A. Baricco pastaruoju metu tapo vienas mėgstamiausių mano skaitomų rašytojų. Vos tik perskaitau kurią nors jo knygą ir iškart galvoju, kurią pasirinkti kitą. Tačiau niekada neskaitau šio autoriaus knygų anotacijų, o...

A. Baricco pastaruoju metu tapo vienas mėgstamiausių mano skaitomų rašytojų. Vos tik perskaitau kurią nors jo knygą ir iškart galvoju, kurią pasirinkti kitą. Tačiau niekada neskaitau šio autoriaus knygų anotacijų, o tiesiog imu tą, ties kuria sustoja mano žvilgsnis. Todėl ir "Emausas" atsidūrė prieš mano akis visiškai atsitiktinai. Tik perskaičiusi knygą, perskaičiau kelis atsiliepimus, kad ji visiškai neįdomi ir neverta dėmesio. O man ji kaip tik labai patiko ir skaičiau su didžiausiu malonumu. Aišku, kad ji nublanksta prieš "Šilkas", "Misteris Gvynas" ar "Jūra vandenynas". Čia labai svarbu tai, ko mes ieškome ir ką tikimės rasti kūrinyje. Aš jame radau visko ir su kaupu. Kūrinį pavadinčiau savotišku, bet tokiu artimu sau ir gyvenimui. Juk turbūt kiekvienam iš mūsų gyvenime buvo tokių situacijų, kai į senų draugų ratą "įsilieja" naujas žmogus ir kuris viską apverčia aukštyn kojom. Po to dažniausiai būna taip: sena draugystė išlieka ir toliau arba viskas, kas buvo sukurta yra sugriaunama iki pamatų. Tai ši knyga būtent apie tai, kaip į jaunuolių gyvenimą įsiveržia jauna mergina tarsi iš kito pasaulio, kuri jiems primeta visiškai jiems svetimą gyvenimo būdą, atveria naują erdvę, kur viešpatauja meilė, seksas, neapykanta ir mirtis. Šie jaunuoliai dėl šios merginos priversti nusižengti savo dorovės principams ir stačia galva neria į naujus nuotykius. Visi jie dar jauni ir lanko mokyklą, diena į dieną. Tačiau tai jau kita istorija, niekingų pažeminimų ir prievartos pynė. Ir ji neturi nieko bendra su tuo, kas paprastai yra vadinama GYVENIMU. Tačiau visam šiam chaosui ateina galas kaip ir tikrame gyvenime: "Buvome kaip šūvio pabaidyti paukščiai, kurie išsibarstę laukia, kada galės vėl susiburti į pulką - tamsūs taškeliai, išsirikiavę ant laido". Nuoširdžiai rekomenduoju.

A.Baricco knygos turi savo paslaptingąją energetiką. Gal ne visada norisi skaityti, bet, kai jau pradedi, negali nepabaigti.

Ši knyga ne išimtis. Gana greitai perskaitoma istorija, neturi tipinio, paauglių knygoms būdingo,...

A.Baricco knygos turi savo paslaptingąją energetiką. Gal ne visada norisi skaityti, bet, kai jau pradedi, negali nepabaigti.

Ši knyga ne išimtis. Gana greitai perskaitoma istorija, neturi tipinio, paauglių knygoms būdingo, siužeto. Taip, gal įvykiai kasdieniški, jaunų žmonių pasaulis nestebina, tačiau į vidinį jaunuolių gyvenimą šį kartą pažiūrima tikrai giliau. Emausas? Biblinė istorija apie kelionę į Emausą. Joje sutinkamas Kristus, kuriam ir papasakojama istorija apie jį patį ir jo nukryžiavimą. Tik atpirkėjui pradingus, žmonės susivokia, su kuo valgė prie vieno stalo ir su kuo kalbėjosi. Išties visi knygos personažai - keleiviai į Emausą. Plačiausiai kalbama apie 4 draugų ir merginos Andrė kelionę į savuosius emausus. Jie visi jauni, savęs ieškantys žmonės. Visi vis iš naujo atrandantys tikrąjį pasaulį. Draugai visada yra kartu, bet išties toli gražu vienas kito nesupranta. Tėvai ir paaugliai gyvena vienuose namuose, bet jų pasauliai gana tolimi. Ir vienąkart lyg ir ateina nušvitimas - keliamas klausimas: kokiame taške ir ko nepastebėjau, kad gyvenimas, santykiai su aplinkiniais taip pasikeitė? O gal niekas nepasikeitė, tik dabar atėjo suvokimas, kas išties vyko gyvenime?

Knyga verčia susimąstyti apie netikėtus sąmoningumo proveržius tiek jauno žmogaus, tiek suaugusio gyvenime.

Gal nepavadinčiau šitos knygos lygiai tokia pat originalia ir paveikia, kaip to paties autoriaus "Šilkas", "Toji istorija" ir kt. Ir plėtojama (ne) tikėjimo tema man nepasirodė problematiška. Skaitydama aš regėjau TIESIOG paauglius, kurie, nepriklausomai nuo tikėjimo, paprastai sunkiai ieško savęs. Lygiai taip pat kaip ir suaugę labai dažnai klaidingai mano, jog jau surado.
Nepaisant to, perskaityti knygą vertėtų. Pirmiausia, paaugliams, kurie atpažins save. Paskui suaugusiems, kurie gal kartais primiršta, koks sudėtingas būna tikrasis praregėjimas.

Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau...

Pasižymėjusi, kad norėsiu perskaityti italų rašytojo Alessandro Baricco knygą "Emausas" turbūt tikėjausi visai ko kito, nei gavau. Turiu pripažinti - tarpais nė velnio nesupratau, ką autorius nori man pasakyti, tarpais jau atrodė užčiuopiu tą siūlo galą, tuoj suprasiu moralą. Tai trumpa ištrauka iš keturių paauglių draugų gyvenimo, užfiksuotas tas momentas, kai jų draugystė, jų kasdieninis surikiuotas gyvenimas pradeda birti kaip prakastas trupininis pyrago gabaliukas. Berniukai gyvena normaliose šeimose, kur bet koks nukrypimas užglaistomas ir priimamas kaip norma, kad nekristų kietiems į akis, kaip dažnai būna tikinčiųjų bendruomenėje. Kiekvieną sekmadienį jie groja su savo grupe bažnyčioje ir aktyviai propaguoja tikėjimą, kuria kitokią gyvenimo Karalystę nei jų amžiaus jaunuoliai, savanoriškai padeda ligoninėje. Draugai laikosi ypatingų nuostatų, kurios nedera su aplinkinių pasauliu ir natūraliai jiems augant ir bręstant, pažįstant kitokius žmones, jų pasilinksminimo būdus, kinta ir jų elgesys.

Jų pasaulėlio dėmesio centras - visiškai priešingą gyvenimo būdą pripažįstanti, elegantiška, neapibrėžta - Andrė. Berniukai ja žavisi ir slapta stebi, mergaitės kopijuoja jos elgesį ir išvaizdą, bet Andrė atsiskyrėlė savo noru, tikrų draugų ji neturi, nesiekia kieno nors palankumo ir leidžia laiką su vyresniais vaikinais darydama tai, kas paauglius draugus šokiruoja, bet, nepaisant to, jų palankumas mergaitei nemažėja, ji tarsi ryški lemputė traukia juos, naktinius drugius, prie savęs... Pamažu, tarsi nepastebėdami kas darosi, berniukai tolsta vienas nuo kito ir nuo jų gyvenimo būdo, ar sąmoningai ar ne, jie leidžiasi į nepatirtus ir uždraustus nuotykius, patiria tai, nuo ko taip patys saugojosi, nuolat jausdami atsakomybę prieš tikėjimą, tėvus.

"Kas be ko, mus nuginkluoja polinkis savo gyvenimą laikyti tėvų gyvenimo išdava, už kurią esame atsakingi. Lyg, nuovargio palaužti, jie būtų mus įpareigoję valandėlę rūpintis tuo tokiu jiems brangiu epilogu, tikėdamiesi, kad anksčiau ar vėliau grąžinsime jį nesuteptą. Tuomet jie galėtų padėti jį į vietą, gražiai užbaigdami savo gyvenimą. Tačiau savo pavargusiems tėvams, pasitikėjusiais mumis, grąžiname aštrias skeveldras, tai, kas iškrinta iš rankų."

Jaunuoliai galvojo, jog galės išgyventi paauglystę ir žengti pirmus suaugusio žmogaus gyvenimo žingsnius, patirti naujoves, nepažintus ir draustinus dalykus, tikėdami Dievu ir nesitikėdami, kad nutiks kažkas negero. Bet taip nebūna, negali išpažinti tikėjimo ir daryti tai, ką draudžia jo dogmos, nes neišvengiamai būsi nubaustas. Pasakojimas labai daugiareikšmis, manau kiekvienas perskaitęs "Emausą" padarytų savas išvadas, net manau geriausios knygos tos, kurios neperša vienos vienintelės tiesos ir istoriją galima aiškintis ir suprasti pagal save ir kiekvieną kartą atrasti joje vis kažką naujo.

Ir visgi, kuo ilgiau mąstau apie šią knygą, žinau, kad vieną kartą perskaičiusi aš jos visiškai iki galo nesuvokiu, apie ją reikia mąstyti, mąstyti, iš visų galų, skaityti ir skaityti. Po ja glūdi kažkas daugiau, ko nesuprasi iš pirmo karto.