Vieną 1998 metų pavakarę Sarbdžitė Kaur Atval buvo pakviesta į paprastą, kaip iš pradžių atrodė, sikų šeimos susibūrimą. Gražus namas Londono vakarinėje dalyje, erdvi svetainė, du broliai, jų senyva motina ir ji – vieno iš brolių žmona. Tačiau klausimas, kurį šeima tą vakarą sprendė, toli gražu nebuvo paprastas. Pasitarimui vadovavo senyvoji ponia. Ji išdidžiai apžvelgė...

Vieną 1998 metų pavakarę Sarbdžitė Kaur Atval buvo pakviesta į paprastą, kaip iš pradžių atrodė, sikų šeimos susibūrimą. Gražus namas Londono vakarinėje dalyje, erdvi svetainė, du broliai, jų senyva motina ir ji – vieno iš brolių žmona. Tačiau klausimas, kurį šeima tą vakarą sprendė, toli gražu nebuvo paprastas. Pasitarimui vadovavo senyvoji ponia. Ji išdidžiai apžvelgė kambarį, nusišypsojo sūnums ir tarė: „Vadinasi, nuspręsta. Turime jos atsikratyti.“

„Ji“ – tai Surdžitė Atval, antrojo sūnaus žmona. Praėjus trims savaitėms po šio nuosprendžio, Surdžitė buvo negyva: pakviesta kelionėn į Indiją, ten ji mįslingai pradingo. Išdrįsusi pasipriešinti gyvenimo būdui, kurį jai primetė kraštutinių religinių pažiūrų puoselėtojai, Surdžitė turėjo mirti. Devynerius metus šios knygos autorė, nužudytos moters svainė Sarbdžitė Kaur Atval (Sarbjit Kaur Athwal), rizikuodama gyvybe, kovojo, kad Surdžitės žudikai sulauktų teisingumo. Rodydama didžiulę drąsą, ji tapo svarbiausia liudytoja nužudymo dėl garbės byloje. Tai buvo pirmas kartas, kai liudytoja iš žudiko šeimos ryžosi viešai pasirodyti teisme ir padėjo prisiekusiesiems paskelbti nuosprendį, nors aukos kūnas taip ir nebuvo rastas.

Šioje knygoje Sarbdžitė Kaur Atval ne tik liudija tiesą apie svainės likimą, ji pasakoja ir dramatišką savo gyvenimo istoriją: apie vaikystę, auklėjimą laikantis senų sikų tradicijų, apie tėvų parinktą jai jaunikį ir varžymus, kuriuos patiria sikų bendruomenės moterys. Sarbdžitės Atval knyga – reta galimybė pažvelgti į itin uždaros sikų bendruomenės gyvenimą, papročius ir nusikaltimus, kurie vis dar daromi, prisidengus religija ar garbės gynimu.