Knyga, ne be reikalo tapusi klasika. Pagrindinė herojė Megė - nuo vaikystės iki pat senatvės nuolat talžoma likimo smūgių. Jei kas nors paklaustų, kam rekomenduočiau paskaityti šią knygą, atsakyčiau: Megės likimo sesėms,...

Knyga, ne be reikalo tapusi klasika. Pagrindinė herojė Megė - nuo vaikystės iki pat senatvės nuolat talžoma likimo smūgių. Jei kas nors paklaustų, kam rekomenduočiau paskaityti šią knygą, atsakyčiau: Megės likimo sesėms, kad pasisemtų įkvėpimo gyventi juodžiausiais gyvenimo periodais.
Puiki knyga. Rekomenduoju.

Jau ilgą laiką vis planavau,jog norėčiau perskaityti šią knygą ir vis atidėdavau.. Pati nežinau kodėl.
Tačiau dabar nusprendžiau,o galbūt ir jaučiau,jog atėjo būtent šitos knygos laikas. Ir nei kiek neapsirikau, jog...

Jau ilgą laiką vis planavau,jog norėčiau perskaityti šią knygą ir vis atidėdavau.. Pati nežinau kodėl.
Tačiau dabar nusprendžiau,o galbūt ir jaučiau,jog atėjo būtent šitos knygos laikas. Ir nei kiek neapsirikau, jog pagaliau ją perskaičiau.

Šis pasakojimas apie Klierių šeimą. Knygoje esame supažindinami su kiekvienu iš jų. Bene iš jų ryškiausia ir išsiskirianti savo charakteriu - Megė, vienintelė dukra jų šeimoje.
Šeimos vyriausiasis tėvas, Pedis, gauna telegramą nuo savo sesers Merės, kuri pasikviečia jų visą šeimą į Australiją.
Nieko nelaukdami jie iškeliauja, nes tai puiki proga visai šeimai gyventi oriai.
Čia atvykus juos pasitinka Merės geras draugas kunigas Ralfas. Jam nuo pat pradžių mažoji Megė pasirodo nepaprasta būtybė.
Pamažu tarp šeimos narių bei kunigo užsimezga žavi draugystė.
Bėgant metams Ralfas pastebi, kaip Megė tampa moterimi, ji jau ne ta maža mergytė, kuri prieš daug metų atvyko į Australiją. Staiga tarp Megės ir Ralfo užgimsta neplanuoti ir netikėti jausmai..
Ar pavyks kunigui atsispirti šiam žaviam, neatrastam ir nepažintam jausmui?

Sunku net ir papasakoti, kokie jausmai aplanko baigus skaityti šią knygą.. Tiesiog kiekviena turite ją perskaityti.
Tai iš ties nepaprasta knyga su neeiliniais veikėjais. Knygos anotacijoje buvo tokie žodžiai,kuriuos perskaičiusi nesupratau, kas buvo tuo norima pasakyti. Bet užvertus paskutinį šios knygos puslapį man jie pasidarė tokie aiškūs..Ir tokie nuostabūs..
"Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje.
Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį. Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė, vienintelė gyvenime, ir už ją atiduodama gyvybė. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso danguje. Nes tai, kas geriausia, atitenka per didžiausias kančias.. Bent taip sako legenda."
Šią knygą reikia išjausti ir išgyventi kartu su jos veikėjais.. ❤️

Labai patiko. Geriausia mano skaityta 2018 metų knyga. Taip viskas vaizdžiai papasakota apie Australiją, gyvenimo būdą joje ir personažų išbandymus. Istorija gan žinomą - moters ir kunigo meilė, sakyčiau gan dažnas knygų...

Labai patiko. Geriausia mano skaityta 2018 metų knyga. Taip viskas vaizdžiai papasakota apie Australiją, gyvenimo būdą joje ir personažų išbandymus. Istorija gan žinomą - moters ir kunigo meilė, sakyčiau gan dažnas knygų motyvas. Bet ir vaizdai ir aprašymai, ir meilė, ir veikėjai viskas tai, ko reikia nuostabiai istorijai. Kelių dalių serialas taip pat nuostabus ir atspindi knygos įvykius. Labai džiaugiuosi perskaičiusi.

yra žmonių, kurie lyginą šią ir Putino „Altorių šešėly“. Man tai labai skirtingos knygos. Įdomu, kad vaizduojami ne metų, bet keliasdešimties metų įvykiai, tačiau net nepajuntama, kad veikėjas iš mažo vaiko tapo...

yra žmonių, kurie lyginą šią ir Putino „Altorių šešėly“. Man tai labai skirtingos knygos. Įdomu, kad vaizduojami ne metų, bet keliasdešimties metų įvykiai, tačiau net nepajuntama, kad veikėjas iš mažo vaiko tapo subrendusiu pagyvenusiu žmogumi. Gal tai nėra esminis dalykas, tačiau mane kiek erzino tai, kad kai kurių herojų likimą buvo galima nuspėti iš anksto.

Galima sakyti, kad po gerų dešimties metų ir vėl šitą kūrinį paėmiau į rankas, kad atgaivinčiau senus prisiminimus, gerą emociją, kurią išgyvenau skaitydama šią knygą. Ir vėl likau maloniai nustebinta bei sužavėta...

Galima sakyti, kad po gerų dešimties metų ir vėl šitą kūrinį paėmiau į rankas, kad atgaivinčiau senus prisiminimus, gerą emociją, kurią išgyvenau skaitydama šią knygą. Ir vėl likau maloniai nustebinta bei sužavėta šio kūrinio poetiškumu, aprašomais vaizdais, žmonių charakteriais bei jų susiklosčiusiais likimais. Skirtumas tas, kai skaičiau šitą knygą daug anksčiau sugebėjau be pertraukų perskaityti per septynias valandas ir norėjosi kuo greičiau sužinoti, kaip viskas baigsis. Šį kartą skaičiau savaitę laiko taupydama ir nenorėdama, kad ši istorija baigtųsi. Siužeto nenoriu pasakoti, tiesiog siūlau, kuri/kuris neskaitė, imti ir perskaityti, nes tai žodžiais nenupasakojama istorija, kurią tiesiog reikia išgyventi ir patirti su knygos herojais.

Nuo pirmųjų puslapių buvo aišku, kad istorija žiauri ir dramatiška, šeimos saga, kas man itin patinka, be to maloniai nejučiomis nukelianti į egzotiką Australiją, bet aplamai knyga man nelabai patiko. Erzino užsispyręs...

Nuo pirmųjų puslapių buvo aišku, kad istorija žiauri ir dramatiška, šeimos saga, kas man itin patinka, be to maloniai nejučiomis nukelianti į egzotiką Australiją, bet aplamai knyga man nelabai patiko. Erzino užsispyręs veikėjų noras kankintis ir keisti požiūriai į kai kurias situacijas, neįprasti meilės ryšiai. Nesigailiu perskaičiusi, nes daug aptarinėjama knyga, bet neįtraukčiau į rekomentuotinas, kurios man tikrai patiko ir paliko įspūdį.

Vienas geriausių romanų kokį esu tik skaičiusi. Jame yra viskas gimimas, mirtis, uždrausta meilė, neapykanta, meilė, aistra, godumas... viskas ko reikia. Smulkus gamtos aprašymas tiesiog pasakiškas taip ir perkelia knyga į...

Vienas geriausių romanų kokį esu tik skaičiusi. Jame yra viskas gimimas, mirtis, uždrausta meilė, neapykanta, meilė, aistra, godumas... viskas ko reikia. Smulkus gamtos aprašymas tiesiog pasakiškas taip ir perkelia knyga į šią istoriją, atrodo dalyvauji ir išgyveni viską kartu. Labai labai labai patiko.

Knyga, daranti įtaką žmonių gyvenimams. Pirmą kartą ją perskaičiau paauglystėje, kai knyga labiausiai buvo pristatoma dėl aprašomos uždraustos meilės istorijos ir meilės scenų (kai pagalvoji, kokios dabar aprašomos...

Knyga, daranti įtaką žmonių gyvenimams. Pirmą kartą ją perskaičiau paauglystėje, kai knyga labiausiai buvo pristatoma dėl aprašomos uždraustos meilės istorijos ir meilės scenų (kai pagalvoji, kokios dabar aprašomos scenos :) ...). Vėliau dar ne kartą skaičiau knygą ir kiekvieną kartą rasdavau naujų šios istorijos spalvų.

Pirmą kartą perskaičiau būdama 15-os. Kitą vasarą parsisiunčiau audio knygą. Nuo to laiko klausiau kiekvieną vasarą visą knygą ar bent po kelis skyrius. Nusprendžiau ateinančią vasarą nebeklausyti. Nusibodo. Mažai...

Pirmą kartą perskaičiau būdama 15-os. Kitą vasarą parsisiunčiau audio knygą. Nuo to laiko klausiau kiekvieną vasarą visą knygą ar bent po kelis skyrius. Nusprendžiau ateinančią vasarą nebeklausyti. Nusibodo. Mažai trūksta ir mintimai mokėsiu. Juokinga, nes žinau, kad jau birželio pirmom dienom vėl klausysiu.
Tad spręskit patys, kiek ji man turėtų patikti. Yra ir geresnių. Bet jos kitokios. Per daug sumodernintos... Čia visai kas kita.

Šią knygą esu skaičiusi dar studijų laikais. Ji jau tada man paliko neišdildomą įspūdį. Gera knyga - gera knyga. Ir kiek ją beskaitytum vis surandi kitokį šio romaną žavesį. kas dar neskaitėt, būtinai tai...

Šią knygą esu skaičiusi dar studijų laikais. Ji jau tada man paliko neišdildomą įspūdį. Gera knyga - gera knyga. Ir kiek ją beskaitytum vis surandi kitokį šio romaną žavesį. kas dar neskaitėt, būtinai tai padarykit!!!

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti....

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti. Tačiau dar jaunoje paauglystėje labai gąsdino knygos storis, kadangi vienintėlė tokia stora perskaityta knyga tuomet buvo Haris Poteris. Todėl kai prieš Naujuosius metus reikėjo sudaryti savo knygų sąrašą, apie šią knygą pagalvojau pirmiausia.

Ir ar šį kartą, prisiklausiusi aplinkinių rekomendacijų, nenusivyliau? Ne. Visų pirma, kas mane sužavėjo - lengvas rašymo stilius. Knyga skaitėsi labai greitai ir puslapis po puslapio.. nė nepastebėjau, kad knyga jau įpusėta. Antra, siužetas. Galvojant apie lietuvių rašytojų panašios tematikos knygą, galima paminėti Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėly". Žinoma, pats knygų parašymo stilius skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau, knygos panašios tuom, jog abi yra parašytos tam, kad būtų galima išreikšti meilę tarp eilinio žmogaus ir Dievo tarno - kunigo.

Labai patiko tai, jog veiksmas tęsiasi daug metų, todėl su pagrindine veikėja Mege esame supažindinti dar kai ji liejo ašaras dėl sutaršytos naujos lėlės. Vien tai, jog galime skaityti kaip mergaitė gyveno, tobulėjo, mokėsi ir tiesiog augo į suaugusį žmogų, priverčia labiau prisirišti prie veikėjo ir visai nenoromis pradedi linkėti jam tik sėkmės. Tačiau knygose, kaip ir gyvenime, vien tik spalvoto ir gražaus gyvenimo nebūna.

Skaitydama vietomis jaučiausi taip, lyg pati būčiau įsimylėjusi. Jutau ir tą nejaukų skausmą širdutėje, kai Megės mylimasis ją palikdavo vieną; tik su svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti. Jutau tą pakeliantį džiaugsmą, kai jie kalbėdavosi, kai jis pažiūrėdavo į ją daugiau nei į mažą mergaitę, o jau kaip į suaugusią moterį, kurią jis tikrai myli. Gailėjau kiekvieno veikėjo, kurio gyvenimo smėlio laikrodis galiausiai nustojo byrėti...

Šią knygą skaityti tikrai buvo verta. Meilė, kuri užgimė tarp mažos mergaitės, kuriai kunigas buvo pirmasis vaikiškas susižavėjimas ir tarp vyro, kuris nors save pažadėjęs Dievui, nuo pirmos akimirkos jautė norą apsaugoti mažąją mergaitę - visa tai galiausiai nuvedė į tyrą meilę, kuria jie niekada taip ir negalėjo pilnai pasidžiaugti, nes jo pasirinktas gyvenimas visą tai draudė. Meilė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau kuri buvo jaučiama kiekviename knygos puslapyje.

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai...

Collen McCullough "Erškėčių paukščiai" - turbūt vienas seniausiai planuotų skaitymo iššūkių. Nuo pat vaikystės matydavau šią knygą lentynoje, išsitraukdavau, pavartydavau, paskaitinėdavau. Bet iš pirmo žvilgsnio tai atrodė knyga "suaugusiems", apie "draudžiamą meilę" ir panašius dalykus, kurie mano vaikiško proto nedomino.

Tie dalykai ir iki šiol nedomina, bet nusprendžiau, kad pagaliau atėjo laikas perskaityti ir suprasti, kodėl gi ši knyga tokia populiari. Perskaičiau. Bendras įvertinimas - labai patiko, neatsitraukdama surijau visą virš 600 puslapių knygą vos per kelias dienas. Bet patiko turbūt ne tai, kas žavi daugelį šios knygos skaitytojų (moteriškos lyties).

Mėgstu knygas, pasakojančias apie kelių kartų gyvenimus. Skaitydama prisiminiau Tomo Mano "Budenbrokus", Louisos May Alcott "Mažąsias moteris", pamąsčiau apie dar neperskaitytą, bet man smarkiai siūlomą "Forsaitų sagą". Susipažinau su Australijos bei Naujosios Zelandijos gamta, metų laikais, gyvūnais, augalais, gamtiniais kataklizmais. Buvau nustebinta, kad šios salos be galo skirtingos tarpusavyje, o Australija viduje - ištisas kaleidoskopas gamtinių ir oro sąlygų. Pasirodo iki šiol galvodavau kaip amerikiečiai apie Europą - įsitikinusi, kad viskas ten turėtų būti gan vienoda. Graži ir patogi gyventi gamta, kaip kad "Žiedų valdove" rodo. Juk žemėlapyje viskas taip maža ir arti.

Ko galėjo nebūti? Na, mano manymu, to, kas kitiems turbūt yra pats knygos įdomumas - merginos ir kunigo meilės istorijos. Seilėti jausmai ir meilės scenų aprašymai, delnu čiuopiamas "krutantis kauburelis" ir t.t. ir pan. kurie pernelyg priminė pigius meilės romanus. Bet dėl skonio, kaip sakoma nesiginčijama - kam patinka, teskaito.

Įdomiausia buvo knygos pradžia, kai skaitytojai pažindinami su Klierių šeima, jų gyvenimu Naujojoje Zelandijoje, kraustymųsi į Australija, vyriškais ir moteriškais darbais, orų permainomis ir ramiu išgyvenimu net tokių dalykų, po kurių pats, rodos, būtum išprotėjęs iš skausmo, beviltiškumo ir pasileidęs laukais (o Australijoje tikrai yra kur pasileisti)... Antroje knygos pusėje kiek panuobodėja - santykiai, santykiai ir dar kartą santykiai. Kai vienas myli, o kitas ne, arba myli kitaip, arba myli abu, tik negali būti drauge, bet vis tiek vienas kitą kankina nepaaiškinamai kvailais poelgiais. Pedis ir Fija - meilė, kurios nesimato, subrendusi per daugelį metų, sunkumų išgyventų kartu, Frenkas, kuriam trūksta meilės, kur jį tai nuveda, Megės ir Ralfo meilė, kuriai neleidžiama egzistuoti, bet kuri visgi egzistuoja, Lukas, kuris galėjo, bet nenorėjo Megei pakeisti Ralfo - ne savo valia ir tyčia, o todėl, kad tiesiog buvo kitoks, savanaudiška Merės Karson meilė, kuri nori tik sau arba niekam, rami ir tyli brolių Klierių meilė - gamtai, šeimai, tėvynei... Kitos, dar nepaminėtos, gilios ir ne tokios gilios, ištikimos ir nelabai ištikimos meilės. Visas kaleidoskopas jausmų, greičiausiai nepatiriamų gyvenime, bet su kurias galima susipažinti nors knygoje. "Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino, kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs; jis gieda ir gieda, kol balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek".

Verdiktas - subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams (tik gal kiek jautresniems).

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti...

"Erškėčių paukščiai" - knyga, kurią turbūt perskaitė daugelis. Pirmasis šios knygos leidimas lietuvių kalba pateko ir į mano rankas, o seną knygą, kurią turbūt jau skaitė kelios dešimtys ar šimtai žmonių versti lapas po lapo, kur lapai jau pageltę nuo senumo, kai kurie net įklijuoti, kad nepasimestų buvo gana malonu - juk skaičiau knygą, kuriai daugiau metų, negu man pačiai. O pats romanas! Mano nuomone, jis vertas visų tų gerų žodžių ir pagyrų, kurias aprašė visi, kurie šį romaną perskaitė.
Sunku tiksliai aprašyti, kokius jausmus ji man sukėlė, bet daug teigiamų emocijų ir apmastymų kol ją skaičiau tikrai buvo. Vietomis juokiausi, kai beveik visos minimos datos (kaip pvz. Spalio 1 d. ar Rugpjūčio 25 d.), man pačiai kažką reiškė, ir šypsojausi iš tokio netikėto sutapimo.
Visada pradėjusi skaityti knygą, mėgindavau spėlioti, kuom ji baigsis, ir dažnai man pavykdavo nuspėti gana tiksliai. Tačiau ši knyga man buvo gana didelis iššūkis, nes kas bus toliau įspėti nepavyko, ji mane stebino puslapis po puslapio, ir taip iki pat paskutinio lapo.

Skaičiau ir gėrėjausi, o mintysi kūriau vaizdus. Juos susikurti savo galvoje nėra sunku, nes rašytoja labai smulkiai ir su pasigerėjimu aprašo beveik viską, kas yra apčiuopiama arba ne. Žmonių charakteriams ir jų jausmams ši autorė savo knygoje davė daugiausiai vietos.

Tai knyga, kurią galima skaityti ne vieną ir ne du kartus, nes kiekvieną kart skaitydamas tikrai rasi kažką, ko neradai versdamas ją pirmą kartą.

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų...

Man tai buvo neįprastas kūrinys. Nes buvo lengvas ir dailiai besiliejantis, savo sakiniais įtraukiantis ir nepaleidžiantis - perskaičiau jį vos per porą dienų, vienu įkvėpimu. Čia nebuvo sudėtingai išraizgytų veikėjų charakterių, plačios jų priešistorės. Tačiau siužeto vingiai - painūs, netikėti, įvairūs, spalvingi. Vaizduojama trijų vienos šeimos kartų istorija, o jos fone - meilė. Taip, tai tipinis romanas. Bet tik iš dalies. Dėl to, ko jame nerasite - saldybės, tuščiažodžiavimo ir perdėto sentimentalumo - jį skaityti ir verta. Ypač tiems, kuriems šis žanras - svetimas ir nelabai mėgstamas. Tai būtų puikus būdas su juo susipažinti ir nesusipykti. : ) Šios knygos realistiškumas ir saikingas paprastumas padaro ją išskirtine ir nepamirštama. Viskas čia ne taip, kaip kišeniniuose romanuose - žmonių aistros ir skausmas išjaučiami tyliai, gyvenimas kuklus ir nelengvas, tačiau kartu - originalus, nepaprastas. Stebėjausi keistu liūdesio jausmu ir tuo, kaip gražiai galima aprašyti kasdienybę. Buvo neįprasta bei malonu versti tokius gyvus gamtos aprašymus su tikru susidomėjimu, o ne tik permesti juos akimis. Taip pat - tai puikus šaltinis norintiems iš arčiau susipažinti su to meto Australijos fermerių kasdienybe, gyvenimo būdu. Šios knygos kruopščiai sudėliotos detalės verčia aiškintis, uždavinėti klausimus ir gilintis. Tikiu, kad šis pakankamai žavus daugialypiškumas sužavės dar ne vieną skaitytoją.
Veikėjų pasaulis kupinas aistrų - jiems būdingas tiek egoizmas, tiek kerštas ar apmaudas. Taip pat - ir intrigos, piktdžiugiškumas, šeimos nesutarimai bei tarpusavio nesupratimas. Knygoje švelniai pateikiamas gyvenimas, švelniai pateikiama ir mirtis. Lyg parodoma, jog viskas ateina ir praeina - kaip Australijos gaisrai ir potvyniai. O aplankantis laikinumo jausmas labiau išlaisvinantis, nei gniuždantis.
Visame kūrinyje plėtojamos ir tvirtinamos idėjos apie tai, jog neretai puolame ir neriame stačia galva į kokią nors veiklą ar kitą žmogų, net nepagalvoję, kas mūsų laukia po to. Vienas po kito užduodami retoriniai klausimai - ar kas nors pasikeistų, jei žinotume? Ko žmonės siekia, atsisakydami laimės dėl kelių džiaugsmo valandų? Kodėl taip vaikomasi euforijos ir kodėl taip sunku atsispirti prigimčiai?
Ši knyga labai moteriška, švelni. Čia aiškiai išdėstytos vyro - kaip žmogaus, besivaikančio savo svajonių ir tikslų, puoselėjamų nuo vaikystės, ir moters - emocionalios, veržlios, trokštančios meilės bei atsidavimo, rolės.
Piešiami ir skirtingi veikėjų portretai. Keli iš jų privertė atkreipti dėmesį, keli iš jų priminė kažkada gyvenime sutiktus žmones, vieni vertė žavėtis, kiti lyginti, treti - nuolat gilintis į juos, ieškant jų veiksmų paaiškinimo. Kiekvienas veikėjas turi savo asmeninę dramą, savo tikslą ir būdus jam pasiekti. Kiekvienam būdingas vis skirtingas, nuolat lekiantis ir netikėtumus žadantis gyvenimas.
Yra milžiniška auditorija, kurią ši knyga sužavės ar jau sužavėjo. Nes ji šilta, ji graži, ji nostalgiška. Ji teigia, kad išmintis ateina bėgant metams, o aštrus charakteris - dažnai jaunystės maksimalizmo, nevaldomo polėkio simbolis, kuris laikui bėgant keičiamas suvokimu, kaip svarbu išmokti išlaukti, atleisti, susivaldyti. Ši knyga galėtų būti puikiu savaitgalio skaitiniu, nes ji šlovina tai, kas gražu - ją verta skaityti vien dėl prieš akis atsiveriančių, raminančių ir svajoti verčiančių Naujosios Zelandijos bei Graikijos vaizdų. Ir galop, ji galėtų tapti puikia poilsio valandėle. Man ji buvo iššūkis, tačiau tikiu, jog ji ne vienam taps maloniu atsipalaidavimu, prilygstančiu trumpoms vasariškoms atostogoms.
Šis kūrinys privertė mane kitaip pažvelgti į Vinco Mykolaičio - Putino "Altorių šešėly". Taip, tą patį kūrinį, kurio prieš kelis metus nesupratau, o dabar matau visai kitokiomis spalvomis, žvelgdama labiau subrendusiomis akimis, matau jį lyg pražystantį nauja jėga. Nuostabus jausmas, kai pasaulinės literatūros Aukso Fondas padeda visai kitaip, atidžiau pažvelgti į lietuvių rašytojų kūrinius ir palankiau juos vertinti bei prie jų sugrįžti.
Skaityti buvo šilta bei ramu. Tai buvo malonus nuotykis, švelni atokvėpio akimirka. Pravartu ją išgyventi, ir linkiu skaitantiems rasti kažką iš tiesų artimo sau.

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti...

Vos tik perskaičiusi apie "Knygų iššūkį 2013", iš karto žinojau, kuri knyga bus garantuotai į jį įtraukta. Supratau, kad tai puiki galimybė pagaliau perskaityti knygą, kuri pati savaime buvo man iššūkis. Pradėti skaityti prieš tris ar keturis metus, bet net neįpusėti "Erškėčių paukščiai" "parskrido" atgal į lentyną. Ne todėl, kad tai būtų neįdomi ar neįtraukianti knyga. Ne. Tiesiog pritrūko laiko, o tęsti skaitymą po kelių savaičių, kai jau prisimeni tik įvykius, bet ne nuotaikas, jausmus, kvapus - nėra įdomu. Taigi šis projektas "privertė" nors ir iš antro karto, bet įveikti šią knygą nuo pradžios iki pabaigos. Kartu ši knyga man buvo tarsi egzaminas - jei įveiksiu pirmą laiptelį, įveiksiu ir visus dvylika.

Colleen McCullough knygoje "Erškėčių paukščiai" pasakoja Klierių šeimos istoriją. Daugiausia dėmesio skiriama Megei Klieri, Fionos ir Pedžio vienintelei dukrai iš devynių vaikų. Kai mergaitei buvo dešimt metų, Klierių šeima iš Naujosios Zelandijos persikėlė į Australiją, į Drohedos ūkį, kurio šeimininkė buvo Pedžio Klierio sesuo. Ten, nepaprastai gražiame, tačiau ne visuomet svetingame gamtos prieglobstyje Megė sutiko aštuoniolika metų už ją vyresnį kunigą Ralfą de Brikasarą. Jis jai tapo draugu, patikėtiniu, žmogumi, kuris ją mylėjo ir lepino. Ji pagaliau pasijuto esanti reikalinga, būtent ji, Megė. Laikas bėgo ir vaikiška meilė išaugo į tikrą, uždraustą, bet nepaprastai stiprią meilę, kurie jiems abiems atnešė šiek tiek laimės ir daug skausmo.

Pasakojimas tęsiąsi nuo 1915 m. iki 1969 m. Per šį laiką Megė, iš ketverių metų mergytės graudžiai verkusios dėl lėlės, tampa penkiasdešimt aštuonerių metų moterimi, patyrusia meilę, išdavystę, laimę ir skaudžias netektis. Nuvogusi nuo Dievo jo tarną, Megė neteko to, ką turėjo brangiausia.

Jei reikėtų trimis žodžiais apibūdinti apie ką yra ši knyga, atsakyčiau, kad apie meilę, kančią ir likimą, kad ir kaip banaliai skambėtų paskutinis žodis. Meilės šioje knygoje tikrai daug. Pirmame plane nuodėminga, uždrausta meilė tarp merginos ir dvasininko, už kurią buvo sumokėta per didele kaina. Svarbi ir meilė šeimos nariams, kuri čia santūri, bet tikra bei meilė žemei ir namams. Kančia, nepaprastai tampriai susipynusi su meile. Kentėta ir dėl to, kad mylėta, ir dėl to, kad meilės nebuvo. Kentėta praradus artimą žmogų ir negalint būti šalia jo. Likimas arba skambi frazė "istorija kartojasi" po daugelio metų pagaliau suartino dvi moteris - motiną ir dukrą.

Būtent motinos ir dukros santykiai, viena iš įdomesnių siužeto linijų visame pasakojime. Fiona mylėjo sūnus, o dukra jai buvo pagalbininkė, tačiau joje matė save ir tai ją gąsdino. Ji žinojo, kad dukra kentės, kaip ir ji, tačiau, kai jos dukra jau pati turėjo suaugusią dukrą, Fiona pagaliau į Megę pradėjo žiūrėti kitaip ir padėjo anūkę nukreipti laimės keliu.

Colleen McCullough ne tik meistriškai perteikė visą jausmų paletę, tačiau lengvai, tarsi dailininko teptuku piešė kerinčius gamtos peizažus, perteikė kvapus ir garsus, taip, kad skaitant atrodė, jog pati klaidžioju po Australijos laukus, jaučiu tą sausą, bet kupiną gyvybės žemę po kojomis bei gėriuosi tūkstančiai spalvotų palūgėlių.

Colleen McCullough knyga "Erškėčių paukščiai" yra viena tų, kurias reikia perskaityti ir ne vieną kartą.

Malonaus vakaro su knyga...

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę...

Nuostabi knyga, kuri paliko didelį įspūdį, sukėlė daug emocijų, džiaugiuosi, kad pagaliau ją perskaičiau. Tai intriguojantis pasakojimas apie svajones ir troškimus, meilę ir neapykantą, maištą ir nuolatinę kovą.

Erškėčių paukščiai - šeimos istorija, pasakojanti apie jaunos merginos Megės Klieri bei jos šeimos gyvenimą. Būdama maža mergaitė ji atvyksta iš Naujosios Zelandijos į Australiją ir apsigyvena Drohedoje. Droheda, nepaisant visų blogų atsiminimų, tai vieta, į kurią visada norisi sugrįžti, tai visas Klierių šeimos pasaulis.

Vos atvykusi į Australiją Megė susipažįsta su jaunu ir gražiu kunigu Ralfu de Brikasaru. Vėliau tarp jaunos merginos ir kunigo gimsta meilė, uždrausta, sukėlusi daug skausmo ir kančių, bet gyva iki pat mirties. Meilė pavogta iš Dievo, už kurią reikėjo atsiliginti su kaupu, vagystę išpirkti didžiuliu skausmu.

Jaudinantis pasakojimas apie santykius tarp partnerių, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų, jų silpnąsias puses, nuodėmes ir paslaptis. Kiekvienas knygos veikėjas ir jo likimas vertas dėmesio ir apmastymų.

Knyga skaitosi lengvai, žavi savo paprastumu, todėl tikrai rekomenduoju ją visiems, kas dar neskaitė.

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora,...

Paėmusi šią knygą į rankas tiesiog nudžiugau - pagaliau po visų banalių knygelių tikra atgaiva sielai. Skaičiau ir skaičiau kai kuriuos sakinius ar pastraipas net po keletą kartų ir vis gerėjausi rašytojos talentu. Stora, iš pradžių savo apimtimi net gąsdinusi (beveik 650 psl.) knyga buvo perskaityta su malonumu ir pasirodė verta kiekvieno savo puslapio.

Labai patiko autorės aprašyta gamta ir veikėjų paveikslai: viskas taip tikroviška, kad ne tik panorau pati apsilankyti Australijoje, bet ir naktimis sapnuodavau veikėjus! Kitaip tariant, ne tik perskaičiau, bet ir gyvenau šia knyga.

Siužetas taip pat neeilinis, bet norom nenorom pradedi lyginti su lietuviškąja kunigo meilės istorija, o taip pat priminė ir anksčiau skaitytą "Maorės prakeiksmą". Pastaroji panaši tuo, kad veiksmas vyksta N. Zelandijoje ir gretimuose kraštuose, kad pasakojama kelių giminės kartų istorija, meilė ir su ja susijusios kančios, brangių žmonių praradimas ir jį lydintis skausmas. Kaip bebūtų, ši knyga patiko daug labiau, meninis lygis kur kas aukštesnis.

Ne tik aš, bet ir nemažai kitų žmonių ilgisi tokios senesnės, geros literatūros, kuri ir lavina skaitytoją, ir teikia moralinio pasitenkinimo, ir pati yra meno kūrinys. Tikrai skaityčiau dar kartą ir kitam rekomenduočiau.