Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko...

Šis romanas – mano pirmoji pažintis su Kajoko kūryba, kuri ne tik buvo įdomi ir maloni, bet ir bus pratęsta. “Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” turbot yra viena iš keistesnių, gerąja prasme, knygų, kurias teko perskaityti. Joje vyrauja mistika, kuri puikiai papildo įprastą dabarties pasaulį ir sukuria surrealistinį vaizdą. Būtent vyraujantys ne šio pasaulio gyviai – neesybės – suteikia romanui išskirtinumo ir verčia klausti: o gal jie iš tiesų egzistuoja, kur yra ta riba tarp čia ir ten, gal mums iš tiesų turi įtakos nematomi laukai, gyviai, žmonės ir jei taip, tai kiek? (“paprastai vienas žmogus prisileidžia artyn ne daugiau kaip dešimt anų, jų mintimis ir kalba”[19p.]). Žinoma, logika sufleruoja, kad tai neįmanoma ir moksliškai visiškai neįrodyta, bet kas čia žino? O gal čia tiesiog perteikta pasąmonės, mūsų minčių, tikėjimo galia? Būtent laiko, realybės-sapno sankirta ir sąsaja yra kertinė romane. Kas yra tikra, o kas tik iliuzija; kur riba, ar ji yra?
Romano centre yra save bandantis atrasti iš naujo po brolio mirties Gabrielus Auštautas. Todėl ir romano pagrindinė tema, manau, yra saviieška ir nuodugnus savęs suvomikas, savo paskirties gyvenime ir tada ėjimas tuo keliu. Apskritai kūrinys perteikia idėją, kad kiekvienas individas turi savo paskirtį, nes romane nemažai veikėjų miršta, bet tai nėra betikslės mirtys: Juta iškeliavo anapilin gimdydama, sodininkas Eliezaras nemirė, bet iškeliavo, nes jį ginė vidinis balsas arba neesybės, Augustė buvo nužudyta, bet būtent jos mirtis provertė Gabrielių sugrįžti į dvarą ir perimti jį. Taigi, veikėjai gražiai „sugula“ į savo vietas, nors lieka ir spragų, kurių aš nesupratau: kaip yra sužinoma apie tą dvarą ir ežerą, kaip ir kodėl rašytojas Ruduo surado Augustės sūnų, o tada ir ją pačią?
Vienas labiausiai man patikusių knygos ypatybių buvo jos lyriška kalba. Ji iš ties neretai vertė nusišypsoti ir megautis: „akinukais pabalnota nosytė“, negirdėta žodžio vartosena „mąsteldavo“ (aka kartais pamąstydavo), „išgerti šį vaizdą tavo akimis“. Taip pat vyrauja trumpi sakiniai, vos vieno ar kelių žodžių, kurie neretai būna net perkelti į atskirą pastraipą. Pastraipų gausa ir jų trumpumas, rodos, akcentuoja svarbius momentus, veikėjo išgyvenimus, kurie yra itin svarbūs lyriškame ir tuo pat metu mistiškame tekste.
Beje, yra ir filosofinių intarpų, kurie iš ties yra įdomūs ir smagūs skaityti!

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad...

Yra knygų, kurias, po ilgo atidėliojimo perskaičiusi, gailiuosi, kad neskaičiau anksčiau tokios įtraukiančios, tokios įdomios, taip gražiai parašytos...

Ir yra knygų, kurias galiausiai perskaičiusi jaučiuosi taip, kad kažkam (man, o gal ir ne man) reikėjo, kad skaitymo išlaukčiau, kad šiukštu neperskaityčiau anksčiau nei reikia, nes kitaip nebus jokios naudos.

Aš pratusi išlaukti Kajoko kūrybos. Nuo mokyklos, nuo 11 klasės, kai buvau visiškai įsitikinusi, kad poezijos nesuprantu ir nemėgstu, o bibliotekoje atsitiktinai į rankas pakliuvo "Meditacijos", kurias pavarčiau, paskaičiau ir supratau, kad nešuosi namo. Pirmą kartą skaitydama eilėraščius mėgavausi, nes eilėraščiai buvo parašyti kaip pokštas, ir juokiamasi dažniausiai buvo iš savęs, savo proto įsitikinimo, kad turi būti taip ir ne kitaip.


Šitaip parašytas ir romanas - vis pasijuokiant ir pakrizenant iš to vargšo protelio. Ir pati skaitydama kelis kartus juokiausi iš savęs ir savo lūkesčių, neva žinojimo, kaip dabar turėtų pakrypti siužetas, kuris imdavo ir nepakrypdavo. Ir kai galiausiai paleidau savo lūkesčius ir leidau sau tiesiog skaityti, pasijutau kaip vaikštanti po rūku apklotą vietovę - pavidalai lyg ir pažįstami, o vis tiek kitokie, paslaptingesni.



Ir kaip ir kiekvienas rūkas, šitas galiausiai irgi išsisklaidė, ir liko šviesa ir šiltas prisiminimas apie paslaptingą rūko pasaulį. Jaučiu, kad dar ne kartą ten tikrai sugrįšiu.

Skaityti baigiau po trijų dienų vidurnaktį. Įprastai paskaičius padedu knygą ir mėgaujuosi saldžiu miegu, tačiau tą naktį buvo kitaip. Nesimiegojo. Mintys klaidžiojo galvoje, sklandė ore, laipiojo ant sienų, visur...

Skaityti baigiau po trijų dienų vidurnaktį. Įprastai paskaičius padedu knygą ir mėgaujuosi saldžiu miegu, tačiau tą naktį buvo kitaip. Nesimiegojo. Mintys klaidžiojo galvoje, sklandė ore, laipiojo ant sienų, visur aplinkui, net mažiausiame tarpelyje knibždėjo nesybės. Baugu. Nusipurčiau. Atrodo aš juos mačiau. Tokie keisti padarėliai, kuriuos mato tik išskirtiniai bei gali su jais bendrauti. Štai matau Dzebukas, Lyjalas, pirstmergės, Voraklynis, konfutatis, silpukai, dievesiai, nagelai, Kalėda Dao, Tyločius. Labas, siūlo žmoguti..Tačiau tik trumpam. Grįžau i realybę. Tai kaip slėpiningumas, pasąmonės baubai, mirusiųjų vėlės, pasaulio vientisumo apraiškos, pagalbininkai, kurie išves iš pavojų..Vartau Nesybių enciklopediją. Kaip pasaka suaugusiems. Gali būti. Tačiau vis dėlto reikia suvokti viską iš eilės..

Dvare prie ežero svečiuojasi kompiuterių programuotojas Gabrielius Aušautas. Jo pavardė skamba tartum užuomina į sūduvių dievą.. Jaunuolis siekia atgauti dvasios pusiausvyrą po brolio mirties, nes jis jaučiasi dėl to kaltas. Dvare prie ežero visa technika ir civilizacija išjunktos. Visiškas atsiribojimas nuo žiniasklaidos, politikos, tuštybių.. Čia artimai liečiamasi su tapyba, muzika, patiriami stebuklai..Visi kūrinio personažai - keistuoliai ir turi neįtikėtinų galių. Visi - nuo dešimtmečio berniuko iki senojo žydo sodininko. Gabrielius - ieško ramybės ir išrišimo. Sodininkas Eliezaras - išminčius, gerasis burtininkas, amžinas žydas. Rojus ruduo - protingas prasigėręs rašytojas. Augustė Em - motina, kuri atgailauja. Juta - virėja, seksuali žudikė maniakė, vaiko mokytojas - apsišaukėlis. Keista, bet šiame romane personažų charakterių evoliucijos taip ir neįvyksta..

Tai romanas kaip gyvenimo atramų permąstymas.. Tai poetinis romanas? Tikriausiai Donaldą Kajoką sukūrė poezija ir pasišnekėjimai. Todėl manau, kad poetinis. Vis eilėraščiai ar atskiros jų eilutės tarsi atsiranda romane. Bet tai proza. Lengva mistika, bibliniai ir rytietiški motyvai. Sukasi mintys..

Ir visgi galvoju, kas šiame romane mane įtikino? Skaistus meilės jausmas tarp Em ir Gabrieliaus. Rojus Ruduo. Gamtos peizažai ir mąsli atmosfera.. Tačiau labiausiai man trūks jo - kurčio asiliuko, kuris beveik nieko neveikia, tik tvartelyje murkso ar kokį vežimaitį kartais patempia. Bet kaip gerai, kad jis yra..

Skaitydama šį romaną tarsi žiūrėjau į kažką slaptingą ir svarbaus. Pasijutau lygiai taip, kaip Gabrielius. Statistinis žmogus. Nupėdinu paskui, ežero link. Atsipeikėju sėdėdama ant kelmelio. Ant šakos spokso varna, aš į vandenį, o į mane spokso vanduo..

Rytas, jau pavargau, ištroškau. Einu atsigersiu iš ežero. Ne iš miražo.

Norėčiau, kad nepabjotumėte autoriaus mesto iššūkio ir praleistumėte gerą laiką su šia knyga. Verta.