Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų...

Šiai knygai iki galo suprasti ir tinkamai įvertinti man trūksta istorinių žinių apie to laikmečio situaciją Airijoje, tačiau vistiek labai patiko. Leidinys sudarytas iš neilgų atskirų apsakymų apie Dublino žmones, jų mąstyseną ir gyvenimą. Nors pateikiama realybė gerokai niūri ir liūdna, bet parašyta taip stipriai, kad dar ilgai gerklėje išlieka jos skonis. Personažai kažkiek priminė Lietuvą - visi nelaimingi, pilki, besiguodžiantys alkoholiu ir nusiraminantys smurtu, tempiantys nelaimingos kasdienybės naštą ir nedrįstantys kažko keisti. Labai nustebino, kad daugelis apsakymų prasideda neutraliai, galbūt net džiugiai ir staiga, paskutinėje pastraipoje išaiškėja ant žemės nuleidžianti tiesa. Todėl buvo labai įdomu skaityti, nors ir nelinksma.

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą...

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.