Knyga tikrai patiks tiems, kuriems patiko "Vėtrų kalnas", "Puikybė ir prietarai" ir pan. knygos. Ilagai ruošiausi pradėti skaityti, nes gąsdino seni laikai, meilės istorija, kūrinio žinomumas, tačiau knyga tikrai viršijo mano...

Knyga tikrai patiks tiems, kuriems patiko "Vėtrų kalnas", "Puikybė ir prietarai" ir pan. knygos. Ilagai ruošiausi pradėti skaityti, nes gąsdino seni laikai, meilės istorija, kūrinio žinomumas, tačiau knyga tikrai viršijo mano lūkesčius. Meilės istorija nėra nuvalkiota, o ir veiksmo knygoje tikrai apstu, ko ,mano nuomone, tokio pobūdžio knygose dažnai pritrūksta.

Puiki knyga. Tai buvo pirmoji mano perskaityta dvarininkų laikų meilės istorija, kuri ir paskatino pamėgti kitas panašaus pobūdžio knygas. Tikrai buvo įdomi skaityti, įsijausti į tuos laikus ir pažinti Džeinę. Rekomenduoju...

Puiki knyga. Tai buvo pirmoji mano perskaityta dvarininkų laikų meilės istorija, kuri ir paskatino pamėgti kitas panašaus pobūdžio knygas. Tikrai buvo įdomi skaityti, įsijausti į tuos laikus ir pažinti Džeinę. Rekomenduoju tiems, kam patinka tikri jausmai, gėris, nuoširdumas ir be galo gražios ir romantiškos istorijos.

Puiki knyga. Tai ir viena gražiausių aprašytų meilės istorijų. Taip pat tai ir ryškios užsispyrusios merginos kelias į laimę. Ir paslaptingo vyriškio, slepiančio išprotėjusią žmoną, mylinčio ir kenčiančio gyvenimas....

Puiki knyga. Tai ir viena gražiausių aprašytų meilės istorijų. Taip pat tai ir ryškios užsispyrusios merginos kelias į laimę. Ir paslaptingo vyriškio, slepiančio išprotėjusią žmoną, mylinčio ir kenčiančio gyvenimas. Neprarandanti aktualumo knyga. Kitaip sakant, tai - klasika, kurią būtina perskaityti visiems (aš, kaip ir daugelis atsiliepusiųjų apie šią knygą, skaičiau ją jau n kartą :)

Mano pati mėgstamiausia grožinės literatūros knyga. Skaičiau daugybę kartų, lietuvių ir originalo kalba ir kiekvieną kartą vis atrandu kažką, kas iš naujo sudomina.
Pirmą kartą skaitant, žinoma, labiausiai sudomina pati...

Mano pati mėgstamiausia grožinės literatūros knyga. Skaičiau daugybę kartų, lietuvių ir originalo kalba ir kiekvieną kartą vis atrandu kažką, kas iš naujo sudomina.
Pirmą kartą skaitant, žinoma, labiausiai sudomina pati herojė ir jos meilės istorija. Vėliau imi įsigilinti į laikmetį, į literatūrinės išraiškos priemones, kurios savo laiku buvo itin naujoviškos. Atrandi feminizmo užuominas kūrinyje, kuris buvo parašytas tuomet, kai moterys vis dar buvo tik dailūs namų papuošalai ir vyro turtas (tikrąja ta žodžio prasme). Vyrų ir moterų lygybė išreikšta frazėmis, kurios šiais laikais jau tapo populiariosios kultūros dalimi.
Net ir šiais laikais Džeinė Eir skamba moderniai ir įtikinamai. Nuoširdžiai rekomenduoju perskaityti kiekvienai moteriai ir skaitant pabandyti įskaityti tai, kas parašyta tarp eilučių. Kad ir kaip banaliai ši frazė skamba...

Nuostabi knyga apie nuostabią meilę. Tai kas tikra ir žavi. Tokios istorijos tiesiog pagilina kvėpavimą. Neiškentusi savo per lėto skaitymo, beskaitant pradėjau žiūrėti filmą. Bet tiesa šedevrų neįmanoma perteikti kaip...

Nuostabi knyga apie nuostabią meilę. Tai kas tikra ir žavi. Tokios istorijos tiesiog pagilina kvėpavimą. Neiškentusi savo per lėto skaitymo, beskaitant pradėjau žiūrėti filmą. Bet tiesa šedevrų neįmanoma perteikti kaip šedevrų ir filme.
Nepakartojama knyga.

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. ...

Ilgai, labai ilgai atidėliojau Džeinės Eir skaitymą, lyg būčiau jautusi, kad tai ne mano knyga. Žinant mano meilę aprašomiems laikams ir Austen istorijoms paradoksalu, bet jokių gilių jausmų man šis romanas nesukėlė. Įdomi istorija, gana gerai susiskaitė, bet pati Džeinė ir istorijos vingiai vietomis rimtai erzino, ir tik baigusi knygą ir išanalizavusi savo emocijas, nusprendžiau, kad knyga gal ir nieko, bet jau tikrai ne man.


Labiausiai atstūmė tai, kad tai tikrų tikriausia pasaka. Pasaka apie vargšę našlaitę mergaitę, kuriai po labai prastos vaikystės ir jaunystės, galiausiai laimė vis tek šypsosi, o visa drama tame, kaip ji sugeba su ta laime tvarkytis. Viskas būtų gerai, jei ne tie mistiniai sutapimai. Žinoma, literatūroje sutapimai dažnas dalykas, kitaip nebūtų įdomu skaityti, bet čia jie buvo tokie neįtikėtini, kad netgi darėsi juokinga. Ypatingai realu, kad iš visų Anglijos namų ji atsidūrė būtent tuose, kur gyveno prarasti giminaičiai. O kur dar netyčia užmatytos pavardės, keistai sutapęs pasivaikščiojimas ir paslydęs arklys, laiškas, per kelis atsitiktinai pažįstamus žmones sukėlęs grandininę reakciją su nelabai maloniais rezultatais, o galiausiai iš viso nužudė per trijų dienų kelią atskriejantys šauksmai, o kur dar, kaip visuomet, palankus ir dramatiškas metas. Mano supratimu buvo galima ir subtiliau iliustruoti širdies šauksmą.


Džeinė Eir. Aš taip tos vargšelės ir neprisijaukinau. Pradžioje labai ją palaikiau, ji man netgi patiko, matėsi, kad kovoja, kad ir kokia bergždžia būtų ta kova. O jos vaikystė ir jaunystė man kėlė daug jausmų, buvau tikrai sujaudinta tokio žiauraus elgesio, o dar žinant, kad šis romanas gana autobiografiškas, jausmas dar nemalonesnis. Tačiau po truputį ji ėmė mane erzinti, jos užsispyrimas pradėjo pamažu įgauti neigiamą atspalvį, o galiausiai viską vainikavo kvailų sprendimų virtinė, kuria ji išmetė savo laimę per langą. Supykau ant jos ir, nors pabaiga kiek apmalšino mane, visgi toli gražu tos mažutės guvernantės prie mėgstamų personažų nestatyčiau. Bet visgi ne prasti jos sprendimai greičiausiai mane atbaidė, juk Skarletė tai gerokai aplenkė Džeinę priimtais blogais sprendimais, o visgi ir knyga man patiko, ir pati Skarletė paliko stiprios asmenybės įspūdį, o ir užsispyrusi kaip ožys ji liko iki paskutinio puslapio. Štai Džeinė nevengė paverkšlenti. Pradžioje ji buvo vaikas, o ir išgyvenimai buvo skaudūs, bet vėliau jos mąstysena vis tiek neatrodė kaip subrendusio žmogaus. Galbūt prisidėjo tai, kad pasakojimas vyko pirmuoju asmeniu (nekalbu jau apie tą "Skaitytojau"), bet jos pamąstymai kažkaip man nesiderindavo su veiksmais, mąstydavo tai ji tikrai nei šį, nei tą. Nežinau, galbūt tiesiog ne mano tipo personažas, bet man pasirodė gryna Pelenė, kažkokia be charakterio ir asmenybės.


Kas buvo tikrai įdomu - istorija. Atmetus neigiamą sutapimų atspalvį, susidėliojo visos paslaptys gražiai. O ir mistika, ir nežinia buvo kuriami atsargiai, neįkyriai. Žodžiu, skaityti buvo visai įdomu. Įdomiai rašytoja ir svarbių dienų atmosferą kuria. Nevengia iš karto parodyti, kad ši diena bus ypatinga, nupasakoja orą, aplinkybes, viską, kas supa pagrindinius veikėjus ir tuomet pamažu, neskubėdama atskleidžia tos dienos siurprizus. Vestuvių išvakarėms rašytoja išmonės išvis nepagailėjo. Šitoje knygoje tai jau tikrai pildėsi didžiausios nuotakų baimės, kurios juk paprastai per filmus ar knygas atrodo juokingai. Ko gi tiek jaudintis, atrodo, o pasirodo visgi būna dėl ko. Na tikiuosi prieš savo vestuves griūvančių sienų ir nelaimę pranašaujančių kūdikių nesapnuoti.


Aš likau neišgirdusi to, ką autorė norėjo Džeinės Eir lūpomis man pasakyti, bet Šarlotė Bronte moka gražiai pasakoti. Šis romanas - tikra pasakaitė, su nuosmukiais ir pakilimais, vainikuojama laimingos pabaigos. Pablankinus pasakiškąją pusę, galbūt šis romanas būtų patikęs ir man.

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

...

. Knyga vilioja akis, ranka vieną po kito verčia puslapius, nė vienas žodis neleidžia atsitraukti tai nuostabi ir viena iš gražiausių meilės istorijų ,susipažinkite su neužmirštama klasika, su knyga "Džeinė Eir".

.Džeinė našlaitė iki 10 metų gyvenusi su dėdiene ir jos vaikas kurie jos labai nemėgo. Vėlai ji gyveno prieglaudoje kuri ją pavertė stiprią valią turinčia mergina, su nuostabia širdimi ir nugludintu protu. Ji apsigyveno nuostabioje vietoje Tornfilde. Ten ji tampa guvernante (bajorų vaikų auklėtoja, mokytoja). Visos dienos teka ta pačia vaga kol nepasirodo misteris Ročesteris.

.Ši knyga mano manimu parodo, kad meilei nesvarbu išvaizda, bet ją gali sugriauti tamsios paslaptys. Šiais laikas dėl išvaizdos galima ginčytis nes vieni ją vertina labiau nei vidines savybes, o kiti, bet retas nevertina tiek grožio. Šią knygą turėtu perskaityti kiekvienas kuriam nuo banalių meilės istorijų darosi bloga.

Šią aprašinėjamą knygą galiu pavadinti "Kartų knyga". Mano mama, krikšto mama, močiutė ir galbūt kitos mano šeimos moterys skaitė šią knygą ir mėgavosi ja. Esu tikra, kad jeigu paklaustumėte savo giminaičių, jos...

Šią aprašinėjamą knygą galiu pavadinti "Kartų knyga". Mano mama, krikšto mama, močiutė ir galbūt kitos mano šeimos moterys skaitė šią knygą ir mėgavosi ja. Esu tikra, kad jeigu paklaustumėte savo giminaičių, jos atsakytų tą patį.

"Džeinė Eir" yra kūrinys, parašytas 1847 metais. Tai ko gero pats seniausias kūrinys, kurį skaičiau. Neskaitant visų naujų leidimų, kurie, beje, buvo dažnas reiškinys. Ši knyga vadinama romantiškiausia Anglijos meilės istorija. Tai pasakojimas apie 18-metę Džeinę ir jos sunkų kelią laimės link.


Džeinė Eir, pagrindinė veikėja, kurios visas gyvenimas aprašomas šioje knygoje. Mergina nuo pat mažens tapo našlaite, apsigyveno pas nedorus giminaičius, kurie, deja, jos nepripažino. Netrukus tie patys žmonės išsiuntė mergaitę į Mergaičių internatą, kur ji praleido aštuonerius savo gyvenimo metus. Mergina būtų praleidusi net ir daugiau, bet ji buvo itin ryžtinga, užsispyrusi, išsilavinusi mergina, kuri suprato, ko norėjo iš gyvenimo. Jai norėjosi kažko daugiau... Po kiek laiko jos noras išsipildė ir ji apsigyveno naujoje vietoje, kur patyrė laimingiausias savo gyvenimo akimirkas...


Turbūt neturėčiau atskleisti to, ką dabar perskaitysite, bet rašydama, kad tai romantiškiausia meilės istorija, tiesiog negaliu užsiminti apie meilę. Tuose pačiuose namuose, kuriuose Džeinė apsigyveno kaip mažos mergaitės guvernante (mokytoja), ji sutiko ir pirmąją meilę. Deja, amžiaus ir luomų skirtumai neleido merginai mylėti to vyro. Labai pasijautė XIXa. vertybės. Mergina žinodama visus tuos skirtumus ir priežastis, kodėl ji negali būti kartu su mylimuoju, net nesistengė parodyti jam savo jausmų, žvelgti į jį įsimylėjusiomis akimis, ji elgėsi kaip paprasta darbuotoja. Bet taip buvo iki tol, kol pats jos mylimasis nepradėjo rodyti savo jausmų Džeinei... Deja, norint jiems būti kartu ir ilgai ir laimingai gyventi, teko patirti daugybę problemų, išgyventi daugybę nuosmukių. Visgi laimės tikrai reikia kartais paieškoti. Kai Džeinės mylimojo paslaptis buvo atskleista, atsiskleidė merginos religiškosios savybės ir įvyko dar viena permaina jos gyvenime, kuri pakeitė visą jos gyvenimą...

Mane, kaip labiau mėgstančią XXa. literatūrą, visgi sužavėjo šis kūrinys visapusiškai. Gal kai kurios vietos buvo per daug ištemptos, bet jos tikrai netrukdo. Šioje knygoje buvo ir šilto irt šalto, ir kritimų, ir pakilimų. Visko. Kai, rodės, jog artėja laiminga arba ne pabaiga, vis kas nors nutikdavo ir pratęsdavo šią istoriją. Tai vienas iš skirtumų su šiuolaikine literatūra, kurios pabaigą galima nuspėti jau pradžioje. Šioje knygoje yra vertinami visai kiti dalykai nei dabartinėje literatūroje: išskirtinė pagarba moterims, religingumas, garbė, mandagumas... Visa tai šiuolaikiniam jaunimui jau ir svetima.


Šis romanas itin jausmingas, gražus, natūralus, išskirtinis. Dar daugybę būdvardžių galėčiau pridėti jam apibūdinti. Ne veltui galite rinktis ne iš vienos Džeinės Eir knygos leidimo, ne veltui galite pamatyti ne vieną Džeinės Eir filmą. Visas pasaulis žino šią merginą ir yra bent kiek apie ją girdėję. Džeinė Eir yra Anglijos pasididžiavimas, pavyzdinės moters idealas.

Apibendrinant norėčiau pasakyti, kad kiekviena mergaitė, mergina, moteris turėtų perskaityti šią knygą ir įsigilinti į ją, kaip į moters bibliją. Tai labai trapus ir jausmingas romanas, kuris įtrauktas į geriausių pasaulio knygų istorijoje sąrašą, be to dar ir užima vieną iš pirmutinių pozicijų.

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą,...

Pasaulinė klasika, pagal kurią buvo pastatytas ne vienas filmas, vienas geriausių romanų.

Džeinė Eir, maža mergaitė augo nemylimos tetos namuose, kur buvo žeminama. Vėliau buvo išsiusta į našlaičių prieglaudą, turinčią neigiamą reputaciją. Šioje prieglaudoje susiranda draugę, kurią vėliau praranda apylinkėse prasidėjus epidemijai. Kai Džeinė išaugo ir atėjo laikas atsisveikinti su prieglauda, ji nusprendžia nebegrįžti į giminaičių namus, o pasiryžta pakeisti savo gyvenimą ir tampa aukle. Dvaro šeimininkas, misteris Ročesteris, susižavi Džeine. Ir čia prasideda meilės istorija. Tačiau ji nėra tokia paprasta ir banali. Kai Džeinė įsidarbina šiame dvare, skaitytojas gali pastebėti, kad jame dedasi keisti dalykai. Šiose namuose saugoma paslaptis. Atskleidžiama ši mistinė paslaptis tik Džeinės ir Ročesterio vestuvių dieną, prie altoriaus. Pasirodo, dvare yra laikoma uždaryta misterio Ročesterio pamišusi žmona. Tai sugriauna Džeinės gyvenimą ir laimę. Prasideda naujas jos gyvenimo etapas. Ji pabėga iš dvaro neturėdama nieko. Laimei po keleto dienų elgetavimo ir badavimo mergina suranda šeima, kuri ją priglaudžia. Vėliau išaiškėja neįtikimas dalykas - tai yra Džeinės šeima. Knyga baigiasi laiminga meilės istorijos tęsiniu.

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir...

Mane visuomet traukė meilės istorijos, tad nenuostabu, kad skaityti knygą "Džeinė Eir" buvo vienas malonumas. Nors buvau mačiusi net ne vieną kino filmą, pastatytą pagal šią istoriją ir žinojau, kaip klostysis įvykiai, tai nesumažino patiriamo malonumo. Knyga mane pagrinde sužavėjo vaizdingais aprašymais, dideliu dėmesiu aplinkai ir žmonėms. Tie ilgi pokalbiai prie židinio, atskleidžiantys įdomius veikėjų charakterius tiesiog priklijuodavo mane prie knygos.

Džeinė - tvirto charakterio savininkė, gyvenanti pagal tai, kaip jai atrodo teisinga, tačiau tuo pat metu ji ir gležna būtybė, kurioje atsispindi nekaltumas ir kartais naivumas. Manau, kad būtent dėl veikėjų įvairiapusiškumo knyga man ir buvo tokia patraukli.

Meilės istorija be kažkokių dramatiškų ar tragiškų įvykių nebūtų įdomi, todėl kuo daugiau dramatizmo ir tragizmo - tuo geriau man!

Charlotte Bonte knyga "Jane Eyre" (dėl sau nesuvokiamų priežasčių sąraše šį visuotinai žinomą pavadinimą nurodžiau klaidingai) priminė kaip buvau pasiilgusi klasikos, jos gražios ir turtingos kalbos, išbaigtų minčių...

Charlotte Bonte knyga "Jane Eyre" (dėl sau nesuvokiamų priežasčių sąraše šį visuotinai žinomą pavadinimą nurodžiau klaidingai) priminė kaip buvau pasiilgusi klasikos, jos gražios ir turtingos kalbos, išbaigtų minčių bei prasmingo turinio, seniai prabėgusių laikų istorijų. Tačiau turiu prisipažinti, kad paėmusi šią knygą pirmiausia patyriau "kultūrinį šoką" staiga persikėlusi laiku iš XXI į XIX amžių, taip pat reikėjo laiko priprasti prie manieringos senovinės kalbos, kuri iš pradžių pasirodė labai nenatūrali. Galbūt dėl to, kad knyga pradedama Džeinės Eir vaikystės istorija, kurią su religiniais ir moraliniais pasvarstymais pasakoja jau suaugusi pagrindinė herojė. Gilūs bei sudėtingi jos pamąstymai kažkaip nederėjo su tokiu nerūpestingu laikotarpiu kaip vaikystė (net jei ta vaizduojama vaikystė nebuvo šilta ar miela). Tačiau istorijai įsibėgėjus kalba, pasakojimo būdas bei vaizduojamas laikmetis jau nebestebino, o žavėjo gyvumu, seniai pamirštomis tradicijomis bei manieromis. Buvo įdomu susipažinti su to meto socialine santvarka, pažiūromis, moters padėtimi ir bei nors trumpai žvilgtelti į išpuoselėtus salonus bei manieringus jų šeimininkus. Pakerėjo ir knygos kalba - labai graži ir lyriška, taisyklinga, sena, išbaigta, be jokių pašalinių žodžių.

Romanas pasakoja paprastą, tačiau nebanalią meilės istoriją, užsimezgusią sename, atšiauriame dvare. Šiame akmeniniame rūme, paskendusiame prieblandoje, kur saulė niekada neišsklaido visų šešėlių bei neišvaiko dvaro vaiduoklių, veriasi labai jautrūs, netgi sentimentalūs jaunutės gubernantės Džeinės Eir ir jos šeimininko Ročesterio jausmai. Vaizduojama meilė bręsta pamažu: švelni simpatija išsivysto į stiprų ir nepetraukiamą dviejų žmonių ryšį. Autorė knygoje atskleidžia kaip kiekviena detalė, mintis, būdo savybė paskatina herojus vis labiau vienas prie kito prisirišti. Veikėjai bendrauja žvilgsniais, svajonėmis, be galo ilgais bei pompastiškais, tačiau intriguojančiais ir giliais dialogais. Man - tai viena gražiausių šios knygos dalių. Greta jų kaip išpažintis, kaip pasiaiškinimas skamba intymūs, atviri ir nuoširdūs herojų (ypač Džeinės) monologai, skleidžiasi jų meilės ilgesys, abejonės, kančios, taip pat džiaugsmas mylėti ir būti mylimam.

Ir vis dėl to, mane šis romanas sužavėjo ne viena gražiausių vadinama meilės istorija, o pagrindinės veikėjos charakteriu. Jis (kaip ir visi knygoje vaizduojami personažai) iki skausmo tikroviškas, netobulas, neidealizuojamas ir dėl to tik dar patrauklesnis. Džeinė Eir - aštuoniolikmetė mergina, bet atrodo, apie gyvenimą ji pažįsta geriau nei dažnas vyresnis asmuo, labai gerai suvokia ko nori ir ko gali tikėtis iš gyvenimo. Jos neįveikiama stiprybė, intelektas, moralinių įsitikinimų tvirtumas, nepriklausomybė stulbina ir pakeri. Knygoje visa, kuo ji tiki, išbandoma pačiu skaudžiausiu būdu, bet ji nepalūžta, drąsiai priima itin sudėtingus sprendimus. Intensyvūs herojės vidiniai monologai atskleidžia nuolatinę jos širdies troškimų bei proto priešpriešą, vainikuoja savigarbos bei sąžinės pergalę prieš lengvai pasiekiamą nerūpestingą, bet neteisingą gyvenimą. Tokie stiprūs ir nepriklausomi moters paveikslai dažnai apsigyvena šių laikų literatūroje, o sutikti kažką panašaus XIX amžiaus romane tikrai nesitikėjau. Dėl to sutinku su kritikais vadinančiais šią knygą neužmirštama ir nemirštančia klasika.

"Džeinė Eir" vadinama autobiografiškiausia Charlotte Bronte knyga, galbūt dėl to ji tokia nuoširdi, tikra ir moteriška. Ši knyga išleista 1847 m. sulaukė ne vienos ekranizacijos. Prisipažinsiu, nei vienos iš jų skaitydama knygą nebuvau mačiusi (galbūt tai leido taip džiaugtis šia knyga, su nekantrumu stebėti jos veiksmo posūkius), bet, užvertusi paskutinį puslapį, labai noriu susipažinti su Džeine Eir kine. Tik va, tų ekranizacijų tiek, kad net nežinau nuo kurios pradėti...

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir...

Kažkodėl nujaučiau, kad knyga patiks jei kada rasiu laiko ją perskaityt (dulkėjo tris metus lentynoj). Neapsirikau. Tikrai patiko, įtraukė nuo pat pirmųjų puslapių. Nor ir parašyta 19-am amžiuje, knyga lengvai skaitosi ir neturi to įprastinio antikvarinio prieskonio. Tai meilės istorija su lyg ir laiminga pabaiga, bet tos laimingos pabaigos interpretacija priklauso nuo skaitytojo požiūrio. Nors likimas lėmė pagrindiniams herojams galiausiai būti kartu, tačiau už kokią kainą? Ar buvo verta tiek laiko kankintis, vienam iš jų patirti luošumą vien dėl Džeinės moralinių įsitikinimų? Jei būčiau skaičiusi šią istoriją budama "niolikmetė", tai tikriausiai būčiau nesupratus nei pagrindinės herojės, nei jos poelgių. O dabar matau, kad kitaip ši istorija ir negalėjo baigtis. Ne kiekvienas juk gali gyventi ramia sąžine, jei jų pasirinkimas būtų kirtęsis su jų moraliniais nuostatai, teisingumo ir ypač savigarbos supratimu. Džeinės istorija ir išsiskiria iš daugelio kitų būtent nepaprastu jos charakterio tvirtumu ir sugebėjimu pažvelgti i vidų ir nuspręsti, kad savigarba ir sielos ramybė yra kur kas brangiau, nei neteisėta meilė bei lengvai pasiekiamas nerūpestigas gyvenimas. Jinai tikrai nebūtų buvus laiminga sutikusi su Ročesterio pasiūlymu, nes kiekviena diena jai primintų, kad jos laimė neteisėta.

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą,...

Istorija, pirmą kartą išleista prieš 166 metus, yra apie moters gyvenimą nuo dešimties metų amžiaus iki dvidešimt dviejų. Ši knyga Jums patiks, jei nesate nusistatę prieš romantiką ir ašaras. Gniaužianti kvapą, nuostabiai parašyta, vaizduojanti tikrus jausmus, tikrą skausmą ir tikrą viltį. Bet apie viską nuo pradžių.

Kūdikystėje tapusi našlaite, Džeinė gyvena su savo teta ir jos vaikais, tarp kurių ji jaučiasi pašalinė. Lygiai taip su ja ir elgiamasi. Jos dvi pusseserės ją toleruoja, tačiau nemyli, o pusbrolis nepraleidžia progos ją žeminti ir skriausti. Mergaitei pagaliau išdrįsus pasipriešinti tokiam elgesiui su ja, teta ją išsiunčia į mokyklą/internatą. Ten, toli nuo jos nemylinčių giminaičių mergaitė taip pat neranda laimės. Šiurkštus mokytojų elgesys su mergaitėmis, šilto maisto trūkumas, prastos gyvenimo sąlygos, netektys ir vienatvė lydi Džeinę visu tuo, gyvenimo mokykloje metu. O mokymosi džiaugsmą temdo faktas, kad jos ateitis nulemta buvimo mokytoja toje pačioje mokykloje, arba darbo guvernante svetimuose namuose.

Sulaukusi 18 metų ir jau dvejus metus pati dirbusi mokytoja, Džeinė nusprendžia ieškotis guvernantės pozicijos. Jos skelbimą suranda ponia Fairfax, Thornfield dvaro ūkvedė, ir nusprendžia merginą pasamdyti mokyti jauną mergaitę, vardu Adelė. Pagaliau pasirodo ir paslaptingasis dvaro šeimininkas Edvardas Ročisteris, kupinas tamsos ir kartu didelės vilties. Taigi, šiame dideliame, paslaptingame dvare prasideda viena gražiausių, mano kada skaitytų meilės istorijų. Įkvepianti ir pamokanti:

"O gal Jūs manote, kad aš esu koks automatas, bejausmė mašina ir galima išplėšti man duonos kąsnį ir atimti lašą gaivinančio vandens? Nejaugi Jūs manote, kad jei aš esu beturtė ir nekilminga, negraži ir mažutė, tai neturiu nei sielos, nei širdies? Klystate! ..."

Sužinokite, kas bus toliau, verta!

Šią XIX amžiuje anglų rašytojos Charlotte Brontë parašytą knygą jau seniai norėjau perskaityti, bet niekaip neatrasdavau laiko, todėl įtraukiau į 2013 m. Knygų iššūkis sąrašą ir tikrai nesigailiu to padariusi. Dabar...

Šią XIX amžiuje anglų rašytojos Charlotte Brontë parašytą knygą jau seniai norėjau perskaityti, bet niekaip neatrasdavau laiko, todėl įtraukiau į 2013 m. Knygų iššūkis sąrašą ir tikrai nesigailiu to padariusi. Dabar puikiai suprantu, kodėl ji taip vertinama literatūros pasaulyje. Knyga intriguoja savo siužetine linija, kaip ir pačios rašytojos gyvenimas bei guvernantės patirtis, kurią ji panaudojo rašydamą "Džeinę Eir". Pirmą kartą romanas buvo publikuotas 1847 metais Smith, Elder, and Company ir nuo to laiko jo populiarumas metams bėgant tik augo.

Romane pasakojama apie našlaite likusios Džeinės Eir gyvenimo ir meilės istorija. Nuo ankstyvos vaikystės augusi savo giminaičių, o tiksliau tetos Saros Reed bei jos vaikų užgauliojama, ujama mergaitė jaučiasi nemylima ir nelaiminga. Nebenorėdama ilgiau terliotis su "našta" moteris ją išsiunčia į prastos reputacijos našlaičių prieglaudą - mokyklą mergaitėms, kurioje Džeinė užauga bei tampa guvernante. Sulaukusi pilnametystės bei įgijusi mokytojos patirties mergina nusprendžia, kad jai reikia pakeisti nusistovėjusį savo gyvenimą Louvude į kažką naujo ir todėl padavusi skelbimą vietiniame laikraštyje greitu laiku sulaukia darbo pasiūlymo mokyti vieno didiko globotinę prancūziško kraujo turinčią Adelę. Taip prasideda naujas Džeinės gyvenimo etapas, kuris merginai padovanoja meilę ir daug išbandymų...

Romanas tikrai nėra nuobodus bei banalus su nuostabia meilės istorija, kuri ne visados gali sulaukti pačios gražiausios pabaigos. Jame rašytoja pateikia mums puikius gamtos aprašymus, atskleidžia to meto neturtingos moters ar merginos padėtį visuomenėje. Taip pat Charlotte įrodo, kad ir moterys gali būti protingos bei gerbiamos, kad jos nori rasti savo vietą po saule, kiek tik leidžia galimybės.

Skaitydama "Džeinę Eir" stengiausi pagauti tų laikų dvasią, kuriai jaučiu didžiulis sentimentus ir net to neslepiu. Žinoma, galiu iš savo patirties pasakyti, kad jei būčiau skaičiusi šį kūrynį paauglystėje, gal ir nebūčiau visko gerai suvokusi kaip dabar. Todėl rekomenduočiau jį skaityti tik sulaukus pilnametystės ir jau kažkiek pažįstant pasaulį. Mano vertinimas yra pats aukščiausias.