontekstus, ant hedonizmo šaknų išaugo vartotojiška visuomenė. Taigi dalis aštrumo dingo, tačiau kiti klausimai tapo netgi dar aktualesni. Anoreksijos, bulimijos ir vardinių ženklų amžiuje tikrai lengva užsimiršti, kas tai yra žmogaus grožis ir paversti save spinduliuojančios išorės Dorianu. Lengva susižavėti spindinčia žvaigžde, tapti ištikimu aklu garbintoju. Galima net užsižaisti savo įtaka ir galia pastumiant silpnesnius mums reikiama linkme vien dėl įgeidžio. Bet ar rezultatas bus toks, kokio tikėjomės? Ar amžinas išorinis grožis suteikė laimę Dorianui Grėjui?
Skaitant šitą knygą nereikia koncentruotis į veikėjų veiksmus bei siužeto vingius. Tikroji istorija slypi po jais ir dialoge su savimi, jei tik nuspręsit paklausti „o koks esu aš“.

Pirmiausia, apie šį kūrinį sužinojau per anglų kalbos pamokas. Kadangi mes skaitėme šio kūrinio sutumpintą versiją anglų kalba, nepamenu ar šis kūrinys mane sužavėjo, tačiau dabar mano nuomonė yra tokia: šis kūrinys,...

Pirmiausia, apie šį kūrinį sužinojau per anglų kalbos pamokas. Kadangi mes skaitėme šio kūrinio sutumpintą versiją anglų kalba, nepamenu ar šis kūrinys mane sužavėjo, tačiau dabar mano nuomonė yra tokia: šis kūrinys, kaip ir daugelis klasikos kūrinių skaitėsi man ganėtinai sunkiai, tačiau turinys buvo tikrai įdomus, originalus, keliantis daug klausimų, bei atsakantis į daug klausimų. Buvo akcentuojama jaunystė ir tuštybė, ką gali padaryti tuščias, beprasmis gyvenimas. Veikėjai - charakteringi, ryškūs, pavyzdžiui, Dorianas Grėjus buvo vaikinas, pasimetęs savo pačio gyvenime, neturintis labai tvirtos savo nuomonės ir stumdomas lordo Henrio, kuris buvo ciniškas, jo požiūris buvo kitoks. Taip pat dailininkas, kuris buvo Doriano Grėjaus draugas, buvo garbinantis grožį, rodantis vaikinui koks jis yra tobulas, kokia jo jaunystė yra graži. Šią knygą rekomenduočiau tikriems klasikos mėgėjams, taip pat mistinių istorijų mėgėjams.

Padariau didelę klaidą, kad knygą perskaičiau jau po to kai buvau peržiūrėjusi filmą (nors knyga ir buvo geresnė už jį). Skaičiau išties su malonumu, bet manau, kad įspūdis būtų buvęs dar stipresnis, jei nebūčiau...

Padariau didelę klaidą, kad knygą perskaičiau jau po to kai buvau peržiūrėjusi filmą (nors knyga ir buvo geresnė už jį). Skaičiau išties su malonumu, bet manau, kad įspūdis būtų buvęs dar stipresnis, jei nebūčiau žinosi kuom viskas baigsis. Rašymo stilius iš ties puikus, o ir pamastyti yra apie ką...

Knyga išties įtraukinati. Šiame romane nagrinėjamos netgi kelios temos: amžinos jaunystės troškimas, žmogaus vieta visuomenėje, menas ir gyvenimas. Knygos tikslas yra parodyti išorinio grožio tuštumą, per didelį jo...

Knyga išties įtraukinati. Šiame romane nagrinėjamos netgi kelios temos: amžinos jaunystės troškimas, žmogaus vieta visuomenėje, menas ir gyvenimas. Knygos tikslas yra parodyti išorinio grožio tuštumą, per didelį jo išauktinimą. Šis kūrinys atskleidžia jautrumo, nuoširdumo ir tikrumo svarbą tiek romane, tiek realiame gyvenime.

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė...

Manau, kad daugelis yra šią knygą skaitę arba tikrai matę pagal knygą pastatytą filmą. Aš pirmiausia pamačiau filmą ir tai buvo prieš kokius tris metus. Filmas man, iš ties, labai patiko, jo vaizdiniai taip ir neišsitrynė iš mano atminties, todėl sužinojusi, kad yra knyga labai troškau ją perskaityti. Ir šių metų iššūkis man padėjo tai įgyvendinti.

Knyga yra apie nuostabaus grožio vaikiną, Dorianą Grėjų, kuris buvo tyras ir nepažįstantis pasaulio ydų. Taip buvo iki tol kol jis nesutiko Henrio. Šis vaikiną apžavėjo ir pavertė jį lyg savo mokinių. Jis Dorianui piršo savo idėjas ir mintis, taip paversdamas ji žmogumi trokštančio patirti visus įmanomus pasaulio jausmus, bet tuo pačiu ir nesenti, visada išlikti jaunam. Jis to pasiekia. Kažkokiu mistiniu būdų jo siela atsiduria jo žavingame portrete, kuris sensta, o pats Dorianas išlieka toks pat jaunas. Istorija šiek tiek keistoka ir galima būtų pradėti raukytis, nes juk sielos perkelti į daiktą neįmanoma! Bet tai visiškai nesvarbu. Būtent tai ir yra knygos esmė, ji parodo, koks žmogus gali būti, kaip jis gali nužmogėti ir ką gali paaukoti dėl tokio dalyko kaip grožis. Turbūt nesuklysiu manydama, kad būtent taip yra ir dabar, nors knyga atspindi XIX a. įvykius, bet jie aktualus ir šiandien. Taip manau, nes daugelis nori būti gražiais, jaunais, žavinčiais, nes mano, kad tik tai gali suteikti laimės, populiarumo. Daugeliui iš mūsų trūksta paprasčiausio saikingumo. Niekas nedraudžia būti gražiam ar norėti tokiam išlikti, bet, kai dėl to yra prarandamas žmogiškumas ir bet koks sveikas protas, tada tikrai jau nebėra gerai. Pati knyga yra žavinti savo įdomia, paslaptinga istorija, žodingumu, rašymo stiliumi. Tikrai giriu O.Wilde už tai, kad ne pilną savaitę gyvenau kitokiame pasaulyje. Nors knyga ir kalba apie žmogaus blogąsias puses, pilnas ydų, kurias turbūt turime kiekvienas, tik slepiame giliai savyje, man knyga patiko. Ji įtraukė, sužavėjo, pamokė ir dar karta įrodė, kad klasika yra klasika. O klasiką aš dievinu!

Puslapių skaičius: 336.
Leidykla: Alma littera, 2006 m.
Iš kur gavau? Iš mokyklos bibliotekos.
Mano įvertinimas: 5/5.

Istorija prasideda pokalbiu. Dailininkas Bezilis lordą Votoną supažindina su Dorianu Grėjumi. Noras, kad sentų tik paveikslas, o ne pats išsipildo. Pati neįdomiausia knyga. Skaitydama net nesupratau apie ką, teko internete...

Istorija prasideda pokalbiu. Dailininkas Bezilis lordą Votoną supažindina su Dorianu Grėjumi. Noras, kad sentų tik paveikslas, o ne pats išsipildo. Pati neįdomiausia knyga. Skaitydama net nesupratau apie ką, teko internete ieškoti knygos aprašymo.

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog...

Paėmusi knygą į rankas apie ją žinojau tik tiek, kad pagal ją yra pastatytas filmas ir tikėtina, jog veiksmas bus susijęs su portretu. Nebuvau nieko skaičiusi, niekas nerekomendavo, tačiau viduje turėjau daug vilčių, jog tai bus knyga, verta dėmesio. Deja teko nusivilti. Iš pradžių knyga pasirodė labai nuspėjama, tai net pradėdavo erzinti, po kiek laiko nuolatiniai veikėjų filosofiniai pokalbiai ėmė kelti nuobodulį, dažnai pamesdavau mintį. Tačiau paskutinis trečdalis knygos buvo įdomus, palyginti su likusia dalimi. Tikriausiai taip buvo todėl, kad atsirado veiksmo, kurio anksčiau nebuvo, pagrindinio veikėjo poelgiai pasidarė nenuspėjami, o ir pokalbiai įdomesni. Galbūt taip buvo dėl to, kad žinojau Doriano paslaptį, o galbūt tiesiog dienos, kuomet skaičiau pabaigą buvo kažkuo kitokios, nei tos, kuriomis skaičiau pradžią.

Vis dėlto man iškilo gana nemažai klausimų, man pasirodė, jog knyga šiek tiek neišbaigta, nes buvo aprašomi įvykiai, tačiau jie nebuvo išbaigiami, tiesiog pasilikdavo dideli klaustukai.

Mano nuomonė apie šią knygą gana įvairiapusė- man ji pasirodė nuspėjama, bei tarpais nuobodi ir neišbaigta, tačiau taip pat radau neblogų citatų, kilo įdomių diskutuotinų minčių bei klausimų. Tad džiaugiuosi, kad baigiau skaityti ir nenumečiau jos, kai pasidarė nuobodu.

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg...

Knyga paliko gerą įspūdį. Labai patiko autoriaus originalumas ir rašimo stilius. Knyga privertė susimąstyti ir pagalvot apie daugėlį dalykų iš kitos pusės. Patiko, tai, kad veikėjai nebuvo gražios asmenybės, jie visi lyg ir buvo susitepę. Sužavėjo mintis su paveikslu, labai gerai sugalvotą jį panaudotį, lyg sąžinės atspindį. Pabaiga nebuvo lengvai nuspėjama ir visą laiką beskaitant knygą buvo labai smalsu sužinoti, kaip viskas pasibaigs. 8/10, nors knyga gan įtraukianti, vėliau pasidarė nuobodoką skaityti apie visus Doeriano nuopolius, knygos nuotaika buvo slogi.