Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai...

Itin išsami gausia archyvine ir liudytojų atsiminimų medžiaga paremta knyga. Joje kalbama apie Gulago koncentracijos stovyklų sistemos susikūrimą ir kaip kaliniai gyveno skirtinguose lageriuose. Parodoma, kas bendra daugumai lagerių ir kas būdinga atskirai konkrečiam lageriui. Tai nėra SSRS istorija, o tiksliai tai, kas nurodyta knygos pavadinime ir knygos įvade. Labiausiai šioje knygoje man patiko autorės kritiškas požiūris į archyvinius dokumentus ir liudytojų prisiminimus. Juk, šiaip ar taip, visi yra šališki. Ar įvykių liudininkai savo viską, ką matė? Galbūt. Ar aprašė viską, ką patys patyrė? Labai abejotina. Juk lageriai skyrėsi ir kiekviename baisybės buvo vis kitokios. Vienur labiau klestėjo moterų prostitucija, kitur homoseksualūs santykiai, dar kitur buvo itin griežta kriminalinių kalinių valdžia. Vienur žmonės dirbo beprotiškai sunkiai, o kitur dažnai dykaduoniaudavo. Ką ir bekalbėti apie tai, kad lagerių gyvenimas nuolatos keitėsi, ar tai būtų didžiojo teroro metai (1937-1938), Antrojo pasaulinio karo SSRS laikotarpis(1941-1945) ar sveiku protu nesuvokiamos pokarinės represijos(1948m.)
Labiausiai iš knygos man įsiminė šie dalykai:
1. Gulagas nėra tas pats kaip nacių koncentracijos stovyklos, nes čia nebuvo sąmoningo tikslo ką nors nužudyti. Niekas nemirdavo dėl to, kad yra žydas, lenkas ar vokietis. Žmonės čia turėjo būti maksimaliai išnaudojami SSRS pramonės labui. Mirtys(dažniausiai) būdavo sunkaus darbo ir gyvenimo sąlygų pasekmė, o ne sąmoningas valdžios planas. Be to, čia neretai sargybinis galėdavo tapti kaliniu, o kalinys – sargybiniu.
2. Lagerių sistema visada buvo neefektyvi. Ji didžiąja dalimi buvo išlaikoma valstybės(nes brangiai kainuoja išlaikyti sargybinius).
3. Jeigu patekai į lagerį, tai dar nereiškia, kad visą įkalinimo laikotarpį dirbsi viename darbe. Daugybė žmonių sugebėdavo prasimušti. „Per beveik du dešimtmečius, praleistus lageriuose, Jevgenija Ginzburg kirto medžius, kasė griovius, valė lagerio svečių namus, plovė indus, augino vištas, skalbė lagerio viršininkų žmonų skalbinius ir prižiūrėjo kalinių vaikus. Galiausiai ji tapo slauge“(P.221.)
4. Masinės vagystės ir papirkinėjimai. Skirtingos rūšies maistas buvo aiškiai normuotas, tačiau kaliniai gaudavo tik mažą jo dalį, nes visi tie, kurie dirbo krovikais arba lagerio virtuvėje, nuolatos jį vogė. Pagal kalinių mentalitetą – vogti galima viską, išskyrus duoną. Kaliniui, pavogusiam duonos, paprastai grėsdavo mirtis. Jeigu gavai siuntinį pinigų iš namų – nebūk kvailas ir nepasik pinigų sau. Jeigu žinosi, ką reikia papirkti – išgyvensi.
5. Visada bet kuriame lageryje būdavo daug geriau būti kriminaliniu nusikaltėliu negu politiniu. Toks buvo aukščiausios valdžios požiūris, kurį nuolankiai vykdė lagerių viršininkai. Tai galiojo visur. Kitaip tariant, geriau būti žmogžudžiu ir vagimi negu žmogumi, kuris kažkam pasakė anekdotą apie valdžią.
6. Paplitęs darbo vengimas ir darbo normų klastojimas. Vieni kaliniai tiesiog atsisakydavo dirbti ir sulaukdavo bausmės ledinėje kameroje, kiti nepabijodavo nusikirsti sau rankų pirštus ar dar ką nors. Kiti pasinaudodavo valdžios nekompetencija – krūvą numirstų supuvusių medžių(kurie ilgai gulėdavo miške nesuskaičiuoti) šiek tiek apipjaustydavo ir taip įvykdydavo dienos normą.
7. Šiuolaikinė Rusija nesusitvarko su SSRS paveldu. LAGERIO KALINIŲ KANKINTOJAI LIKO VISIŠKAI NENUBAUSTI. Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės prieš kitas tautas(kitaip nei Vokietija). Žinoma, tam tikros Rusijos organizacijos rūpinasi buvusių nukentėjusiųjų atmintimi(organizacija „Memorial“), tačiau pati Rusijos valdžia nejaučia jokios atsakomybės viešai apie tai prabilti ir atsiprašyti.

Knyga puikiai tinka visiems tiems, kurie ruošiasi rašyti kokį nors mokslinį darbą apie SSRS istoriją. Skaitant savo malonumui kartais tiesiog pabosta, ypač iki kol įpusėji knygą. Kaip vienintelį minusą galbūt pažymėčiau tai, kad epilogas nėra labai geras. Jame labai norėjosi, kad autorė trumpai aptartų, kaip buvosios SSRS šalys(bet ne satelitinės)susitvarko su savo istorija. Pavyzdžiui, Kazachstanas, Turkmėnija, Armėnija ir kitos. Niekada nereikia apsiriboti vien europiečiais. Pačioje knygoje yra minimi azijiečiai lagerių kaliniai, tačiau labai trumpai. Epiloge buvo galima visa tai aptarti platesniame geopolitiniame kontekste.