Pernai apsilankiusi Vilniaus knygų mugėje įsigijau keletą knygų, tačiau tik šį mėnesį perskaičiau pirmąją iš jų (o taip, man itin sudėtinga prieiti prie savų, kai vis iš bibliotekos tempiu) - šią mažytę, vos 5 Lt...

Pernai apsilankiusi Vilniaus knygų mugėje įsigijau keletą knygų, tačiau tik šį mėnesį perskaičiau pirmąją iš jų (o taip, man itin sudėtinga prieiti prie savų, kai vis iš bibliotekos tempiu) - šią mažytę, vos 5 Lt kainavusią knygą. Joje pasakojama apie jauną rašytoją, gyvenančią Londone, kuri pradeda susirašinėti su Gernsio salos gyventoju. Pamažu tiek jis, o vėliau - ir kiti atskleidžia istorijas, vykusias karo su vokiečiais metais ir jam pasibaigus. Netrukus rašytoja pamilsta tiek pačią salą, tiek jos gyventojus, o jos galvoje gimsta planas.

Nuo pat pradžių man patiko tai, kad daug dėmesio skiriama knygoms. Daug gražių žodžių skiriama įvairiems autoriaus ar tiesiog skaitymo pomėgiui. Skaičiau ir gėrėjausi visais tais žodžiais ir pasakojimais.

"Kadangi nežinau malonesnio užsiėmimo, kaip naršyti po knygynus, tai vos tik gavau Jūsų laišką, tuoj pat nuėjau į "Heistingą ir sūnus". Lankausi pas juos jau daugybę metų ir visada randu tai, ko noriu, taip pat ir porą trejetą knygų, kurių nė neįtariau norinti." (18psl)

Šalia knygų temos svarbus yra ir karas. Apie jį kalbama be pagražinimų, paprastai ir gyvenimiškai. Rašymo stilius jaukus ir šiltas, nejutau jokio autorių noro šokiruoti aprašomais vaizdais. Pasakojimai iš kiekvieno gyventojo lūpų, su savo tam tikra išskirtine maniera, leidžia susidaryti išankstinį įspūdį, kaip turėtų atrodyti rašantysis, o skaitant jų pasakojimus norisi ir juoktis, ir liūdėti - išties emocijų skaitant buvo nemažai ir labai įvairių. Tačiau humoro buvo tik ten, kur jo ir reikėjo, kadangi pasakojant itin liūdną ir neigiamus jausmus veikėjams keliančią istoriją jausdavosi rimtumas. Ir vis dėlto, netrūksta šioje knygoje šviesos, draugiškumo saviems. Būtent dėl tokių svetingų ir priimančių gyventojų, įdomios istorijos ir gražios aplinkos, Gernsio neįmanoma neįsimylėti. Nes, rodos, taip jauku būtų apsilankyti pas bet kurį iš jų, išgerti arbatos ir tiesiog mielai pasišnekučiuoti.

Ir nors buvo jau įpusėjus knygą šiek tiek nuobodulio, visgi įdomumą išlaikė iki pat paskutinio puslapio. O ir pabaiga - tiesiog nuostabi, privertusi dar labiau šypsotis (nes šypsena skaitant romaną laikėsi kone visą laiką) ir džiaugtis, kad viskas išėjo būtent taip. Su malonumu pacituočiau ir jums, bet jei dar neskaitėte, per daug sužinotumėte, tad pasiliksiu citatą savo tam skirtoje knygutėje...

Tai knyga, kurią džiaugiuosi turėdama namie ir, manau, užklupus blogai nuotaikai ar užsinorėjus ko nors pozityvaus ir šviesaus, su malonumu vėl pasiimčiau į rankas.

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek...

Pirmą kartą mano žvilgsnis už šios knygos užkliuvo bibliotekoje dėl to neįprasto pavadinimo ir ryškaus viršelio (kai pagalvoju, tai suprantu, kad tai taip šarkiška, kad gal rašyti apie tai trupučiuką gėda, bet... tiek jau to). Neturėjau laiko gilintis į ją, padėjau atgal ir išdūmiau laukan į vėją ir lietų... Antrą kartą būtent tas ryškumas ir neįprastumas ir išgelbėjo šią knygą nuo mano praėjimo pro šalį. Dabar ji laimingai gyvena mano lentynoje (žinoma, tik laikinai, nenoriu susigadinti santykių su Biblioteka, nors ir kuo tikriausiai platoniškų).

"Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugija" - tai beprotiškai miela knyga. Gal kas palaikys mane lengvabūde, nes man atmintin labiau įstrigo ne aprašomi atsiminimai apie karą, ne žmonių istorijos, bet gaivus pakrantės vėjas, statūs britų salos šlaitai... Kas be ko, tiesiog dievinu knygas apie knygas. Epizuoduose, kuriuose aprašomos klubo susitikimų akimirkos ir pokalbiai, įsivaizduodavau save šalia jų, besiklausančią jų linksmų ginčų, savų tiesų ir diskusijų apie literatūrą, pasibaigiančių filosofijomis apie gyvenimą.

Taip, ši knyga apie rašytoją iš Londono, susidomėjusią Gernsio salos gyventojų kasdienybe, gyvenimu per Antrąjį pasaulinį karą. Viskas prasideda nuo paprastų, neasmeniškų laiškų ir kuo toliau, tuo smagiau tampa skaityti, kaip su kiekvienu sakiniu įpinama vis smulkesnių, gyvenimiškų detalių, ir šis susirašinėjimas virsta draugyste. Džiuljeta, rašytoja, turi idėją sudėti saliečių istorijas į knygą. Po ilgo susirašinėjimo ir archyvų knaisiojimo ji nusprendžia pati vykti į Gernsį ir sudėlioti visus taškus.

Žinoma, palaipsniui įsipina šiokia tokia meilės istorija (ak, kaipgi be jos), detektyvinis elementas. Ir visa tai aprašoma vartojant nuostabias 1946-ųjų britų mandagumo formas. Žavinga. Bet jei reiktų skaityti taip parašytą, sakykime, 500p. knygą... oi sunku būtų, oi nelengva.

Man patiko. Seniai teko skaityti iš dalies laiškų forma parašytą knygą. Seniai mačiau knygoje tiek nuoširdaus gerumo ir gėrio... kurio, kaip bebūtų paradoksalu, lengviausia buvo rasti virš galvų skriejant bomboms ir dūžtant miestelėnų likimams.

Įvertinimas: 2 iš 3 (0 - nerekomenduoju ir priešui, 1 - skausmingas laiko švaistymas, 2 - gera, bet antrą kartą neskaityčiau, 3 - varva seilės)