Greitai ištirpusi knyga, ją skaitydama vis tikėjausi, kad veikėjai nebebus tokie šabloniški, tačiau viltys nepasiteisino. Bet tai nesugadina puikiai sukurto pasaulio, antraeilių veikėjų, kurie stebėtinai labiau...

Greitai ištirpusi knyga, ją skaitydama vis tikėjausi, kad veikėjai nebebus tokie šabloniški, tačiau viltys nepasiteisino. Bet tai nesugadina puikiai sukurto pasaulio, antraeilių veikėjų, kurie stebėtinai labiau atsiskleidžia, nei pagrindiniai. Tad knygoje visko daug, o suvis daugiausia - ašarų. Jau net juokas pradėjo imti, kai pastebi, kad +/- kas ketvirtame puslapyje pagrindinė veikėja vis apsipila ašaromis, tuomet viename skyriuje ji skundžiasi, kad pavargo, jog už ją visi viską sprendžia, o kitame - ji pavargsta nuo atsakomybės ir rimtų sprendimų. Tačiau, knyga yra apie paauglę, todėl tokie mėtymaisi neerzina, o tik sukelia šypsnį. Puiki pasaka, vis dar tikėsiuosi, kad pagrindiniai veikėjai subręs ir atsiskleis, dar nemažai dalių prieš akis :)

Būdama pusiau Vasaros šalies princesė, pusiau mirtingoji Megana negali prisitaikyti nei vienur, nei kitur. Atstumta Žiemos princo, kurio meile tikėjo, ji tampa klastingos Žiemos rūmų valdovės belaisve. Kai tarp Vasaros ir...

Būdama pusiau Vasaros šalies princesė, pusiau mirtingoji Megana negali prisitaikyti nei vienur, nei kitur. Atstumta Žiemos princo, kurio meile tikėjo, ji tampa klastingos Žiemos rūmų valdovės belaisve. Kai tarp Vasaros ir Žiemos karalysčių kyla karas, Megana supranta, kad tikrąjį pavojų kelia geležies fėjūnai, kuriuos yra mačiusi tik ji ir ją palikęs princas. Deja, ja niekas netiki.
Dar blogiau. Iš Meganos atimamos stebuklingos galios. Tad nesvetingame pasaulyje jai tenka pasikliauti tik savo jėgomis. Pasitikėti aplinkiniais, ypač ją išdavusiu princu, būtų kvaila ir pražūtinga. Tačiau, netgi tapusi tvirta kaip geležis, Megana nepajėgia atsispirti savo pernelyg žmogiškos širdies balsui.