Knygą greitai perskaičiau, ji ,kaip ir dauguma jaunimui skirtų fantastikos knygų, lengvo pobūdžio, daug mąstyti tikrai nereikia. Lengvas skaitalas ir daugiau nieko. Nuotykių veikėja tikrai patiria nemažai, visoje knygoje...

Knygą greitai perskaičiau, ji ,kaip ir dauguma jaunimui skirtų fantastikos knygų, lengvo pobūdžio, daug mąstyti tikrai nereikia. Lengvas skaitalas ir daugiau nieko. Nuotykių veikėja tikrai patiria nemažai, visoje knygoje pabrėžiamas meilės trikampis, tačiau skaitydama susidariau nuomonę, jog be pinigų, pažinčių gyvenime nieko nepasieksi. Materialūs dalykai knygoje užima pirmą vietą. Taip pat į reikšmingus nutikimus niekas nekreipia dėmesio. Visoje knygoje nesutikau nei vieno veikėjo, kuris nebūtų nuostabaus grožio. Nemanau, kad norėčiau dar kartą ir dar kartą perskaityti šią knygą. Nors reiktų pasidžiaugti, jog didžioji dalis veiksmo vyksta Lietuvoje ir pabrėžiama, kaip čia yra gražu.

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo...

Kiek nusivyliau perskaičiusi "Emos salą", o "Emos jūra" pasirodė dar prastesnė. Džiaugiuosi, kad į skaitomų knygų sąrašą neįtraukiau trečiosios romano apie Emą dalies. Skaičiau, bandžiau mintimis nenutolti nuo aprašomų įvykių, tačiau galvoje sukosi tik viena: kodėl vaikams ir paaugliams turi tikti "bet kokia" literatūra? Jokios gilesnės minties, jokio moralo, net vietos fantazijai palikta ne kažin kiek. Nors romane gausu fantastinių elementų, knyga neugdo skaitytojo. Mano nuomone, literatūra jaunimui turi būti rašoma ypač atsakingai, nuolat pamąstant apie kitą jos paskirtį, ne vien laiko praleidimo. Pasigedau kažko tikro. Perskaičius knygą tegali svajoti apie turtingą vyrą, pelningą verslą ar įtakingus draugus, nes aprašomame gyvenime niekas nepasiekiama paprastam eiliniam žmogui. Net meilės pavyzdžio padoraus nerasi: myli vieną, paskui kitą, arba abu iškart, viskas romane pateisinama. Per daug ryškinami materialūs dalykai, o ir įvykių gausa neleidžia atsikvėpti. Retkarčiais visa tai darosi panašu į chaosą.

Romane nesigilinama į tikrai rimtas problemas, viskas tiesiog nuslysta paviršiumi. Perskėlė briedis blogiukui galvą, mėtosi smegenys ant pievelės... na taip, baisu. Bet priimama daugmaž kaip norma, nes briedis tai buvo geras, o va nukentėjusysis tai ne. Keista ir kvaila... Kita situacija - renginio metu įvyksta nelaimė ir nukrenta pastato balkonas, pilnas žmonių. Na ir nieko tokio, statybos brokas, nuostoliai bus atlyginti. O kaip žmonių kančios? Skausmas? Gyvybės? Nieko tikro, nieko vertinamo, ryškūs tik pamąstymai "kokį automobilį nusipirkti?" Juk tie senesni, kurių apstu garažuose, yra jau netinkami.

Kad ir kokie nuotykiai lydėtų knygos herojus, pati ji yra tuščia ir nevertinga. O jei dar pridėjus visas leidyklos paliktas klaidas... Ir "Emos saloje", ir "Emos jūroje" jų tikrai yra ne po vieną ir ne po dvi. Viliuosi ir labai laukiu, kad lietuvių autoriai parašytų tikrai šiuolaikišką, bet ne banalią knygą. Kaip jaunieji skaitytojai gali ugdyti save, kai net knygose neranda jokio tikro ir gražaus gyvenimo pavyzdžio?

Ne kartą teko skaityti, jog romanai apie Emą yra lyginami su S. Meyer saga apie vampyrus, neva šis romanas - tai lietuviškasis "Saulėlydis". Galiu pasakyti tik tiek - nė velnio. Prieš pradedant mėgdžioti ar bandyti prilygti kažkuriam bestseleriui, vertėtų labai gerai ir ilgai pamąstyti - ar tikrai verta? Aš būčiau linkusi manyti, kad ne. Būkime kiekvienas originalūs savaip.