Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti,...

Na, jausmai dvilypiai. Atsižvelgiant į tai, kad knygą buvau padėjusi į šalį keliems mėnesiams, galima suprasti, jog pernelyg stipriai ji neužkabino. Tačiau visiškai taip teigti būtų klaidinga. Tiksliausia būtų pasakyti, jog knyga yra pernelyg ištęsta. Tam tikri jos skyriai be galo įtraukė, o kitus norėjosi greičiau prašokti.

Knygoje tikrai laaabai daug detalių, be kurių tikrai būtų įmanoma išsiversti ir iš 544 puslapių drąsiai sutilpti į 350. Taip pat mane glumino veikėjų gausa, o jų visų vardai tokie keisti ir sudėtingi, kad kai kurių taip ir neįsiminiau. Jau vien kol įsiminiau pagrindinius, turėjau perskaityti daugiau nei trečdalį knygos. Dar nuvylė paiki dialogai, gal čia vertėjos darbas, bet jau taip lėkštai skambėjo kai kurie pokalbiai, kad buvo koktu skaityti (kalbu apie Karlo “meilę“ Monai ar tam tikrą jo “sarkazmą“).

Knygoje yra nemažai žiaurumų, juos skaityti nebuvo malonu, tačiau tai nedarė knygos prastos, tiesiog perspėju jautresnius, ypač mylinčius gyvūnus, kad tam tikrų nemalonių scenų tikrai bus.

Na, o kalbant apie siužetą, man jis pasirodė silpnas. Panašiai kaip ir “Moteris narve“ po viskuo slypi kažkieno liguisti polėkiai, patirti dėl sužalotos vaikystės. Ir nors tema rimta – vaikystės patirtys tikrai gali žaloti, tačiau pateikta kažkaip neišbaigtai. Kilo klausimas, kaip benamė sugeba šaudyti taip taikliai, kad stebisi net ilgametis detektyvas, kaip lengva čia būdavo imti ir nužudyti žmogų arba priešingai – pabėgti.

Nors “Moteris narve“ man patiko žymiai labiau, jaučiu iš autoriaus šiokią tokią desperaciją sukurti kažką tokio wooooow ir tada gaunasi šiek tiek visko per daug. Neblogos mintys, neblogi kabliukai, bet per daug, tiesiog per daug. Kita vertus, gal aš esu šiek tiek subtilesnių detektyvų mėgėja. Kur ne šimtas nužudymų, o vienas ar keli (jei kalbama apie serijinius žudikus), kur psichologijos daugiau nei fantastikos.

Visgi knyga man visai “suėjo“. Buvo įdomu tai, kad po “Moteris narve“ aš Karlą įsivaizdavau tokį panašų į tą žemą storuliuką iš “Vienas namuose“. O šioje knygoje paaiškėjo, kad jis aukštas gražuolis. 😀 Teko stipriai padirbėti vaizduotėje, kad pakeisti jo išvaizdą ir nesu tikra, ar man visgi gavosi, nes na jis toooks niurzga, ir tie niurzgėjimai tokie netikroviški.. 😀

Dar supratau, kad, kitaip nei kitose knygose, čia iš karto aišku, kas yra nusikaltėliai. Visa esmė – kaip prie jų prisikasti ir tai įrodyti. Tad galvoju, gal čia truputį prašauta, nes kai žinomi kaltininkai, nebelieka pusės intrigos.

Knygą rekomenduoju, jei turit laisvo laiko, esat atostogose, eilėje nelaukia kokia rimta knyga. Knyga stora, todėl laiko jai reiks nemažai, bet jei tas negąsdina – drąsiai imkit ir skaitykit. Beje, aš tikrai mielai perskaityčiau ir trečiąją, o gal ir tolimesnes Q skyriaus knygas. Tikrai nenurašau autoriaus, ką padariau su Nesbo.. 🙂