Tai pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga. Skaitėsi gana lengvai. Ši knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje pasakojama apie fotografiją ir oreivystę, apie garsųjį prancūzų fotografą Nadarą ir jo pirmuosius bandymus...

Tai pirmoji mano skaityta šio autoriaus knyga. Skaitėsi gana lengvai. Ši knyga sudaryta iš trijų dalių. Pirmojoje pasakojama apie fotografiją ir oreivystę, apie garsųjį prancūzų fotografą Nadarą ir jo pirmuosius bandymus fotografuoti aukštyje. Antrojoje knygos dalyje pasakojama nelaimingos meilės istorija - britų armijos pulkininko Fredo Barnabio ir prancūzų aktorės Saros Bernar meilė. Ir pati svarbiausioji - trečioji knygos dalis. Čia autorius
itin atvirai pasakoja apie savo sielvartą netekus mylimos žmonos. Apie sielvartą, skausmą ir gedulą. Apie meilę ir mirtį.
Nežinau ar galėčiau rekomenduoti šią knygą visiems. Galbūt ne visi ir pajėgūs suprasti autoriaus išgyvenimus. Nes iš pirmo žvilgsnio knyga atrodo labai paprasta ir lengva. Tačiau taip tikrai nėra. Galėčiau ją rekomenduoti žmonėms, išgyvenusiems netektį. Galbūt ši asmeninė rašytojo patirtis padėtų atrasti savyje ramybę, ar bent truputį palengvinti širdies skausmą.

Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant...

Paėmusi ją į rankas ir pradėjusi skaityti, šiek tiek nusivyliau. Pradžioje buvo pasakojamos kelios istorijos apie skrydžius oro balionu, įmantrias meilės istorijas. Ir tik priėjusi prie paties rašytojo išgyvenimų, aprašant savo žmonos mirtį, supratau, jog visa tai itin glaudžiai susiję. Juk meilė, panašiai, kaip skrydis oro balionu - lyg ir pavojinga, lyg ir suteikia ypatingą laimės ir didybės pojūtį. Iš pirmosios knygos dalies sužinojau apie žymų fotografą, apie Saros Bernar gyvenimą. Ir visa tai priėmiau tikrąja prasme, kaip trečias asmuo, kuriam kažkas pasakoja kažką skaitęs ar girdėjęs. O štai priėjusi paties rašytojo išgyvenimus, jaučiausi it žiūrėdama pro rakto skylutę ir negalėdama nuo jos pasitraukti, nors ir norėjosi. Kai žmogus numiršta, jis jau nieko nejaučia, o kaip jaustis tam, kuris mirusįjį be galo mylėjo? Kaip jam bendrauti su aplinkiniais? Kaip bendrauti su buitimi? Kaip nenusižudyti? Atrodo, juk viską įmanoma išgyventi, ištverti. Tik abejoju ar įmanoma pamiršti mirusią meilę, kuriai atidavei pusę savo gyvenimo. Bent jau mylinčių artimųjų dėka, jie išlieka gyvi. Gyvi sapnuose, prisiminimuose, buitiniuose pokalbiuose (kai kalbi lyg su nematomu draugu). Skausmo šioje istorijoje labai daug ir skaitant norisi palikti rašytoją vieną. Na, kad vienas iškęstų, nesinori jo guosti, nes nerasčiau paguodos žodžių. Nedrįsčiau sakyti: "Viskas bus gerai.", nes juk tai taip abstraktu. Juk gerai gali ir nebebūti, arba atvirkščiai, didžiulis gėris dar gali nustebinti, bet mylimos žmonos jau nebebus... Jokia paguoda ar nuoširdi, ar apsimestinė ji būtų, mylimosios nebeprikels.