Ši knyga dvelkia ramybe. Ji skirta pabūti su savimi ir savo apmąstymais. Skatina lėtai ir niekur neskubant pasinerti į aprašomus pagrindinių veikėjų pokalbius ir jų pasakojamą istoriją. Puikiai tiks, kai norisi nuo visko...

Ši knyga dvelkia ramybe. Ji skirta pabūti su savimi ir savo apmąstymais. Skatina lėtai ir niekur neskubant pasinerti į aprašomus pagrindinių veikėjų pokalbius ir jų pasakojamą istoriją. Puikiai tiks, kai norisi nuo visko pabėgti ir pasimėgauti tyla ir vienatve.

Tai neabejotinai brandžiausia jo knyga iš mano skaitytų ('Melagis ant kušetės' ir 'Meilės budelis'). Manau, knygos rašymui buvo skirtas ne tik didelis dėmesys, laikas, bet ir papildomos studijos, siekant sužinoti kuo daugiau...

Tai neabejotinai brandžiausia jo knyga iš mano skaitytų ('Melagis ant kušetės' ir 'Meilės budelis'). Manau, knygos rašymui buvo skirtas ne tik didelis dėmesys, laikas, bet ir papildomos studijos, siekant sužinoti kuo daugiau apie Šopenhauerio gyvenimą, kuriuo ir paremta ši knyga. Knyga yra išbaigta, su nuoseklia pradžia, sistemingu dėstymu ir labai gražia pabaiga. Tačiau nėra lengvai skaitoma: reikalauja susitelkimo, įsiskaitymo, dėmesio sukoncentravimo. Labai dažnai mane pačią nukreipdavo į apmastymus ir tai nutraukdavo mintis nuo skaitymo, ką, šiuo atveju, nelaikau blogu dalyku. Priešingai, jaučiu, man ši knyga davė labai daug prasmingų minčių, apmastytmų, kitokio požiurio į žmonių bendravimą. Iš jos aš pasisėmiau tikrai nemažai..

Knygoje pasakojame apie psichoterapeutą Julių, kuris sužino, kad serga nepagydoma liga ir, kad jam likę gyventi apie metus laiko. Sukrėstas žinios ir suvokdamas, koks vis dėlto trapus yra gyvenimas, jis pasirengia paskutiniuosius metus praleisti turiningai - padėti žmonėms, o ypatingai vienam savo pacientui (Filipui), kuriam net ir trys metai psichoterapijos su Juliumi nepadėjo pasiekti gerų rezultatų (buvo apsėstas sekso manijos). Viską apsunkina tai, jog Filipas jaučiasi išgijęs filosofo Šopenhauerio pagalba, t.y. jo gyvenimo būdu, pasaulėžiūra, griežtais savikontrolės metodais, kuriuos Filipas taikė sau jau daugiau nei 20 metų ir Juliaus pagalbos jam nebereikia. Filipas pats ketina būti psichoterapeutu ir naudoti Šopenhauerio metodus gydant pacientus. Viskas, ko Filipui reikia iš Juliaus, yra supervizijos. Kaip ir jis pats yra sakęs, nesvarbu, kad Juliaus gydymo metodas jam netiko, bet jis, kaip psihoterapeutas, turi labai gerų ižvalgų ir, be abejo, patirties. Julius užslėptas pyktis dėl nesėkmės, jo ego, per didelis pasitikėjimas ir sėkmė, lydėjusi jį visą gyvenimą, neleidžia susitaikyti su pralaimėjimu (kad neišgydė Filipo). Jis, sutikdamas suteikti supervizijas, iškelia vienintelį reikalavimą, kad Filipas, užsidariusi, nebendraujanti, perdėtai pasitikinti savo metodais, arogantiška asmenybė, 6 mėnesius lankytų grupinę psichoterapiją. Tai reiškia - įsitrauktų į socialini gyvenimą, kas jam visada buvo nepriimtinas dalykas ir netgi nusižengimas, sugriaunantis jo siprybės ir nepriklausomybės pamatus. Antroji dilema iškyla tuomet, kai draugiškoje pacientų grupėje jį atpažįsta pacientė Pam, studentavimo laikais pati buvusi seksualiai išnaudojama Filipo...

Šioje knygoje, mano nuomone, ne siužetas, ne detalės ir ne Šopenhauerio paveikslas užima pagrindinę vietą. Manau, jog vyraujančios aistros tarp pacientų, jų išsiskiriančios nuomonės, smerkimas ir kartu begalinis palaikymas, atsiribojimas ir visiškas atsiverimas yra svarbiausia knygos mintis. Knygos ''Gydymas Šopenhaueriu'' esmė yra atviras jausmų išsakymas (pykčio, nusivylimo, įžeidimo, pažeminimo, džiaugmso, padėkos), nekaltinant, nesmerkiant vieniems kitų, neįsižeidžiant dėl pasakytos kritikos, bet nuoširdžiai įsiklausant ir analizuojant, dėl ko tie jausmai pasireiškė būtent ''čia ir dabar''.

Šiai knygai skiriu 9/10. Ne visus 10 todėl, kad buvo gana ištęstas Šopenhauerio paveikslas, jo gyvenimo aprašymas, norėjosi daugiau susitelkti į grupės išgyvenimus psichoanalizes metu. Nors, pripažinsiu, sužinojau labai daug apie šį XIX a. filosofą.

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras...

Žmogus, kuris sakė, kad būsi gerbiamas, jei negerbsi kitų, savo paskutinėje knygoje skatina atleisti visiems ir už viską, nes žmonijos klaidos yra mūsų pačių klaidos. Žinote, kas jis? Lengva atspėti - Artūras Šopenhaueris, niūrusis pesimistas ir atsiskyrėlis, savo pudelį už nusižengimus apšaukdavęs žmogumi. Ar gali jo aukštinta vienatvė padėti žmogui pagyti (jei nesupratote, pažiūrėkite į knygos pavadinimą)?

Psichoterapeutas Julius, pirmasis romane pristatomas veikėjas, kurio nepagydoma liga apibrėžia ir būsimą romano veiksmo trukmę, tuo nepatikėjo, kai buvęs pacientas Filipas po trijų nesėkmingos psichoterapijos metų su Juliumi teigia įveikęs priklausomybę nuo sekso būtent A. Šopenhauerio dėka. Maža to, Filipas rengiasi pats tapti psichoterapeutu, tik viena bėda - jis pats yra tarsi Šopenhauerio antrininkas - niekina žmones ir nesivargina užmegzti jokių ryšių, o šis darbas jam reikalingas tik dėl pinigų. Žinia, valgyti tenka ir didiesiems mąstytojams. Julius, paprašytas būti Filipo supervizoriumi (tokį privalu turėti kiekvienam, norinčiam konsultuoti kaip psichoterapeutui), sako sutiksiąs tik tada, jei Filipas pusmetį lankys jo vedamą psichoterapijos grupę. Ir čia prasideda istorija.

Istorija, sudaryta beveik vien iš dialogų, kalba pati už save. Grupėje yra įvairiausių žmonių nuo patrauklaus ir lengvai laukinio staliaus iki rubuilės bibliotekininkės, tad balsai skirtingi. Juliui likę metai pralekia grupės susitikimų fone. Kaip esame įpratinti filmų - pabaiga ateina graži. Julius palieka Filipui savo grupės psichoterapijoje naudotas kėdes, tai reiškia - Filipas pasikeitė ir galės padėti kitiems. Prie to prisidėjo moteris. O kaip? Ne, tai nebuvo meilės istorija...Nors galėjo būti, jei Filipas būtų pasikeitęs anksčiau. Tačiau tai būtų kitas romanas, o "Gydymas Šopenhaueriu" yra vertas skaityti toks, koks yra dabar.

Ypač tinka tiems, kurie mėgsta sužinoti ką nors naujo.