"Duonos valgytojai" - toli gražu ne pirma mano skaityta R. Granausko knyga. Jau spėjau pamilti šį autorių ir, vos atsivertusi kūrinį, perbėgusi akimis per pirmąsias eilutes, vėl pajaučiau tą pačią dvasią, jaučiamą...

"Duonos valgytojai" - toli gražu ne pirma mano skaityta R. Granausko knyga. Jau spėjau pamilti šį autorių ir, vos atsivertusi kūrinį, perbėgusi akimis per pirmąsias eilutes, vėl pajaučiau tą pačią dvasią, jaučiamą visoje (na, bent jau didžiojoje dalyje) rašytojo kūryboje.

Šiame rinkyje išspausdinta apysaka "Jaučio aukojimas" ir pluoštelis apsakymų. Apysaką buva skaičiusi jau anksčiau, todėl šįkart praleidau, tačiau galiu patikinti, jog nepaisant neįprastos formos - tik trys, tačiau labai ilgi sakiniai! - šis R. Granausko kūrinys, ko gero, pats išskirtiniausias ir, kritikų manymu, brandžiausias. (Apie sunkų jo rašymą užsimenama kitoje autobiografiškumu pasižyminčioje autoriaus knygoje "Trys vienatvės".) Kalbant apie apsakymus, juose plėtojamos panašios, dažnai Granausko kūryboje sutinkmos temos: kaimo žlugimas, naujos, senam žmogui nesuprantamos kultūros veržimasis, tradicijų nykimas, gyvenime pasimetusi, dažnai netgi degradacijos keliu žengianti jaunoji karta... Mane labiausiai patraukė "Duonos valgytojai" bei "Saulėlydžio senis". Ypač pastarasis kūrinėlis unikalus gilia potekste, nagrinėjančia svarbaiusius žmogaus būties klausimus ir taip apibendrinančia viso šio rinkinio idėjas (ne veltui išspausdintas pats paskutinis!).

Skaitydama šio autoriaus kūrybą, dažnai pati stebiuosi: kuo ji mane taip žavi? Nagrinėjamos temos, regis, mano amžiaus žmogui ne itin aktualios - vargu ar sudominčiau bendraamžius pasiūliusi paskaityti apie senukų apmąstymus ir problemas žlungančiam kaime... Galbūt tas atidus žvilgsnis į kasdienybę, savita pasaulėjauta, artima man, kiek melancholiškos prigimties žmogui?.. Vis dar neradau atsakymo į šį klausimą, tačiau neabejoju, jog R. Granauskas - vienas talentingiausių pastarojo meto lietuvių rašytojų.