Knygą perskaičiau dar šių metų pradžioje, kai pasižadėau šiais metais, kuo daugiau jų perskaityti. ą pasirinkau, nes rekomendavo draugai, o ir šiaip J.R.R. Tolkien kūryba mane smarkiai žavi ir įkvepia.
Taigi, kas mane...

Knygą perskaičiau dar šių metų pradžioje, kai pasižadėau šiais metais, kuo daugiau jų perskaityti. ą pasirinkau, nes rekomendavo draugai, o ir šiaip J.R.R. Tolkien kūryba mane smarkiai žavi ir įkvepia.
Taigi, kas mane patraukė labiausiai, kad tai ,,Žiedų Valdovo'' priešistorė, viena iš pagrindinių istorijų susijusių su Viduržemiu. Gaila tik tiek, kad autorius tiek stengėsi ą tobulinti ieškoti geriausių kelių, kad taip ir nespėjo pabaigti, iki galo. Didelė pagarba jo sūnui, kuris ryžsi pabaigti tėvo pradėtą darbą.
Pasakojime juntamas apgalvojimas, išvedžiojamai jungiantys jį su kitomis Viduržemio istorijomis. Pati istorija gana niūri, kupina kritimų ir nusivylimų. Yra ir šviesių akimirkų, bet jos lyg probėkšmas, mažutis atsiminimas istorijos verpetuose. Pabaiga iš tiesų žavinga, nors tragiška. Vienus likimas suvedė draugėn galbūt paskutiniam kartui, kitus - pražudė. Tačiau tai visai nenuvylė, kaip tik sužadino vaizduotę, privertė susimąstyti.
Patiko ir piešiami veikėjų portretai, Tolkienas žavi tuo, kad kiekvienas veikėjas apgalvotas, turi savotišką charakterį ir požiūrį. Pavyzdžiui Turinas, nepalaužiamas užsispyrėlis, puikus karžygys.
Knyga verta dėmesio, ir jegu dar neskaitėte Žiedų Valdovo trilogijos, rekomenduočiau pirma perskaityti kitas Tolkieno knygas; o tik tada jų tęsinį. 4.5/5

Knygos skaitymą vis atidėliojau - bijojau nieko nesuprasti arba nusivilti. Tikrai nesu iš tų prisiekusių Tolkieno gerbėjų, kurie naktį pažadinti gali išvardinti bet kurios elfų ar žmonių giminės medį su visomis...

Knygos skaitymą vis atidėliojau - bijojau nieko nesuprasti arba nusivilti. Tikrai nesu iš tų prisiekusių Tolkieno gerbėjų, kurie naktį pažadinti gali išvardinti bet kurios elfų ar žmonių giminės medį su visomis atšakomis, skiriamaisiais bruožais ir istorijomis. Tačiau be galo žaviuosi "Žiedų valdovu" ir dar labiau pačiu Tolkienu, visą gyvenimą paskyrusiu tam, kas jam pačiam buvo svarbu - Viduržemio istorijoms. Dabar, kai jau perskaičiau, galvoju, kad atidėliojau be reikalo - nors negaliu sakyti, kad knyga labai patiko, tačiau jaučiu, kad kai ko išmokė.

"Hurino vaikai" savo nuotaika labai primena "Žiedų valdovo" antrą dalį, ypač Frodo kelionę link Lemties kalno: tokia slegianti neviltis, kai atrodo, kad kiekvienas žingsnis veda į pražūtį, ir net geriausi ketinimai pasibaigia kažkuo netikusiu. Apmaudžiausia matyti, kiek kartais kainuoja nežinojimas ir išdidumas. Atrodo, kad Hurino ir jo žmonos bei vaikų išdidumas ir buvo tai, kas gerais laikais juos vedė į priekį, tačiau užslinkus tamsai tapo visiškai nenaudingu ir nereikalingu bruožu.

Skaitydama vis galvojau, ar mokėjimas laiku patylėti, išklausyti, paklausyti, nusileisti būtų galėjęs pakeisti bent jau Turino likimą, ir ar tikrai negalima išlikti išdidžiu ir tuo pačiu teisingu bei laimėtoju. "Hurino vaikų" istorija tarsi sako, kad dažniausiai kaina, kurią tenka sumokėti už išdidumą, yra žinojimas ir santykiai.

Knyga skirta tiems, kuriems laimingos pabaigos nebūtinos.