Haruki Murakami knygos man yra atgaiva skaityti tarp kitų knygų. Jis turi savotišką rašymo stilių kuris man labai priimtinas. Ši meilės istorija yra kiek paprastesnė palyginti su kitais jo kūriniais, mažiau mistikos, bet tai...

Haruki Murakami knygos man yra atgaiva skaityti tarp kitų knygų. Jis turi savotišką rašymo stilių kuris man labai priimtinas. Ši meilės istorija yra kiek paprastesnė palyginti su kitais jo kūriniais, mažiau mistikos, bet tai nereiškia, kad ši knyga yra prastesnė už kitas jo knygas.

Kadangi aš tebesu pikta ir kone asmeniškai įžeista, kad ir šiemet Haruki Murakami nelaimėjo Nobelio literatūros premijos, nusprendžiau - tik dėl sentimentalaus beprasmio protesto - grįžti ir perskaityti kuo daugiau Haruki...

Kadangi aš tebesu pikta ir kone asmeniškai įžeista, kad ir šiemet Haruki Murakami nelaimėjo Nobelio literatūros premijos, nusprendžiau - tik dėl sentimentalaus beprasmio protesto - grįžti ir perskaityti kuo daugiau Haruki kūrybos, kad dar geriau prisiminčiau, kodėl jis yra toks puikus rašytojas :)

Ši mano literatūrinė praeities Odisėja prasidėjo nuo "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Tiesą sakant, jos dar nebuvau skaičiusi - kažkaip ši knyga vis praslysdavo pro mano žvilgsnį. Užteko vieno vėlyvo vakaro ir ankstyvo ryto, kad užkaišyčiau šią 200 puslapių spragą.

Duodu tris žvaigždutes ne todėl, kad man būtų nepatikę, tiesiog Haruki yra sukūręs be proto stogą raunančių istorijų, o ši meilės istorija man kažkiek per paprasta (taigi, Haruki Murakami lyginant su Haruki Murakami šitas kūrinys buvo ne toks kietas nei jis apskritai gali padaryti :) ) Mano skoniui čia buvo per daug meilės ir per mažai siurrealistinės mistikos bei kačių :D

Pirmoji mano perskaityta Murakamio knyga, bet tikrai ne paskutinė. Labai įdomus rašymo stilius. Kažkodėl manęs nežavėdavo japonų veikėjai ir paskaičius porą puslapių iš karto dėdavau knygą į šoną, bet šie tiesiog...

Pirmoji mano perskaityta Murakamio knyga, bet tikrai ne paskutinė. Labai įdomus rašymo stilius. Kažkodėl manęs nežavėdavo japonų veikėjai ir paskaičius porą puslapių iš karto dėdavau knygą į šoną, bet šie tiesiog užbūrė. Šios knygos pabaigos tikėjausi kitokios, bet gal tuo ji ir patiko, kad pasibaigė ne kaip eilinis romanas.

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto...

Atrodo, susirgau murakamija. Šį kartą apie Haruki Murakami Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės (Baltos lankos, 2009). Knygos pavadinimas profesionaliai sudurdytas iš Nat King Coul dainos Sauth of the border bei Piblokto sindromo, verčia susimąstyti – apie ką ši knyga?
Iš tiesų, kaip Murakami įprasta, čia rasime visus jo kūrybai būdingus elementus: džiazą, moteris, vienišumą. Tai istorija apie meilę ir ilgesį. Apie meilę moteriai, praeičiai, o iš tikrųjų apie meilę ir narcizišką ilgesį savęs – vientiso ir nepadalinto. Bent jau man ši knyga buvo apie tai.
Daugiau apie knygą: http://soberruby.blogspot.lt/2015/09/haruki-murakami-i-pietus-nuo-sienos-i.html

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo...

Dar viena Iššūkio knyga. Šįkart - jau išsiilgtas Murakami.



Knygoje pasakojama apie Hadžime - vyrą, turintį žmoną ir dvi dukras, savo barų verslą ir Šimamoto - paslaptingą moterį. Jie dar pradinėje mokykloje buvo bendraklasiai, Hadžime mylėjo Šimamoto, tačiau jų keliai išsiskyrė. Po daugelio metų sutikęs Šimamoto, Hadžime supranta, kad vis dar ją myli.



Visų pirma, noriu pastebėti, kad tai ploniausia iki šiol skaityta Murakami knyga. Prieš ją pasiimdama iš bibliotekos net buvau pamiršusi, kad joje - vos 200 puslapių. Laisvai galima perskaityti per vieną dieną, bet aš tai padariau per dvi :)

Antra - nemurakamiška. Buvau pasiilgusi tų keistų pasaulių, kuriuos taip meistriškai kuria rašytojas. Ši istorija tikrai labai paprasta, atrodo, tiesiog banalus pasakojimas apie meilę. Tačiau vis dėlto kai kur jaučiamas tas lengvas murakamiškas prieskonis.. :) Tos kelios akimirkos buvo pačios geriausios :)

Šiaip jau aš tikrai nepeikiu knygos. Skaitėsi tikrai labai lengvai, knygoje pakankamai daug dialogų, o tai tik palengvina procesą. Ir istorija, nors ir paprasta, bet tikrai įdomi. Vis norėjosi sužinoti, kas dėsis toliau. Atrodo, jau nori užversti, bet kažkur mintyse sukirba: "Na, dar vieną skyrių". Ir skaitai. Taip visai netyčia priartėdamas prie pabaigos :)

Man labai patiko, kad šioje knygoje taip pat, kaip ir kitose knygose, daug dėmesio skiriama muzikai. Šįkart pagrindinis veikėjas turi du džiazo barus, mėgsta klasikinę muziką, o paskutinis plokštelės pasiklausymas yra lemtingas. Knygoje minimos kelios kertinės dainos: Duke Ellington "Star-Crossed Lovers", Nat King Cole "Pretend" ir kažkieno "South of the Border". Pati paklausiau jas tik dabar, kai perskaičiau knygą, ir iškart viskas nušvito kitomis spalvomis! Neįtikėtina :)



Tai tiek. Knyga nepatenka į mėgstamiausiųjų sąrašą, bet paskaityti verta. Tokia pakankamai jauki, labai labai nedaug murakamiška, tačiau įdomi :)

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos...

Ant knygos viršelio nugarėlės perskaičiau, kad Murakami vadinamas "japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu". Pagalvojau, kad tiksliau nesugalvočiau, bent jau ši knyga tai patvirtina (ir kitos, kurias teko skaityti). Su mistikos atspalviu, keistai pradingstančiais, vėl išnyrančiais ir vėl nužengiančiais į nebūtį veikėjais - o gal geriau reikėtų sakyti "veikėjomis"... Skaitydama romaną, jaučiausi taip, lyg jis būtų ne proza, o poezija: lėtai liūliuojantis, užburiantis ir nepaleidžiantis, lyg būtų vientisa skaidraus siūlo gija, persmelkiantis tyru liūdesiu.

Romaną galima būtų apibūdinti kaip meilės istoriją, tačiau, kaip tai banaliai beskambėtų, ji nėra banali, o "murakamiška", keista ir keistai besibaigianti. Pagrindinis herojus Hadžime, būdamas paauglys, įsimyli savo bendraklasę Šimamoto, su kuria dėl susiklosčiusių aplinkybių išsiskiria, ir vėl ją sutinka tik po dvidešimt ketverių metų, būdamas jau vedęs ir turėdamas dvi dukras. Meilė niekur nedingusi, atrodo, kad jį lydi Hadžime per visą jo gyvenimą, persmelkusi jo esybę. Dėl meilės jis pasiruošęs atsisakyti patogaus ir aiškaus gyvenimo, tačiau Šimamoto - nepagaunama, atrodo, net nereali moteris, nes nei herojus, nei skaitytojas taip ir nesužino, ką ji veikia, kas jos gyvenime įvykę, ko ji nori ir kur galiausiai dingsta. Romanas priverčia patikėti, kad gyvenime įmanoma sutikti savo sielos dvynį ir mylėti stipriai, iki mirties, tačiau tai nereiškia, kad tokia meilė bus laiminga. Hadžime ir Šimamoto meilė abipusė, bet neišsipildanti, paliekanti ir juos abu, ir Hadžime žmoną nelaimingus.

Romanas baigiasi lyg ir viltingai, Hadžime ir jo žmonai kalbant apie bandymą "nuo rytojaus" pradėti naują gyvenimą, tačiau lyjantis lietus vis tiek palieka skaidrų ir švelnų liūdesį, ir man sunku būtų pasakyti, ar lietus tuo liūdesiu neatskiedžia vilties ir ar viskas atrodo šviesiau. Man bent jau liūdesys paskutiniosiose pastraipose atrodo visa apimantis ir panardinantis...

"Toje tamsoje aš galvojau apie lietų virš jūros. Virš plačios jūros slapčiomis niekam nežinant lyjantį lietų. Lietus be garso barbeno į jūros paviršių ir apie jį nežinojo net žuvys.

Kol kažkas priėjo ir švelniai uždėjo ranką ant peties, aš nepaliaujamai mąsčiau apie tokią jūrą".

Ši knyga,kaip ir prieš tai skaityta Murakamio knyga (Mylimoji sputnik),nepaliko manęs abejingos. Nuo pat pirmų puslapių aš radau joje kažką artimo sau. Atrodė,tarsi versdama lapus aš mačiau savo pojučius,konvertuotus į...

Ši knyga,kaip ir prieš tai skaityta Murakamio knyga (Mylimoji sputnik),nepaliko manęs abejingos. Nuo pat pirmų puslapių aš radau joje kažką artimo sau. Atrodė,tarsi versdama lapus aš mačiau savo pojučius,konvertuotus į žodžius,kurių negalėjau rasti,norint išreikšti tuos kildavusius jausmus. Šiame kūrinyje keliama daug probleminių klausimų. Bent jau aš, skaitydama radau nemažai temų,kurios iškilo į paviršių,nors ligi tol atrodė neaktualios man. Iš tiesų, ši knyga privertė pažvelgti į tai, į ką žvelgti kartais nesinori. Santykių trapumas, nusivylimas gyvenimu,neišsipildžiusios viltys, neištikimybė,atsakomybė už savo veiksmus,aišku,dar ir meilė-tai,kas nesvetima bene kiekvienam žmogui,lydi ir pagrindinį herojų. Hadžime- yra klajojanti siela,nerandanti savojo gyvenimo kelio. Iš esmės,kaip ir dauguma mūsų. Gal todėl,skaitant šią knygą,aš nejučia rasdavau savo minčių atgarsį. Išgyvenimai bei jausmai perteikti taip tikroviškai,kad leidžia visiškai įsijausti į kūrinį. Kartais net atrodo,jog susilieji su personažais,gyveni jų gyvenimą,net jei tas gyvenimas tetrunka nepilną dieną,kuri man tęsėsi beskaitant šią knygą.
Kūrinys vertė mąstyti,jausti,gyventi juo.
Knyga paliko tą geroms knygoms būdingą kartėlį,jog ji baigėsi.


Šį knyga tiesiog vertė mąstyt apie tam tikrus dalykus

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia...

H.Murakami- vienas iš tų autorių, kuriuos norisi skaityti dar, dar. Perskaitai vieną, tada ieškai kitos, dar kitos, dar... Atrastas visiškai atsitiktinai, vis sugrįžta į namus, visada bent viena knyga "kabo" sąraše "reikia perskaityti".

Šįkart tai- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Gana neįprastai plona knyga, kurią perskaičiau per porą dienų. Šiek tiek keista- lyg ir "murakamiška", bet tuo pačiu ir kiek kitokia. Kaip ir ankstesnėse skaitytose, svarbiausi veikėjai- JIS ir JI. Su savais pliusais ir minusais, su savais keistumais. Tik štai nebuvo tos mistikos- nei avių, nei paukščių ar keistai besisukančio laiko. Tačiau negaliu sakyti, kad to labai pasigedau. Atvirkščiai- visą laiką lydėjo tas laukimo jausmas- kada? kas nutiks? Nuolat buvo smalsu- kaip gi Hadžime (pagr.herojus) pasielgs dabar? Kur vėl pradingo Šimamoto? Ar susitiks dar kartą? Ar bus kartu?

Kai kuriuos sakinius, herojų pokalbius norisi nusirašyti- atrodo, taip taikliai pasakyta ("Ši mergina, jei jau nusprendžia kalbėti, turi ką pasakyti. Tiesiog ilgiau už kitus ieško žodžių").

Bet! Man, kaip nemėgstančiai neaiškumo jausmo, pritrūko bent mažos užuominos, kas gi nutiko Šimamoto. Visada kažkur šalia žinojimas, kad kažkas jos gyvenime ne taip, kitaip, bet kas būtent- taip ir neatskleidžiama. Tai truputį kankina :)

Smagu, kad knyga daugiau ar mažiau pateisino lūkesčius, ir tikrai nenumalšino noro skaityti ir kitas autoriaus knygas.