Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the...

Persekioja nuojauta, kad dar metams dorai neprasidėjus, būsiu perskaitęs geriausią knygą šiais metais. Ir geriausią per maždaug porą metų, kada susidūriau su Cormac McCarthy Blood Meridian or the Evening Redness in the West.

Šįkart tai Mark Z. Danielewski kūrinys House of Leaves. Knyga viskas: siaubo filmas(!), vyro ir žmonos istorija, motinos ir sūnaus laiškai, akademinė analizė, akademinės analizės parodija, interpretacija, simbolių nagrinėjimas, savęs pačios dekonstrukcija ir, svarbiausia, gera istorija. (Kaip pačioje knygoje sako neva interviu duodantis Stephenas Kingas: Simboliai šmimboliai... Žinoma, jie svarbūs, bet... Pažiūrėkim į Ahabo banginį. Tai puikus simbolis. Kai kurie sako, kad jis atstoja Dievą, prasmę ar tikslą. Kiti sako, kad betiksliškumą ir tuštumą. Bet kartais paprasčiausiai pamirštame, kad Ahabo banginis taip pat buvo ir tiesiog banginis. Ir net neabejoju, kad pats Kingas tikrai taip pasakytų.) Pasakojimas sukasi apie filmą, kuris, hm, net ir knygoje duodama suprasti, kad neegzistuoja. Filmo siužetas nuolat papildomas pastabomis ir interpretacijomis (didžioji dalis išnašose nurodytų knygų išgalvotos, tačiau ne visos). Viena vertus, tai ir analizė, tiek analizės parodija. Romanas visiškai postmodernus, bet tuo pačiu akivaizdu, kad Danielewskis, "kol visi literatūros fakultetuose užsiiminėjo dekonstrukcijomis, skaitė Šekspyrą ir Mérimée". Bet be klasikos įtakos, visada akivaizdu, kad tai ir šito paties romano dekonstrukcija. Ir simbolių analizė (skyrius apie aidą nepadarytų gėdos jokiai mokslinei knygai). Raidžių ir teksto išdėstymas seka siužetą. Kartais puslapyje rasite kelis žodžius, kartais kelis sakinius surašytus įstrižai, o kartais tik pabirusius žodžius. Kaip ir turi būti, klaidžiojant po fizikai nepakūlstančius namo Ash Tree Lane labirintus. O gal tai tik dar vienas simbolis, atspindintis konfliktą tarp filmo kūrėjo ir jo žmonos. Gal filmas vaizduoja tikrove, o gal tėra gudrus audiovizualinis triukas. Išnašose be nuorodų į tikras ir pramanytas knygas randama ir rankraščio apie knygą apie filmą (taip, viskas būtent taip) tvarkytojo istorija. Jo santykiai su motina, tėvu, patėviais, draugu, simpatijomis, viršininku, sex, drugs tik nėra rock'n'roll dalies. Be to, vis įsiterpia ir leidyklos redaktoriai, laiškų antrajam leidimui autoriai, o gale krūva priedų, nuotraukų eilėraščių ir laiškų.

Yra ir Lietuva paminėta. Ne pačiomis gražiausiomis aplinkybėmis - rašant apie filmą su komišku nužudymu, kuris, pasirodo, esąs tikras. Filmas tuomet netenka jam žadėtų apdovanojimų. Visa tai vienoje iš daugelio išnašų, šįkart apie La belle Niçoise et le beau chien, aišku, tokio filmo iš tikro nėra. Tiesa, buvo 1909 La belle Niçoise, bet kas tai per vienas neturiu jokio supratimo.

O po to tekstą keičia melodija When Johnny Comes Marching Home.

Viskas viename ir niekas niekam nemaišo, tik papildo. Beje, ir pati knyga yra perskaitoma aprašomame filme. Visa, su paties filmo analize, nuo pirmo iki paskutinio lapo. O lapai taip pat nepaprasti. Žodžiai šokinėja, keičiasi pastraipų forma, kartais skaitant knygą tenka apversti, o kartais ir veidrodžiu pasinaudoti. Formalizmas. Bet vietoje ir laiku. Taip vietoje ir laiku, kad nedvejodamas imsiuosi kitų autoriaus knygų.