Pirkdama šią knygą galvojau, kad tai bus dar vienas stebuklas į mano biblioteką apie vaikų psichologiją.

Pradėjusi skaityti supratau, kad apsigavau 360 laipsnių kampu.

Mintys pinasi viena su kita. Ar ši knyga labiau skirta...

Pirkdama šią knygą galvojau, kad tai bus dar vienas stebuklas į mano biblioteką apie vaikų psichologiją.

Pradėjusi skaityti supratau, kad apsigavau 360 laipsnių kampu.

Mintys pinasi viena su kita. Ar ši knyga labiau skirta psichoterapeuto savianalizei, ar plačiajai publikai ieškančiai atsakymų? Kas jos skaitytojas?

/Laimingas/ tas, kuris negalvoja. /Laimingas/ tas, kuris į viską žiūri paviršutiniškai. /Laimingas/ tas, kuris nutuokia kur jo savasties praradimo ištakos. O ką daryti tiems, kurie nežino nuo ko pradėti? Nežino ko ieškoti? Tik žino, kad kažkas negerai. Ir su tuo gyvena.

Šios knygos skaitymas man buvo tarsi stovėjimas ant beždžionių tilto, žinote, to sumeistrauto iš rąstų, kuriuos jungia stora virvė. Ir toks jausmas, kad kiekvienam skyriuj, po tūkstantį kartų kažkas už nugaros šokinėja ir visas tiltas beprotiškai siūbuoja, o aš laikausi įsikibus ir bandau išlaikyti pusiausvyrą.

Labai sunki ir skaudi knyga.

Ir skaitydama supratau kodėl menininkai tokie „nurautais stogais“. Jiems nebuvo suteikta galimybė išreikšti save. O paieškos po laiko, maždaug kaip sėdėjimas odontologo kėdėj ir galvojimas kokią plombą dėti šį kart. Skaudės ar ne. Kiek užtruks. Kada galėsi atsistoti ir išeiti. Ir kokia bus viso to kaina. Freaky fotografų nuotraukos; rašytojų knygos, kurių esmę suprantą tik jie patys; keisti tapytojų paveikslai; nesuprantamas skulptorių menas & other. Fikcija persipynusi su kadaise neišjausta realybe, su prasme pasąmonėje. O mums atrodo kažkas nesuvokiamo.

Taip žmogus stengiasi rasti darną su savimi. To nereikia suprasti. Leisti laisvai išreikšti save.